Knygnešys nešė žodžio ir sielos šviesą į Lietuvą sunkiausiu jai metu. Nešė iš... šiapus, iš Rytprūsių. Iš Tilžės ir Pagėgių, nešė iš Mėmelio. Vadinasi, šviesiausia Lietuvos žvaigždė ne vienodai švietė visai bundančiai Lietuvai? Žinoma, kad ne visai. Knygnešys buvo šventa figūra tik katalikiškai, Rusijos imperijos sutemose tūnojusiai Lietuvai, kuriai lietuviškas žodis ir raštas, spausdintas Rytprūsių Lietuvos spaustuvėse, buvo reikalingas kaip oras skęstančiajam.
Rytprūsių lietuvininkams, spaudos draudimo nepažinusiems, mažai ką sakė ta ekstazė, su kuria lietuviškas žodis buvo pasitinkamas Rusijos Lietuvoje. Čia, Tilžėje, Ragainėje, Bitėnuose, Mėmelyje, knygnešio nevadino šventu. Knygnešys buvo spaustuvių darbo agentas, jis buvo darbininkas. Rytprūsių lietuviai, evangelikai liuteronai į knygnešystės reikalą žiūrėjo dalykiškai, be egzaltacijos, be šventumo jausmo, žiūrėjo kaip į spaustuvinio verslo garantą. Taigi, gyvendami nūdienos Klaipėdoje turėtume neužmiršti, kad lietuviškas žodis keliavo iš čia, o ne į čia.
Tačiau! Ir Klaipėdoje, ir Šilutėje, ir Pagėgiuose galime drąsiai švęsti Knygnešio dieną kaip Lietuvos vienybės dieną. Gyvenome skirtingose valstybėse ir skirtingi interesai vertė mūsų gyvenimo vagas. Tačiau peržengdami sienas ir pavojus tapome viena tauta. O nebelikus mūsų bedražygių, lietuvininkų, lietuvių-ne-katalikų, privalome nusilenkti jiems. Nes jie buvo vienas iš dviejų Knygnešystės polių.
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą