Mokinys tapo krepšeliu, o pedagogas - balastu

Artėja keistas rugsėjis. Su aptemusia mokslo šviesa.

Dalis potencialių mokinių emigravę. Dalis potencialių pedagogų, išvytų iš uždaromų mokyklų, blaškosi darbo biržoje. Dalyje mokyklų, kaip įprasta, plušės remontininkai. Nespėję atlikti renovavimo darbų.

Mokykla yra ryškiausias veidrodis, kur dunda Lietuva. Pedagogai - į nedarbą. Mokiniai - paskui savo tėvus į užsienį. O į ištuštėjusias klases pro langą žiūrės remontininkas. Užsilipęs ant pastolių. Papildomas pamokų atributas.

Na, ir kas, jei mokykla bus apšiltinta, jei joje jau trūksta širdžių šilumos? Ką gali vaikams pasakyti pedagogas, jaučiantis, kad tuoj bus iš čia išprašytas? Persikvalifikuoti į statybininką? Stebėti savo buvusius mokinius nuo pastolių? Štai, žiūrėkite, mokinukai, kuo tapo jūsų chemijos, geografijos mokytojas. Ir nesistebėkite. Darbas žmogų puošia.

[CITATA]

Ką gali mokinių tėvai? Tik pirkti vadovėlius, sąsiuvinius, uniformas, kuprines bei kitą mokymosi "amuniciją". Šiemet ir vėl pabrangusią. Suruošti savo vaikiuką ir atiduoti Rugsėjo 1-ąją. Su gėle mokytojui. Tačiau tėvai neturi jokių garantijų, kad vaiko mokyklėlė kitąmet nebus uždaryta. Vaikas neturi jokių garantijų, kad kitąmet žingsniuos į tą patį mokyklos pastatą, susitiks su savo draugais, per vasarą paaugusiais. Susitiks čia. Ne kada nors Dubline. Pedagogai neturi jokių garantijų, kad vaikiuką ugdys ir kitais mokslo metais. Na, gal ištemps šiuos mokslo metus, o paskui gaus įspėjimo lapelį. Tavęs, pedagoge, jau nereikia. Ne todėl, kad esi netinkamas. Todėl, kad tavęs jau per daug. Netelpi į šviečiamąją misiją. Misija per daug susitraukė. Tapai jos balastu.

Ar kokybiškai dirbs specialistas, kurį bet kada gali paskelbti balastu? Kai pagrindinis pedagogo rūpestis - ar nepritrūks privalomo akademinių valandų kiekio. Ir į kolegą jau žiūrės kaip į konkurentą, galintį jį išgrūsti į gatvę. Ar tokiomis asmeninio išlikimo sąlygomis kam nors rūpės mokinukas? Rūpės tik mokinių skaičius. Ar jų ne per mažai.

Apie kokį jauno žmogaus kokybišką ugdymą galima kalbėti, jei pedagogas savimi jau nepasitiki? Pats nėra tikras dėl ateities. Nėra tikras, kad tai, ko kadaise išmoko universitete, dar galima pritaikyti praktikoje. Švietimo sistema, kurios vertybės braška, gali išugdyti tik cinikus ir nihilistus. Nes bendraujama ne su žmonėmis. Su krepšeliais.

Švietimo reforma, skirtingai nei ta, apie kurią kalbėjo profesorė Meilė Lukšienė, paversta paprasta aritmetika. Sudėties ir atimties veiksmais. Vaikai, mokyklos ir mokytojai kasmet suskaičiuojami kaip bulvės. Jos sudedamos, atimamos, o dalis tiesiog išmetama. Dalis švietimo kūno atiduodama darbo biržai. Likęs kūnas apskaičiuojamas krepšeliais. Tad kam kiekvieną Rugsėjo 1-ąją švietimo ir mokslo ministrui vaidinti? Kažką sapalioti, esą Lietuvai reikia mokslo žinių ir šviesuomenės? Reikia naujos piliečių pamainos? Vadinkime daiktus tikraisiais vardais. Mielaisiais krepšeliais ir mieluoju balastu. Pašauktais dar vienus metus maltis tarp švietimo reformos girnapusių.