Kas yra vaistas?

Taigi kas yra vaistas?

Žodynuose galima rasti daug apibrėžimų, bet mano klausimas kitoks. Mes sakome, kad maistas yra vaistas. Sakome, kas sportas gydo. Gydo ir miškas, vanduo, grynas oras. Sakoma, kad gydo juokas, net šypsena. Todėl noriu suprasti, kas yra tas gydymas. Gal mes visi ligoniai, ir tik gydytojų darbo trūkumas, kad nenustatė ligos?

[CITATA]

Logiška būtų manyti, kad vaistų reikia, kai žmogus serga. Tačiau bent jau mano išvardinti pavyzdžiai verčia tuo abejoti. Jeigu ir maistas yras vaistas, tai... Čia ir nežinau, kas iš to seka. Gal ir niekas. Galiu suprasti, kad mokėjimas valgyti yra tai, kas naudinga kūnui, neleidžia jam pereiti prie nereikalingų dalykų – svorio pertekliaus, alergijų ir kitų panašių ligų, teikia augimui, darbui ar senėjimui reikalingas medžiagas. Tačiau tai jau ne vaistas, nes ligos lyg ir nėra. Ji randasi tik tuomet, kai „kvailioji“ - persivalgai ar ryji greitą maistą. Tiesa, čia galima prisiminti ir nepavalgiusius, bet, tikiuosi, tai ne Lietuvos problema. Dar svariau kalba chronobiologai: svarbu ne tik ką valgai, bet ir kada valgai. Tačiau tai jau kita problema.

Maistas gali susargdinti, bet gali ir gydyti. Svarbu kada ir kaip naudoji. Prie vaistų tradiškai priskiriami augalai. Jie naudojami labai įvairiai: kaip kambariniai, kurie padeda būti sveikam ar sveikesniam, taip pat ir kaip maisto dalis ar net savarankiškai besigydant kai kurias ligas.

Gydymas žolėmis arba vaistažolėmis (fitoterapija) tapo lyg ir savarankišku gydymosi būdu. Kai kur įteisintu, kai kur ne. Reglamentuoti reikia, nes  jis jau perauga į pramonę, o tai verčia įvesti tiek naudojimo, tiek gamybos taisykles. Didžiausias skirtumas tarp oficialios medicinos ir fitoterapijos -  atsakomybė. Gydytojas yra visaip atsakingas už ligonio sveikatą, nors kartais tą pamiršta, o fitoterapeutas elgiasi kaip išmano.

Mes gydomės ozonu, purvu, vandeniu, masažuokliais, dušais, ultragarsu, kompresine terapija, šviesa ir dar daug kuo. Sunku net išvardinti visas procedūras.

Bet aš ne apie kiekybę. Ar visos jos gydančios? Gal kai kurios raminančios, o kai kurios - siurbiančios pinigus. O juk yra ir tokių, kurios kenksmingos.

Turime ir jogos pratimus, meditacijas, aikido ir bušido, plaukimus ir maratonus, maudynes žiemą ir pirtis. Sporto ir procedūrų yra begalės. Galiu priminti gintaro pirtis ar druskų kameras. Tęsinys būtų ilgas ir nenuspėjamas.

O dar mus gydo katės ir šunys, dėlės ir kanarėlės, delfinai bei arkliai. Galiu išvardinti aibę egzotiškų gyvūnų, kurie tam yra naudojami. Vieni nuspėja ar net diagnozuoja ligas, kiti sugeba tramdyti nervines ląsteles ir sukurti sveikatinančią atmosferą. Vaistas?

Aplinkos sąlygos taip pat mus veikia. Kalnų oras, pušyno ozonai, miesto parkai ir tvenkiniai – puikios gydomojo poveikio priemonės. Juo jų daugiau, tuo žmonėms sveikiau. O ir akis paganyti ne vienam reikia.

Tai toli gražu ne pilnas sąrašas, ką sveikas protas arba paprastas žmogus pripažįsta gydymo priemone ar būdu. Turėtų būti labai lengva daryti išvadą – viskas yra vaistas. Bet tai netiesa. Pažiūrėkime į medicininių terminų žodyną. Ten parašyta: „Vaistas arba vaistinis preparatas – tai vaistinė medžiaga arba jų derinys; pasižymi savybėmis, dėl kurių tinka žmogaus ligoms gydyti arba jų profilaktikai; dėl farmakologinio, imuninio ar metabolinio poveikio gali būti vartojamas ar skiriamas atkurti, koreguoti ar modifikuoti žmogaus fiziologines funkcijas arba diagnozuoti žmogaus ligas.“

Jei jums tapo aiškiau – sveikinu.

Vaistu gali būti tai, kas veikia ligą, jos radimąsi, eigą ar pasekmes. Tačiau yra įvairiausių ligų, tad ir vaistų galybė.

Apsiribosiu tik labai maža dalimi. Trumpai apie chemiją: tokius gydiklius mes dažniausiai perkame vaistinėse, kartais turguje ar net internetu - nepaisydami pavojų.

Priminsiu, kad pagrindinis dabartinių vaistų pagrindas yra įvairių augalų ekstraktų cheminiai analogai. Jei augalas ar grybas veikia lėtai, sintetizuotas preparatas tai daro greičiau. Sakykim, penicilinas yra išskirtas iš grybų, opiatai iš aguonų sulčių, valerijonas gali būti vartojamas tiesiog jį sutirštinus.

Bet pavojai slypi ne ten. Pagrindinė perkančių ir naudojančių gydymo priemones problema yra pašaliniai reiškiniai. Jei ligonis ar sveikas žmogus įsigijo cheminę priemonę ar net fiziologiją veikiantį prietaisą, dar neaišku, kaip tai tiesiogiai paveiks konkretų asmenį. Aišku, būdami vaistinėje, galite pasikalbėti su vaistininku, bet šiuo metu jų tikslas yra daugiau ir brangiau parduoti. Tiesa, turguje ar kitoje neoficialioje prekybos vietoje tas tikslas dar ryškesnis.

Taigi, cheminiai vaistai nėra stebuklų lazdelė, kuria mostelėjus ligos simptomai pranyksta. Visi cheminiai vaistai yra nuodų forma, todėl veikia tik nedidelėmis, aiškiai nustatytomis dozėmis. Veikia tik apibrėžtą laiką, todėl reikia domėtis, ar vartojant kokį nors preparatą ilgainiui jis „neišsikvėps“, t.y., nustos reguliuoti. Ar neišsivystys pripratimas, priklausomybė?

Su visais vaistais reikia mokėti elgtis atsargiai. Sulyginčiau su prastais vairuotojais: kas kavą geria, kas nagus lakuojasi, kas net skutasi. O tuo metu galima netyčia kažko nepastebėti, nepamatyti, pačiam žūti bei kitus pražudyti.

Viskas gali būti ir vaistas, ir nuodas. Reikia sąmoningai rasti tinkamą santykį. Skaniai valgyti yra gerai, o persivalgyti – blogai. Tačiau valgyti yra būtina visiems.

Vytautas Valevičius,

Klaipėdos miesto visuomenės sveikatos biuras