Kas laukia?

Aišku, kad Seimas ketverius metus turės stiprią ir kandžią opoziciją, nors ir ne be pikantiškų detalių – šalia liberalų čia bus ir jų nekenčianti eksteisėjos Neringos Venckienės partija.

Taigi vertinant praėjusius Seimo rinkimus, viena žinia neabejotinai yra gera. Nepaisant dvejus metus trukusio staugimo, gąsdinimosi ir gąsdinimo pedofilais, Lietuva neužkibo ant Garliavos patvorio meškerės kabliuko.

Eksteisėja N. Venckienė, rinkimų rytą dar svaičiojusi apie pergalę ir 40 mandatų, nusodinta. Dar vienas smūgis jos laukia antrajame rinkimų ture, nes, apsvaigusi nuo savo pačios kelto triukšmo ir metusi pirštinę Seimo Pirmininkei Irenai Degutienei, N. Venckienė turėtų patirti dar ir asmeninį smūgį – I. Degutienės persvara prieš kedistų vadę daugiau nei solidi. Kaip ir premjero A. Kubiliaus – prieš Aureliją Stancikienę.

Dar viena gera žinia – triuškinantį smūgį patyrė tautininkai ir jų junginys, pasisakęs už uždarą praeities visuomenę. Taigi primityvus nacionalizmas lietuviams yra nepriimtinas. Kaip ir populizmas, iš kurio kyšo asmeninės naudos ausys, nes fiasko patyrė ir buvusio liberalų lyderio Artūro Zuoko sąrašas.

Kita žinia – bloga: Lietuva antrąkart užlipo ant to paties Viktoro Uspaskicho grėblio. Panašu, kad penktadalis rinkėjų, balsavusių už Kėdainių kniazių, palyginti net su „drąsiųjų kelių“ apsėstaisiais, yra daug blogesnėje padėtyje, nes jų meilė V. Uspaskichui tapo nepagydoma liga.

Tuo metu „drąsiųjų kelių“ balsuotojai jau netrukus turės galimybę išsivaduoti nuo juos apėmusio kvaitulio. Ir labiausiai tam pasitarnaus pati N. Venckienė. Kuo daugiau eksteisėja šneka, tuo labiau aiškėja, kad jos politikos ir ekonomikos žinias galima lyginti nebent su sovietinės proftechninės mokyklos auklėtinių.

Pirmą kartą į Seimą gali patekti jungtinis lenkų ir rusų aljanso sąrašas. Tai – šios kadencijos Seimo, kuriame pirmu smuiku leista groti jokios įtakos neturintiems tautininkams, neprotingai konstruotų santykių su lenkų mažuma rezultatas.

Kad ir kaip būtų, vargu ar kas nors gali sutrukdyti tam, kad Lietuvą ims valdyti „darbiečių“ ir socialdemokratų ir galbūt „paksininkų“ likučių aljansas. Ar iš šių partijų sudaryta Vyriausybė bus įgali atlaikyti vidaus ir išorės iššūkius?

Iššūkių, priešingai nei gali pasirodyti konservatoriams, šiandien yra net daugiau nei prieš ketverius metus. Lietuva akivaizdžiai traukiasi ir sensta. Euro zona gali subyrėti, patraukdama paskui save ir visą Europos Sąjungą. Ar gali tokiu metu tautą vesti tokie „mozės“ kaip Arvydas Butkevičius ir V. Uspaskichas?

Žinant, kad nei socialdemokratams, nei „darbiečiams“ dauguma egzistencinių valstybės problemų nerūpėjo net opozicijoje, galima numanyti, kad ir šįkart valdžios įkarštis baigsis pasidalijus ministrų portfelius.

Tad lieka tik melstis, kad pasaulinės krizės antroji banga aplenktų Lietuvą. Jau vien todėl, kad dabar Lietuva nebegalėtų taikyti tų pačių antikrizinių vaistų, kuriuos taikė A. Kubiliaus Vyriausybė, valstybės skolą padidinusi nuo 17 iki 48 mlrd. litų. Lietuvai tiek daug niekas nebeskolintų.

Beje, tauta, sekmadienį balsuodama referendume dėl naujos atominės elektrinės, mūsų politikams priminė, kad skolintis ir statyti galima ne tiek, kiek nori, o tiek, kiek jėgos ir amželis leidžia.

Tačiau ko labiausiai naujoji valdžia turėtų nepamiršti, tai didžiulio įvairių visuomenės sluoksnių nepasitenkinimo ir ateities baimių, kurios į rinkimus išmetė tiek daug keistų „sąrašų“ ir kandidatų. Ar naujoji valdžia suvokia savo misiją, pamatysime jau netrukus.

Komentaras skambėjo per LRT Radiją.