Magiško skaičiaus beieškant

Dar jo nemėgo bendradarbiai: stengėsi atimti postą. Juokėsi iš sekmadieninių bažnyčios lankymų. Ir vis lydėjo dar vaikystės kieme nugirstas šnabždesys, kad, girdi, šitas tai tikrai nėra savo tėvų vaikas, o tik iš prieglaudos paimtas. Nes visi buvo melynaakiai, ir tik vieno akys rudos. Tokie visaliaudiniai skundai.

Žinoma, jei vienas žmogus visa tai būtų patyręs, tai į jokį puslapį dabar nekištų galvos: gulėtų sudedamoje bendrabučio lovelėje, akis į sieną nusukęs. Nes ašaros jau išverktos. O jei pasiguosi – dar sykį būsi išjuoktas.

Nes žmonės yra pikti. Karjeristai. Jie net naktį pasirengę lipti per kitų galvas. Ir dar tas transporto kontrolierius vakar: kai kažkas nerado kišenėn nukišto bilieto – bjauriausiais žodžiais buvo iškeiktas.

Ir kasdien taip. Pakartosiu: vienam žmogui tos visos bėdos negalėjo nutikti. Bet jos kasdien – bent jau po vieną – nutinka daugeliui. Tokių yra ir tarp šį rašinį skaitančių. Nemielas jiems gyvenimas. Ir neteisingos pasekmės: vyrams – degtinė, moterims – degtinė ir ne tik.

Ar pajutote, kad spalvos sutirštintos? Gali būti. Bet gali ir nebūti. Nes anądien iš prabangaus „Mersedeso“ iššokęs dručkis kumščiu į veidą smogė riedutininkui. Avarija? Ne, tik pusantro milimetro dažų nuo durelių nubraukė. Bet linčo teismas įvyko: davė per pakaušį. O šalia – lauko kavinėje sėdintys – nusisuko.

Žalos nebuvo; ne, beveik nebuvo. Arba: trečiame aukšte gyvenantis sveikuolis – interneto pamokytas – jau „galanda“ fotoaparatą: fotografuos rūkorių balkone. Keiks ir teisybės reikalaus. O mėsos valgytojai pyks ant vegetarų, nes, girdi, tie savo vaiką badu marina. Todėl reikia tarnyboms įskųsti.

Ir dar viena tikėtina tragedija: vyras pamiršo, kad šiandien jau dvyliktosios sutuoktuvių metinės: net gėlių nepadovanojo. Ne ašaros bus, bus blogiau.

Turėtų kas nors ištarti, kad nuo tokio pavardinimo ir tokių neįtikėtinų atsitikimų – duok Dieve – kuo toliau. Ir, kad toliau Kaip Nors gyventi. Bet Kaip Nors – nepavyks. Nes įkaitusi galva ir suirzusi sąmonė tą pačią sekundę ima kurpti keršto planą. O planas paprastas, lietuviškas.

Bet minutės ar valandos jam nepakanka. Kankina, kaip pagirios. Sujaukia mąstymą. Ir išlenda vienintelis Šitos Valstybės Džiaugsmas: kaip gerai, kad kryžiaus kelius reikia praeiti, norint ginklą įgyti. Jei tas įgijimas būtų nors kiek laisvėlesnis – lietuviškas gatves lavonėliai nuklotų: pralenktume visą Braziliją su jos koronomis.

Niūroka yra tokia Gerovės Valstybės vizija. Todėl galite pasitelkti veidrodžio teoriją: viską matyti atvirkščiai. Nes, nepamiršdamas savaitraščio specializacijos, tiesiog privalau įspėti: Keršto Troškimas (kitaip jis išverčiamas, kaip Nemokėjimas Atleisti) turi aibę psichosomatinių požymių.

Kai kurie jų iš tikro net nepervečiamai veidrodyje matosi. Kuomet per ilgai savy laikote pyktį, kortizolio ir adrenalino tikrai prikaupiate. O tai ne tik bereikalinga raumenų įtampa, skausmai nugaroje ar silpstantis imunitetas: dar ir širdies ritmas į blogą pusę kinta bei kraujo spaudimas kyla. Iš čia ir galvos skausmas.

Streso paveikti plaukai – silpnučiai. Nuolatiniai kaklo skaudesiai rodo lendančią jausmų ir proto kovą (keršyti? atleisti?). Artritas sako, kad buvote ar esate per mažai mylimas, o dar kita psichosomatinė priemonė nustato net stomatito priežastį: turite nuolatinę širdį draskančią nuoskaudą. Ir, žinoma, kiekvienas girdėjo, kaip randasi skrandžio opos: dėl neišsakytų, nutylėtų nuoskaudų.

O jeigu dar atsisuksite į pačią dažniausią lietuvišką skaudulį - nesantaiką tarp sutuoktinių, tai irgi prašome žinoti: labiausia ji kenkia organams, esantiems arčiausia meilės zonų. Vyrams randasi urologinės ligos, moterims ima augti cistos. Jei šeimyninio „draskymosi“ tik pradžia – ir ji nesislėps: ims skaudėti pilvo apačią.

Bet čia fiziologiją baigiam. Dabar bus mokslo rašiniuose išskaitytieji patarimai. Kaip visada, tarp jų - ne tik rimti, bet ir naivūs. Kai kurie – net juokingi. Bet – jei este tikras šio rašinio adresatas – dabar šypsenos jums labiausia ir reikia.

Jei tikrai jaučiatės užgautas, jei jus sužeidė taip, kad net tarkuoti valerijonai nepadeda, jei visa kūryba jau išgaravusi ir dvi savaites tik apie kerštą galvojate, tai receptų dar minutę teks palūkėti. Nes dabar - bendrosios nuostatos.

Pagrindinis vaistas – nuoskaudas atleisti. Bet tikiu, kad esate bandę, ir, kad žinote, jog tai ne kiekvienam duota. Vaidyba taip pat nepadės. Nes dirbtinis šypsnys, kaip ir dirbtinė šviesa ar metalo muzika duos efektą, panašų į tą, kurį duoda haliuciogenai.

Svarbu įsisąmoninti, kad vienu metu teks atleisti ne vienam, o dviems žmonėms: skriaudikui ir sau. Nes paprastai, tas antrasis nevykėlis, užuojautos norintis įžeistasis esate ... jūs. (Už tai, kad buvote nevykėlis ar pernelygjautruolis – bauskite ir save). Tačiau neperlenkit lazdos: kopingo (nuo angliško „to cope“ – sudoroti) sau netaikykite.

Prisiminkite, kaip ir kada nuoskauda atsirado. Turbūt, kai kieno nors elgesys nesutapo su jūsų lūkesčiais. Todėl raskite laiko tų lūkesčių revizijai: ar pagristi jie buvo? Ar logiška buvo tikėtis iš žmogaus to, ko iš jo jau seniai niekas nebesitiki?

Tad kaip atsikratyti noro keršyti, savigraužos ir kaip sugrįžti ten, kur (jums taip atrodo) niekada grįžti nebegalėsite? Pirmiausia pasišnekėkit su savim: įtikinkite save, kad esate ne auka, o tik vienas iš įvykio dalyvių.

Ir, kad tai, kas įvyko, jau praeitis. Čia, kaip tuose mano kadais aprašytuose feisbuko komentaruose: piktas jūsų atsakymas išprovokuos naują ataką. O žodinis atleidimas gali būti palaikytas silpnumo požymiu. Geriausia byla yra tyla. Bet vien jos neužtenka: turite įžeidiką dar ir paleisti. Štai buvo jis kažkur šalia – ir nebėra. Ir nebebus! Jau nėra!

Svarbi detalė: niekada niekam apie skriaudą nepasakokite. Galva gal palinksės, tarsi pritardami, bet – neužjaus. Nes Lietuvoj linksėti įprasta, o užjausti – tikrai ne.

Juokingieji psichologais save vadinančiųjų patarimai. Siūlo įžeidusiąjam laišką baisų parašyti. Bet neišsiųsti, o tik kitos dienos vakare darsyk jį pačiam perskaityti. Naudos dvi: pajusite, kur perlenkėte, o jei pradėjo sektis, tai gal net iš savęs pasijuoksite. Kitas: surašyti Jam (Jai) skiriamus bjaurius žodžius ir juos sudeginti. Arba iš to laiško laivelį padaryti bei Nemunan nutekinti. Juokinga.

Patarimas, kuris patiko. Pasistenkite jus užgavusįjį-įžeidusįjį pamiršti... tris ar net keturias dienas badaudami. Pažįstu tai išbandžiusį. Kadangi patiko, tai dabar vis badauja ir badauja. Ir vis geriau jaučiasi.

Žinoma, lengviausia, jei esate tikintis žmogus. Turėtumėt dar atsiminti: Šventasis Petras paklausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man vis nusideda? Ar iki septynių kartų?“.

-Aš nesakiau, kad iki septynių, - atsiliepė Jėzus. – Sakiau iki septyniasdešimt septynių...

Jei ir dabar dar esmės neperpratote – kreipkitės į skaičių magijos specialistus.