Pir­mas kar­tas su me­nu

Šian­dien, kaip nie­kad, esa­me įga­vę pui­kią for­mą gin­ti me­ną nuo klau­si­mo, ku­rio per­smelk­tos vi­sos ki­tos gy­ve­ni­mo sri­tys, – ko­kią nau­dą gau­siu? Net ir prag­ma­tiš­ko­ji Va­ka­rų vi­suo­me­nė ne­drą­siai ieš­ko prak­tiš­ko me­no pri­tai­ky­mo, o me­ni­nin­ko fi­gū­ra taip ir li­ko vi­suo­me­nės pa­ri­by­je – ne­la­bai su­pras­tas ap­lin­ki­nių, bet ir ne­la­bai to sie­kian­tis. An­tai Mars­hal­lo McLuhano sen­ten­ci­ja: „Me­ni­nin­kas – tai as­muo, at­ran­dan­tis til­tus tarp bio­lo­gi­nių ir tech­no­lo­gi­nių skir­tu­mų.“ Ma­ža? Ta­da Ez­ros Po­un­do: „Me­ni­nin­kas – tai ra­sės an­te­na.“ Kad ir ką tai reikš­tų, svar­biau­sia – au­to­ri­te­to ga­lia nu­ra­min­ti.

Leng­va pa­si­klys­ti są­vo­kų ir kla­si­fi­ka­ci­jų la­bi­rin­te, grei­tai vis­ką ir vi­sus su­skirs­ty­ti į kraš­tu­ti­nu­mus: „nau­din­ga–ne­nau­din­ga“. Žmo­gų pir­myn va­ro ne­nu­mal­do­mas no­ras gau­ti nau­dos iš vis­ko, ką tik jis pa­lie­čia, ir tai ne­bū­ti­nai ma­te­ria­li nau­dos for­ma. Iš­gy­ven­ta emo­ci­ja taip pat ga­li teik­ti nau­dos. Šiuo­lai­ki­nė­je vi­suo­me­nė­je, kai vis­kas iš­ban­dy­ta ir pa­tir­ta, kai už­marš­tin nu­ke­liau­ja pir­mų kar­tų jau­du­lys, te­lie­ka ten­kin­tis kas­die­ny­bės ma­ra­to­nu. Emo­ci­jos at­bu­ku­sios ne tik nuo be­pro­tiš­ko in­for­ma­ci­jos kie­kio, ata­kuo­jan­čio są­mo­nę ir pa­są­mo­nę, bet ir nuo iš­gy­ven­tų pa­ty­ri­mų.

Pri­pra­to­me verk­ti ir juok­tis su se­ria­lų he­ro­jais, ga­li­me ap­ke­liau­ti pu­sę pa­sau­lio ne­kir­tę sa­vo kam­ba­rio ri­bų, įlen­da­me į mo­ters, vy­ro, su­per­he­ro­jaus ar­ba monst­ro kai­lį kom­piu­te­ri­nia­me žai­di­me, ki­no fil­me ar skai­to­ma­me ro­ma­ne. Vis la­biau nyks­ta slenks­tis tarp re­a­ly­bių, ma­žė­ja skir­tis, kur bai­gia­si vie­na re­a­ly­bė, o kur pra­si­de­da ki­ta. Re­a­ly­bių ri­bas dar ga­li­ma at­sek­ti pa­gal tech­ni­nių prie­mo­nių įtrau­ki­mą į šias ke­lio­nes, ta­čiau emo­ci­niu at­žvil­giu re­a­ly­bės nie­kuo nebe­si­ski­ria. Džiaugs­mas, liū­de­sys, pra­ra­di­mo skaus­mas iš­gy­ve­na­mi taip pat stip­riai kaip ir pa­grin­di­nė­je re­a­ly­bė­je. Ki­ta ver­tus, ar ne to į fik­ci­nes re­a­ly­bes ir nu­klys­ta­me – iš­gy­ven­ti emo­ci­ją? Jaus­mai jo­se pa­tei­kia­mi la­bai kon­cen­truo­tai, smū­giais, to­dėl ir iš­gy­ve­na­mi stip­riai, bet trum­pai, grei­tai už­lei­džiant vie­tą ki­toms emo­ci­joms. Su ki­no fil­mų at­si­ra­di­mu pa­si­kei­tė pa­sau­lio su­pra­ti­mas.

Anks­čiau kas­die­ny­bė­je daug kas in­for­ma­ci­jos srau­te lik­da­vo ne­pa­ste­bė­ta, o fil­mas, tiks­liau – mon­ta­žas iš­ryš­ki­no smul­kias de­ta­les ir pri­ver­tė žiū­ro­vą jas ana­li­zuo­ti. Ki­no fil­me gau­na­me mil­ži­niš­ką in­for­ma­ci­jos kon­cen­tra­tą, su­de­ri­na­ma mu­zi­ka ir vaiz­das, tai di­di­na įtam­pą, ga­li pra­virk­dy­ti ar­ba su­kel­ti juo­ką. Pa­tei­kia­mos op­ti­ma­lios ap­lin­ky­bės no­ri­mai re­ak­ci­jai su­ža­din­ti. Tik­ra­me gy­ve­ni­me to­kių kon­cen­truo­tų si­tu­a­ci­jų ne­pa­si­tai­ko, to­dėl re­a­ly­bė nu­blanks­ta prieš ki­no su­ke­lia­mus įspū­džius. Kaip tei­gė Wal­te­ris Ben­ja­mi­nas: „[...] nau­ją grei­tų dir­gik­lių po­rei­kį pa­ten­ki­no fil­mas.

For­ma­liu fil­mo prin­ci­pu ta­po per­cep­ci­ja šo­ko bū­du.“ Vie­nos re­a­ly­bės jau aki­vaiz­džiai ne­pa­kan­ka, esa­me su­si­skai­dę į tūks­tan­čius ta­pa­ty­bių, nu­gy­ve­nę šim­tus gy­ve­ni­mų, ret­kar­čiais tarp ke­lio­nių į ki­tas re­a­ly­bes su­grįž­da­mi į esa­mą­jį lai­ką. Kas gi ga­li mus da­bar su­jau­din­ti, kai tiek pa­tir­ta ir iš­ban­dy­ta?

Net maiš­ti­nin­kas An­to­ni­nas Ar­taud, ku­ris tei­gė, kad te­at­ras ne­be­ga­li bū­ti vie­no­je gy­ve­ni­mo pu­sė­je, o žmo­gus – ki­to­je, bū­tų nu­ste­bin­tas to, kaip vei­kia re­a­ly­bių su­si­jun­gi­mas. A. Ar­taud ti­kė­jo­si, kad kuo ar­čiau fik­ci­nė erd­vė bus ša­lia re­a­lio­sios – žiū­ro­vas taps spek­tak­lio da­li­mi, su­abe­jos re­a­ly­bės ri­bo­mis, tuo di­des­nį emo­ci­nį šo­ką jis pa­tirs. Ne­be­ras­da­mas ri­bos tarp re­a­ly­bės ir fik­ci­jos (A. Ar­taud sie­kia­my­bė bu­vo sap­no bū­se­nos su­kė­li­mas), jis iš­gy­vens nau­jus pa­ty­ri­mus, ne­be­ži­nos, ko ti­kė­tis, to­dėl bus ap­im­tas nuo­la­ti­nės at­ra­di­mų bū­se­nos.

Ta­čiau šis tra­giš­kas te­at­ro Po­etas ne­nu­ma­tė, kad „žiū­ro­vų“ šio­je re­a­ly­bė­je iš vi­so ne­be­liks, vie­toj jų at­si­ras „vei­kė­jai“. Pa­si­ten­ki­ni­mas ste­bint spek­tak­lį, ki­no fil­mą ar skai­tant kny­gą, se­niau pri­ly­gęs slap­tam žval­gy­mui­si pro rak­to sky­lu­tę, nu­sto­jo sa­vo ga­lios. Ne­už­ten­ka tik pa­sy­viai žiū­rė­ti, no­ri­si da­ly­vau­ti, ak­ty­viai veik­ti. Šiam no­rui pa­ten­kin­ti ku­ria­mos ir ki­no tea­t­ruo­se pri­tai­ko­mos 3D tech­no­lo­gi­jos, į rin­ką lei­džia­mi vis nau­ji kom­piu­te­ri­niai žai­di­mai, ku­riuo­se sa­vi­raiš­kos ga­li­my­bės – be­ri­bės. Taip su­lau­žo­mos ri­bos tarp re­a­ly­bių, at­si­kra­to­ma pa­sy­vaus ste­bė­to­jo vaid­mens ir žen­gia­ma į ak­ty­vių veiks­mų te­ri­to­ri­ją.

Ir nors A. Ar­taud lau­kė re­a­ly­bių su­si­lie­ji­mo kaip vi­siš­kai nau­jos žiū­ro­vo pa­tir­ties, emo­ci­jų spro­gi­mo, jis ne­ga­lė­jo nu­spė­ti, kad per­ženg­tas re­a­ly­bių slenks­tis su­kels to­kį pa­tį spli­ną ir nuo­bo­du­lį, su ku­riuo jis taip ko­vo­jo. Vi­so to kal­ti­nin­kė yra ne­nu­rims­tan­ti žmo­gaus pri­gim­tis. Kad iš­lik­tų, žmo­gui bu­vo duo­tas ga­lin­gas įran­kis – su­ge­bė­ji­mas pri­si­tai­ky­ti, ku­ris ska­ti­no to­bu­lė­ti, ne­kar­to­ti klai­dų. Nuo­la­ti­nis ju­dė­ji­mas pir­myn įra­šy­tas krau­jy­je kaip es­mi­nis iš­li­ki­mo prin­ci­pas. Ta­čiau, itin grei­tai pri­si­tai­ky­da­mi prie ap­lin­ky­bių, pra­ra­do­me pa­tir­ties džiaugs­mą. Per­ženg­tas re­a­ly­bių slenks­tis da­bar mums reiš­kia tą pa­tį, ką tra­di­ci­nio te­at­ro spek­tak­lio at­li­ki­mas A. Ar­taud – vi­siš­kai nie­ko. Nes tai, kas kar­tą iš­ban­dy­ta ir su­vok­ta, an­trą kar­tą ne­su­ke­lia to­kio emo­ci­nio efek­to, o tre­čią kar­tą tam­pa ru­ti­na. „Pir­mo kar­to“ sin­dro­mas ga­lio­ja vi­sur, kur šei­mi­nin­kau­ja są­mo­nė – ne­gai­les­tin­ga pa­ty­ri­mų fik­suo­to­ja ir pri­si­tai­ky­mo meist­rė.

Iki šiol dis­ku­tuo­ja­ma dėl to, ko­kia yra me­no pa­skir­tis. Kaip vie­nas iš va­rian­tų pa­tei­kia­ma di­dak­ti­nė funk­ci­ja: me­nas tu­ri mo­ky­ti, vaiz­duo­ti kiek­vie­no as­mens sie­kia­my­bę. Tai ir­gi pa­aiš­ki­na­ma no­ru gau­ti nau­dos – ste­bė­da­mi me­ną ma­to­me ide­a­lą, to­bu­lė­ji­mo gai­res, sie­kia­me keis­tis, trokš­ta­me jam pri­lyg­ti. Me­no kū­ri­nys tam­pa pa­spir­ti­mi to­bu­lin­ti esa­mą re­a­ly­bę, o ne ženg­ti į ki­tą. Ska­ti­na im­tis veiks­mų, įkve­pia pa­si­keis­ti.

Ta­čiau vis daž­niau pa­bur­ba­ma, kad šiuo­lai­ki­nis me­nas ne­mo­ko, jo ne­įma­no­ma su­pras­ti. Ei­lė­raš­čiai ne­be­ri­muo­ja­mi Sa­lo­mė­jos Nė­ries ir Mai­ro­nio sti­liu­mi, pa­veiks­luo­se vaiz­duo­ja­mos spal­vi­nės abst­rak­ty­bės, o mu­zi­ko­je ne­be­li­ko žo­džių. Taip yra dėl to, kad šiuo­lai­ki­nį me­ną ku­ria in­for­ma­ci­jos per­si­so­ti­nęs šiuo­lai­ki­nis žmo­gus. Jo ku­ria­mas me­nas ne­bė­ra mo­ko­mo­sios in­for­ma­ci­jos pa­tei­ki­mo for­ma.

Šiuo­lai­ki­nė­je vi­suo­me­nė­je žmo­gus yra ata­kuo­ja­mas in­for­ma­ci­jos. Jis tu­ri nuo jos gin­tis, da­ry­ti at­ran­kas, nes in­for­ma­ci­ja leng­vai pa­sie­kia­ma ir per­tek­li­nė. Pro­ble­ma – ne anks­čiau vy­ra­vęs in­for­ma­ci­jos sty­gius, bet ne­su­ge­bė­ji­mas val­dy­ti in­for­ma­ci­jos per­tek­liaus ir ne­be­ži­no­ji­mas, ko no­rė­ti, – vis­kas pa­sie­kia­ma, ne­bė­ra ri­bų. To­dėl vėl pra­de­da­ma ieš­ko­ti, kas ga­lė­tų bū­ti iki ga­lo ne­pa­sie­kia­ma, ne­su­vo­kia­ma, ne­kon­tro­liuo­ja­ma są­mo­nės. Ir čia pri­si­me­na­mas me­nas – am­ži­na, ne­iš­se­mia­ma pa­slap­tis. Ne­pa­val­dus są­mo­nei, ku­ri tė­ra tik įran­kis mū­sų ap­lin­kai su­vok­ti.

Me­ną at­pa­žįs­ta­me iš mū­sų ne­su­ge­bė­ji­mo iki ga­lo iš­ko­duo­ti pa­tei­kia­mą in­for­ma­ci­ją. Są­mo­nė sten­gia­si ras­ti lo­gi­nę se­ką, at­pa­ži­ni­mą, ga­liau­siai – ko­kią me­no kū­ri­nio pa­grin­di­nę min­tį, ku­ri jį pa­aiš­kin­tų. Ta­čiau me­no kū­ri­nio pa­ma­tas yra emo­ci­ja, ne min­tis. Ša­lu­ti­nė in­for­ma­ci­ja (te­ma, vi­zu­a­lūs spren­di­mai) kū­ri­ny­je pa­tei­kia­ma kaip emo­ci­jos ap­lin­ky­bė. Są­mo­nė pra­si­len­kia su me­no kū­ri­niu, ieš­ko jo ap­lin­ky­bių, bet ne es­mės.

Są­mo­nė ne­lei­džia pa­tir­ti nie­ko nau­jo, ji tar­tum auk­lė, ku­ri nuo­la­tos ste­bi, kad ne­iš­ei­tu­me iš jau pa­žin­tos žai­di­mų aikš­te­lės ri­bų. Sig­mun­das Freu­das tei­gė, kad są­mo­nė vei­kia kaip ap­sau­ga nuo dir­gik­lių. Juos fik­suo­ja pa­tir­tis, taip ma­žė­ja ti­ki­my­bė, kad pa­tir­si­me šo­ką, su­si­dū­rę su ne­pa­žįs­ta­ma si­tu­a­ci­ja.

Pa­si­ruo­ši­mas šo­kui yra pa­grin­di­nė są­mo­nės už­duo­tis, ir jei­gu ji at­lie­ka­ma pui­kiai – su juo ne­su­si­du­ria­me. Trau­mi­nis šo­kas yra dir­gik­lių ap­sau­gos pra­lau­ži­mas, si­tu­a­ci­ja, ku­riai są­mo­nė dar ne­bu­vo pa­ren­gu­si „nor­mi­nės“ re­ak­ci­jos. Ta­čiau bū­tent to­kių sau­gių ri­bų už­liū­liuo­ti ta­po­me au­to­ma­ti­zuo­tais me­cha­niz­mais, ku­rie el­gia­si pa­gal iš anks­to nu­ma­ty­tas pro­gra­mas „kaip rei­kia re­a­guo­ti si­tu­a­ci­jo­je x, ką da­ry­ti si­tu­a­ci­jo­je y“. Nuo­la­ti­nis si­tu­a­ci­jų kar­to­ji­mas ne tik tik­ra­me gy­ve­ni­me, bet ir ste­bint fil­mus, ki­tus žmo­nes, žai­džiant kom­piu­te­ri­nius žai­di­mus, net sap­nuo­jant pri­ver­čia są­mo­nę sta­ba­rė­ti, ne­be­ieš­ko­ma ori­gi­na­lių ne­ti­kė­tos si­tu­a­ci­jos spren­di­mo va­rian­tų, to­dėl įsi­ga­li ste­re­o­ti­pi­niai el­ge­sio mo­de­liai.

Taip nai­ki­na­mas ga­li­mas šo­ko efek­tas, taip pat bu­ki­na­mos emo­ci­jos, sten­gia­ma­si iš­lai­ky­ti nuo­la­ti­nį kom­for­to po­jū­tį. Jau W. Ben­ja­mi­nas už­si­mi­nė apie izo­liuo­jan­tį ir me­cha­ni­zuo­jan­tį kom­for­to po­vei­kį. At­si­ski­ria­ma ne tik nuo ap­lin­ki­nių žmo­nių, bet ir nuo sa­vęs pa­ties. Žmo­gus pa­da­li­ja­mas į kū­ną, pro­tą ir emo­ci­jas, to­dėl at­si­ran­da su­sve­ti­mė­ji­mas. Sap­nų ir re­a­ly­bės skir­tu­mas tik dar la­biau pa­brė­žia skir­tį. Sap­nuo­se ne­be­ga­li­me sa­vęs kon­tro­liuo­ti, są­mo­nė ne­be­tu­ri val­dan­čios įta­kos, to­dėl vei­kia es­mi­niai ins­tink­tai, troš­ki­mai, ne­re­a­li­zuo­tos emo­ci­jos, pa­sie­kia­mas vi­siš­kas iš­si­lais­vi­ni­mas.

Kaip ir bet ku­rią sis­te­mą, mes ban­do­me apei­ti są­mo­nės nu­ma­ty­tas sau­gu­mo ri­bas. Sie­kia­me iš­gy­ven­ti emo­ci­ją, o tai ga­li­me pa­tir­ti tik su­kė­lę šo­ko bū­se­ną. Tai nė­ra taip pa­pras­ta pa­da­ry­ti, nes šo­kas kas­die­ny­bė­je ta­po nor­ma. Jį su­ke­lia si­tu­a­ci­jos, ku­rioms ne­sa­me pa­si­ruo­šę, iš da­lies tą pa­ska­ti­na ir ne­ti­kė­tu­mo mo­ty­vas.

Vi­siš­kai ki­to­kį šo­ką mums su­ke­lia me­no kū­ri­nys, nes prie jo ne­įma­no­ma pri­si­tai­ky­ti net ir daug kar­tų jį ste­bint. Emo­ci­ja „apei­na“ nu­ma­ty­tas el­ge­sio mat­ri­cas, nes kū­ri­nio ne­už­baig­tu­mas, ga­lu­ti­nis ne­iš­se­mia­mu­mas nuo­lat lie­ka ak­tu­a­lus ir dir­gi­nan­tis. Bū­tent pa­slap­ties mo­ty­vas, ku­rio ne­įma­no­ma iš­aiš­kin­ti, su­tram­do są­mo­nę ir iš­lais­vi­na emo­ci­jas. Jaus­mais už­bai­gia­me me­no kū­ri­nį, už­pil­do­me jo tuš­čias vie­tas, ku­rios pa­lik­tos už­baig­ti skai­ty­to­jui / žiū­ro­vui.

Pa­tir­tis dvi­ly­pė – vie­na ver­tus, ji su­tei­kia ži­nių ver­ti­ni­mui, ki­ta ver­tus, nai­ki­na at­ra­di­mo ma­lo­nu­mą. Kuo dau­giau pa­tir­ties įgy­ja­me, tuo dau­giau ti­ki­mės, ple­čia­si lū­kes­čių ho­ri­zon­tas. Dėl to, ne­be­su­ge­bė­da­mi jo pa­ten­kin­ti, nuo­lat kar­to­da­mi tą pa­čią pa­tir­tį ir ne­ras­da­mi jos plė­ti­nių, iš­gy­ve­na­me spli­ną – apa­ti­ją, ne­vil­tį, be­vil­tiš­ku­mą.

Taip pa­tir­tis žu­do lai­mės jaus­mą. Ji tam­pa nar­ko­ti­ku, ku­rio net ir ma­ža do­zė iš pra­džių pa­ky­lė­ja iki eu­fo­ri­jos, ta­čiau il­gai­niui jo no­ri­si vis dau­giau, di­des­niais kie­kiais, nes ne­be­su­lau­kia­ma no­ri­mo efek­to. Są­mo­nė pri­pran­ta prie pir­mo kar­to pa­tir­ties su­kel­to šo­ko, to­dėl rei­ka­lau­ja to­kios pa­čios re­ak­ci­jos tęs­ti­nu­mo, nuo­la­ti­nio ste­bi­ni­mo. Ta­čiau to­les­nė pa­tir­tis, net ir to­kio pat emo­ci­nio krū­vio kaip ir pir­mo­ji, te­lie­ka pir­mo­sios at­spin­dys. Rei­ka­lau­ja­me vis ašt­res­nių ir la­biau su­kre­čian­čių pa­ty­ri­mų, di­des­nių do­zių.

Ne­pa­vy­kus jų gau­ti, te­lie­ka se­ki­nan­čios pa­ieš­kos, nes lū­kes­čio ho­ri­zon­to ne­be­įma­no­ma su­trauk­ti iki bu­vu­sio dy­džio. Esa­me pa­smerk­ti pa­siek­ti sa­vo pa­ty­ri­mų ri­bas, tik šiuo­lai­ki­nė­je, in­for­ma­ci­jos vi­suo­me­nė­je jas ap­tin­ka­me la­bai anks­ti. Nuo­la­ti­nė, pa­si­kar­to­jan­ti pir­mo­ji pa­tir­tis lie­ka am­ži­na trau­ka, no­ru, ku­rio ne­įma­no­ma iki ga­lo iš­pil­dy­ti. Kuo daž­niau šis no­ras iš­pil­do­mas, tuo la­biau nuo jo tols­ta­ma. Taip ir lie­ka ne­aiš­ku, ar trokš­ta­me nau­jo, ne­pa­tir­to po­ty­rio, ar tie­siog il­gi­mės iš­gy­ven­tos pir­mo­sios pa­tir­ties. Ti­ki­mės nuo­sta­bos, su­krė­ti­mo, iš­si­ver­ži­mo iš me­cha­niš­ko gy­ve­ni­mo mo­de­lio, pa­slap­ties ap­čiuo­pi­mo.

Žiau­ru­mo te­at­ro pra­di­nin­kas A. Ar­taud tei­gia: „Šian­dien, kaip ir ka­dai­se, mi­nia gei­džia pa­slap­ties: ji tik no­ri su­vok­ti dės­nius, ku­rių var­du įsi­ter­pia li­ki­mas, ir gal­būt įsi­ki­ši­mo pa­slap­tį.“ Ne­jau pa­slap­ties troš­ki­mas tė­ra už­slėp­tas no­ras gau­ti dar dau­giau in­for­ma­ci­jos? Tie­sa, ši in­for­ma­ci­ja ne ei­li­nė, vi­siems su­vo­kia­ma, bet ne­iš­šif­ruo­ja­ma, su­tei­kian­ti mil­ži­niš­ką pra­na­šu­mą jos tu­rė­to­jui. Tai ži­nios, dėl ku­rių rei­kia pa­si­steng­ti, ko­vo­ti, ir tas ieš­ko­ji­mo ke­lias tei­kia di­des­nį ma­lo­nu­mą nei at­ra­di­mo džiaugs­mas. Ma­ty­da­mi iliu­zio­nis­to at­lie­ka­mus triu­kus, gal­vo­ja­me: „Ar tai iš tie­sų įma­no­ma? Juk mus kaž­kaip ap­gau­di­nė­ja!“ Ta­čiau ar ieš­ko­me iliu­zi­jos pa­slap­ties? Ar vis dėl­to lie­ka­me to­liau ža­vė­tis? No­ri­me ti­kė­ti tuo, ką ma­to­me, lei­džia­me mus ap­gau­ti.

Kar­tais pa­slap­tys bū­na ne­tik­ros, jų spren­di­mas nė­ra už­gin­tas ar už­mas­kuo­tas. Bet žmo­gus joms pa­si­duo­da, ne­at­ra­ki­na įmi­ni­mo mįs­lės, nes no­ri pa­si­lik­ti dar ne­iš­tir­tos erd­vės, ne­no­ri su­griau­ti au­ros ir už­plū­du­sios emo­ci­jos. Pa­slap­tys sim­bo­li­zuo­ja vai­kiš­ku­mą, kai pa­sau­lis dar ne­pa­žin­tas, jo vei­ki­mo dės­niai ne­aiš­kūs ir kiek­vie­na die­na pil­na at­ra­di­mų. Ta­da vi­sos ga­li­my­bės be­ri­bės, nė­ra ne­ati­tai­so­mų spren­di­mų. Ga­li­ma ak­lai pa­si­duo­ti emo­ci­joms, nes są­mo­nė dar tik kau­pia in­for­ma­ci­ją apie ap­lin­ką, ne­kon­tro­liuo­ja kiek­vie­no žings­nio. Vy­rau­ja veiks­mas, o ne mąs­ty­mas, kiek­vie­na die­na iš­gy­ve­na­ma kaip nuo­ty­kis, pa­ti­ria­mas nuo­la­ti­nis to­bu­lė­ji­mas. Nė­ra skir­ties tarp to, ką no­ri­ma da­ry­ti, ir to, kas da­ro­ma.

So­cia­li­nės nor­mos, ku­rios su­au­gus ri­bo­ja emo­ci­jas, dar nė­ra įspaus­tos są­mo­nė­je, to­dėl žmo­gus lais­vas iš­reikš­ti ir ne­ga­ty­vius, ir po­zi­ty­vius sa­vo jaus­mus. Kaip pa­slap­ties mo­ty­vas pri­ke­lia­mas ne­są­mo­nin­gas in­fan­ti­lu­mo no­ras. Ga­li­my­bė džiaug­tis ne­kon­tro­liuo­ja­ma si­tu­a­ci­ja, nu­si­mes­ti at­sa­ko­my­bės naš­tą ir at­gai­vin­ti emo­ci­jas, ku­rias nuo­sek­liai ir skru­pu­lin­gai žu­do są­mo­nė. Slap­ta pa­slap­ties pa­lai­ko­ma vil­tis, kad dar ne­už­au­go­me, kad ke­liai at­vi­ri ir vis­kas tik pra­si­de­da.

Mū­sų „in­for­ma­ci­jos“ vi­suo­me­nė­je, kur kiek­vie­ną fak­tą ga­li­ma pa­tik­rin­ti per še­šias­de­šimt se­kun­džių, mes jau­čia­me šį ne­tik­ru­mo trū­ku­mą. Iš­ban­dę ma­te­ria­lių da­ly­kų tei­kia­mus ma­lo­nu­mus, vi­sa­ži­nys­tės pra­na­šu­mus, trokš­ta­me pa­slap­ties. In­for­ma­ci­ja yra ga­lia ir kiek­vie­nas ga­li ją kon­tro­liuo­ti kaip tin­ka­mas, ta­čiau ši vi­sa­ga­ly­bė pa­ver­tė žmo­nes spli­no įkai­tais. Su­vo­ki­mas, kad si­tu­a­ci­ja kon­tro­liuo­ja­ma dvi­de­šimt ke­tu­rias va­lan­das per pa­rą, su­ke­lia pa­ni­ką ir ne­są­mo­nin­gą no­rą at­si­kra­ty­ti šios ga­lios.

Nes bū­da­mi sa­vo pa­čių vieš­pa­čiais su­sto­ja­me ar­ba ju­da­me pir­myn me­cha­niš­kais žings­niais, ne­pa­lik­da­mi pro­gos at­si­tik­ti­nu­mui. In­for­ma­ci­jos per­tek­liaus ir jos val­dy­mo su­kel­tas as­me­ni­nis au­to­ma­tiz­mas ska­ti­na ieš­ko­ti ki­to kraš­tu­ti­nu­mo – vi­siš­ko ne­sta­bi­lu­mo. Taip žen­gia­ma į emo­ci­jų sri­tį, vie­nin­te­lę iki šiol iš kon­tro­lės iš­sprūs­tan­čią te­ri­to­ri­ją. O jai vis dar at­sto­vau­ja me­nas.

Kar­tais klai­din­gai ma­no­ma, kad me­ną rei­kia su­vok­ti, ta­čiau jis juk skir­tas pa­jaus­ti, iš­gy­ven­ti. Abst­rak­ci­jos, be­pras­miai įvaiz­džiai, ne­pa­aiš­ki­na­mi mu­zi­kos rit­mai ža­di­na emo­ci­jas, pro­vo­kuo­ja jaus­ti. Nuo­lat pro­tau­ti iš­mo­ky­ta są­mo­nė sun­kiai pa­si­duo­da pro­vo­ka­ci­joms, lo­giš­kai ne­pa­aiš­ki­na­mi kū­ri­niai ją ata­kuo­ja alo­giz­mais. Kai są­mo­nė ne­be­su­ge­ba iš­nar­plio­ti me­no kū­ri­nio ko­do, pa­lie­čia­mas emo­ci­nis lyg­muo. Vėl su­ke­lia­mi tie jaus­mai, ku­rie per il­gą lai­ką įvai­rių re­a­ly­bių jau bu­vo at­bu­kin­ti. Iš­gy­ve­na­mas emo­ci­nis „pir­mo kar­to“ efek­tas. Dir­gi­na­mi ju­ti­mo or­ga­nai, si­tu­a­ci­ja ne­kon­tro­liuo­ja­ma, at­si­kra­to­ma vi­sa­ga­ly­bės iliu­zi­jos, pa­ti­ria­mas ma­lo­nu­mas.

Pa­kar­to­ja­ma jau Aris­to­te­lio iš­sa­ky­ta min­tis, kad pa­grin­di­nis me­no tiks­las – teik­ti ma­lo­nu­mą. Tik skir­tin­goms kar­toms „ma­lo­nu­mą“ reiš­kė skir­tin­gos są­vo­kos. Šiuo­lai­ki­nė­je vi­suo­me­nė­je ma­lo­nu­mą sim­bo­li­zuo­ja sau­gus bū­das pa­tir­ti ne­kon­tro­liuo­ja­mą si­tu­a­ci­ją. At­bu­ku­sios emo­ci­jos pri­ke­lia­mos nau­jam gy­ve­ni­mui, kul­tū­rin­gai (pri­ta­riant vi­suo­me­nei) pa­ti­ria­mas pa­si­ten­ki­ni­mas ne tik gro­žin­tis, bet ir bjau­rin­tis, pik­ti­nan­tis, šlykš­tin­tis. Tai ra­fi­nuo­tas bū­das iš­gy­ven­ti net ir vi­suo­me­nė­je ne­pri­im­ti­nas emo­ci­jas, ku­rias įpras­to­mis ap­lin­ky­bė­mis sten­gia­ma­si už­gniauž­ti. Me­no kū­ri­nys yra na­tū­ra­lių, pri­mi­ty­vių emo­ci­jų ka­ta­li­za­to­rius, ku­rį pa­lai­ko ir ska­ti­na vi­suo­me­nė.

Sun­kio­jo me­ta­lo dai­no­je ar po­stmo­der­nis­ti­nia­me pa­veiks­le iš­reikš­ta ne­apy­kan­ta svei­ki­na­ma, dėl jos alps­ta­ma. Klau­sy­to­jo ar žiū­ro­vo iš­gy­ven­tos kon­cen­truo­tos, me­no su­kel­tos emo­ci­jos ap­va­lo jo jaus­mus ir sie­lą. Me­no kū­ri­nys tam­pa vi­suo­me­nės re­ak­ci­jos sau­gik­liu. Ne­apy­kan­tą iš­gy­ve­nęs klau­sy­to­jas sau­giai iš­lie­ja sa­vo ne­ga­ty­vias emo­ci­jas kon­kre­čio­je vie­to­je ir kon­kre­čiu lai­ku.

Taip įvai­riau­si me­no kū­ri­niai iš­lais­vi­na už­gniauž­tas emo­ci­jas, ska­ti­na pa­siek­ti har­mo­ni­ją. Jie su­tei­kia ga­li­my­bę iš­gy­ven­ti emo­ci­jas ir ne­pa­tir­ti vi­suo­me­nės at­stū­mi­mo. Net at­virkš­čiai – vi­suo­me­nė tai ska­ti­na, pa­ti­ria­mas sa­vi­raiš­kos ma­lo­nu­mas sau­gio­je ap­lin­ko­je. Sau­gu­mo jaus­mas čia taip pat itin svar­bus. At­si­pa­lai­da­vi­mas įma­no­mas tik to­kio­je ap­lin­ko­je, ku­rio­je esi pri­ima­mas toks, koks esi, su vi­sais sa­vo na­tū­ra­liais po­rei­kiais, ins­tink­tais ir pri­mi­ty­vio­mis emo­ci­jo­mis. Me­no kū­ri­nys yra sau­gu­mo ga­ran­tas, ypa­tin­ga ap­lin­ky­bė, ku­ri kei­čia vi­suo­me­nės po­žiū­rį į iš­reiš­kia­mas emo­ci­jas.

Taip me­nas tam­pa dar vie­nu nau­dos tei­kė­ju, ten­ki­na nuo nuo­la­ti­nės są­mo­nės veik­los at­bu­ku­sių žmo­nių emo­ci­jų troš­ki­mą. Bū­da­mi nuo­la­ti­niai in­for­ma­ci­jos me­diu­mai, kaip lai­di­nin­kai per sa­ve leis­da­mi emo­ci­jas, bet nie­ko sa­vy­je il­giau ne­iš­lai­ky­da­mi, mes vis dar ieš­ko­me pa­slap­ties. To, kas ap­gau­tų mū­sų są­mo­nę ir leis­tų iš­si­verž­ti emo­ci­joms, kad dar kar­tą iš­gy­ven­tu­me „pir­mą kar­tą“.