Gintaro ostapai benderiai

Gat­vės pre­ky­ba šiuo 30 mln. me­tų se­nu­mo mi­ne­ra­lu taip iš­si­gi­mė, kad jau rei­kė­tų įkur­ti at­ski­rą gin­ta­ro po­li­ci­jos pa­da­li­nį. Pa­jū­rio gin­ta­ro pre­kyb­vie­tės Klai­pė­do­je, Pa­lan­go­je ir net Ni­do­je pa­sie­kė "Ma­de in Chi­na" ly­gį, kai ne­si­bo­di­ma tie­siog ty­čio­tis iš to, ką lai­ko­me mū­sų bran­gak­me­niais.

Pa­mė­gin­ki­me įsi­jaus­ti į ža­lių už­sie­nie­čių, iš­al­ku­sių gin­ta­ro su­ve­ny­rų, kai­lį. Ką jie ma­to ir ką ran­da ant pre­kei­vių sta­lų? Gin­ta­ro dramb­lius. Lie­tu­vo­je?! Tai tas pats, kas In­di­jo­je ieš­kant in­diš­kų su­ve­ny­rų iš­vys­ti šil­ku ap­trauk­tas me­di­nes klum­pes. Gin­ta­ro kamš­čia­trau­kiai, bu­te­lių ati­da­ry­tu­vai, ša­ku­tės, pei­liai, rak­tų pa­ka­bu­kai ir t. t. Ge­rai, kad dar gin­ta­ro dan­tų krapš­tu­kų nė­ra...

Ta­čiau di­džiau­sias pre­kei­vių ko­zi­ris - gin­ta­ro kiau­ši­niai ir pa­ka­bu­čiai su skor­pio­nų ir nykš­čio na­go di­du­mo va­ba­lų ink­liu­zais. Bet tai... ne gin­ta­ras, o pa­pras­čiau­sias spe­cia­lus plas­ti­kas, im­ita­ci­ja su gin­ta­ro ske­veld­ro­mis. Kam dė­ti ši­tą bjau­ras­tį gre­ta ti­kro gin­ta­ro pa­puo­ša­lų?

Ne­bū­tų taip pik­ta dėl tų nie­ku­čiais pa­vers­tų gin­ta­ro „dir­bi­nių“, jei ne ži­no­ji­mas, kad mes tu­ri­me nuo­sta­bų, tie­siog uni­ka­lų ti­krų, se­no­vi­nių, dar ak­mens am­žių ir kur­šių lai­kus sie­kian­tį tu­ris­tams tin­ka­mų gin­ta­ro pa­puo­ša­lų, su­ve­ny­rų pa­li­ki­mą, iš­ti­są ar­se­na­lą. Le­gen­di­nės gin­ta­ro šu­kos – kur­šių ka­rių amu­le­tas, Juo­dkran­tės lo­bio žmo­ge­liu­kai ir įvai­riau­si tik mū­sų kraš­tui bū­din­gi gin­ta­ro dir­bi­niai lie­ka už „ma­ty­mo lau­ko“. Tar­si jų ne­bū­tų. Tar­si tūks­tan­tį kar­tų pra­smin­ges­nę ži­nią pa­sau­liui apie gin­ta­ro ša­lį Lie­tu­vą ne­štų me­daus spal­vos an­ge­liu­kas, šir­du­tė ar port­si­ga­ras.

Nu­ke­liau­ki­me į Egip­tą. Čia kiek­vie­na­me už­kam­py­je ra­si­me se­nų­jų dir­bi­nių pre­kyb­vie­tę, ku­rio­je pre­kiau­ja­ma tik egip­tie­čiams bū­din­gais pie­ši­niais, sta­tu­lė­lė­mis, die­vy­bė­mis, ska­ra­bė­jais, pa­pi­ru­su. Bet ne dramb­liais ar gin­ta­ro ma­trioš­ko­mis. Egip­tie­čiai sa­vo se­no­jo pa­sau­lio lo­by­nus su­ge­bė­jo pri­vers­ti dirb­ti tu­riz­mui, ir ta mi­si­ja pir­miau­sia ne­ša ži­nią apie šio kraš­to iš­skir­ti­nu­mą, is­to­ri­ją. Tuo me­tu mes ban­do­me iš nau­jo iš­ras­ti dvi­ra­čius ir pur­to­mės to, ką jau tu­ri­me, kas jau mū­sų, te­rei­kia pri­kel­ti tai nau­jam gy­ve­ni­mui - vi­sa, kas yra bal­tiš­ka. Kas pa­sa­ko­ja apie mus, mū­sų pra­ei­tį, mū­sų gin­ta­ro is­to­ri­ją.

Ko­ne iš­kal­bin­giau­sias nuo­ty­kis nu­ti­ko uos­ta­mies­ty­je, kai Tea­tro aikš­tės pre­kei­vis par­da­vi­nė­jo gra­žius gin­ta­ro skri­di­nius. Tai – ži­lo­je se­no­vė­je mū­sų pa­jū­ry­je gy­ve­nu­sių žmo­nių amu­le­tai, sim­bo­li­za­vę plokš­čią pa­sau­lio mo­de­lį. Jie va­di­no šiuos skri­di­nius sau­ly­tė­mis, taš­ke­liais pa­žy­mė­da­vo ke­tu­rias pa­sau­lio kryp­tis ar­ba me­tų lai­kus. Ta­čiau pa­si­tei­ra­vus, kas tai, Ani­kės aikš­tės pre­kei­vis nė ne­mirk­te­lė­jęs iš­dro­žė: tug­ri­kai. Kas? Tug­ri­kai. Kur­šių amu­le­tus pa­va­di­no Mon­go­li­jos kiau­ra­vi­du­re mo­ne­ta...

Ir tai dar ne blo­giau­sia. Bal­ti­jos auk­so ver­tei­vos pa­sie­kė ne­įti­ki­mą tiek fal­si­fi­ka­vi­mo, tiek ki­čo ga­my­bos ly­gį. Juk yra to­kių gin­ta­ro ap­do­ro­ji­mo pa­slap­čių, apie ku­rias ne­ži­no ne tik už­sie­nie­čiai, bet ir dau­gu­ma lie­tu­vių.

Jei su­si­ža­vi­te skaid­riu kaip aša­ra gin­ta­ru, ne­ap­si­gau­ki­te. Yra toks prie­tai­sas, va­di­na­mas au­tok­la­vu, į ku­rį įdė­jus gin­ta­rą ir vei­kiant di­džiu­liam slė­giui iš mi­ne­ra­lo pa­ša­li­na­mi vi­si ne­šva­ru­mai, ir jis tam­pa skaid­rus. Ta­čiau taip elg­da­mie­si ver­tei­vos tar­si vam­py­rai iš­čiul­pia iš gin­ta­ro vi­są jo „dū­šią“ - su­kci­ni­to rūgš­tį. Bū­tent dėl jos gin­ta­ras ir tu­ri gy­do­mų­jų sa­vy­bių, bet po eg­ze­ku­ci­jos au­tok­la­ve mi­ne­ra­las virs­ta pa­pras­čiau­siu bed­va­siu, nors ir gra­žiu, su­ak­me­nė­ju­siu sa­kų ga­ba­lė­liu.

Jū­ri­nio gin­ta­ro vis re­čiau pa­vyks­ta ras­ti pirk­ti. Ar jis ti­krai jū­ri­nis? Gin­ta­ro os­ta­pai ben­de­riai ir čia yra su­ma­nę tam ti­krą me­to­dą: mi­ne­ra­las įme­ta­mas į spe­cia­lią cen­tri­fu­gą, ku­rio­je yra van­dens ir jū­ros smė­lio, o šiai su­kan­tis smil­tys taip nu­zu­li­na gin­ta­rą, kad jis tam­pa „jū­ri­nis“. Nuo dirb­tu­vių grin­dų pa­kel­tos gin­ta­ro šiukš­lės par­duo­da­mos kaip jū­ri­nis gin­ta­ras...

Spal­vos. Daug kas ža­vi­si įvai­riau­siais gin­ta­ro at­spal­viais, bet ar su­si­mąs­to, kad jie ga­li bū­ti ne­na­tū­ra­lūs? Mat gin­ta­ras yra kai­ti­na­mas spe­cia­lio­se aukš­ta­kros­nė­se ir kei­čia spal­vas. Jei ma­no­te, kad ne­ty­čia ra­do­te ant pre­kys­ta­lio itin re­to mels­vo­jo gin­ta­ro, ži­no­ki­te - pa­kai­tin­tas bal­ta­sis gin­ta­ras tam­pa drumz­li­nai mels­vos, pe­le­nų spal­vos.

Su­kur­ta vi­sa tech­no­lo­gi­ja, kiek ir ko­kio­je tem­pe­ra­tū­ro­je rei­kia kai­tin­ti gin­ta­rą, no­rint iš­gau­ti rei­kia­mą spal­vos to­ną. O tai da­rant vėl pro po­ras pa­si­ša­li­na jo „krau­jas“ – su­kci­ni­to rūgš­tis. Ar ji to­kia svar­bi? Taip! Ru­si­jo­je yra net at­ski­ra far­ma­ci­jos at­ša­ka, ga­mi­nan­ti iš šios rūgš­ties pre­pa­ra­tus. Jos ne­te­kęs gin­ta­ras – kaip ar­ba­ta be ar­bat­žo­lių.

Ta­čiau di­džiau­si „še­dev­rai“ ga­mi­na­mi tie­siog prie­var­tau­jant gin­ta­rą - ku­riant pa­puo­ša­lus jis ma­la­mas, ly­do­mas, mai­šo­mas su epok­si­di­ne der­va. Ar pirk­tu­mė­te pra­ncū­ziš­ką vy­ną, pa­ga­min­tą iš mil­te­lių ir pra­skies­tą iš­rū­go­mis?

Ir no­ri­mo­mis spal­vo­mis nu­da­žy­tas spe­cia­lus plas­ti­kas tam­pa „gin­ta­ru“. Į dar karš­tą der­vą įme­ta­ma va­ba­liu­kų, mu­sy­čių, jū­ros žo­le­lių, smil­čių. Šan­sai ap­si­gau­ti – 99 pro­cen­tai. Kaip pa­ti­krin­ti? Pir­miau­sia, ti­kras gin­ta­ras nie­ka­da ne­bus pi­gus. Ki­tas bū­das - įsmeig­ti iki rau­do­nu­mo įkai­tin­tą ada­tė­lę: gin­ta­ras kve­pės baž­ny­čia, sa­kais, o plas­ti­kas dvoks.

Ta­čiau nie­kaip ne­pa­vyk­tų ap­kal­tin­ti gin­ta­ro ko­mer­san­tų, nes jie da­ro tai, kas lei­džia­ma, ir tik šių žmo­nių są­ži­nės rei­ka­las tar­nau­ti bliz­gu­čių die­vams. Klau­si­mas: kur žiū­ri vie­ti­nės val­džios at­sto­vai? Ko­dėl ne­kon­tro­liuo­ja, kuo tu­ris­tus rep­re­zen­ta­ci­nė­se vie­to­se mai­ti­na gat­vės spe­ku­lian­tai? Bet vie­tos val­džia į gin­ta­ro mas­ka­ra­dą žiū­ri pro pirš­tus.

Mū­sų Vy­tį jau sėk­min­gai sa­vi­na­si Bal­ta­ru­si­ja, o mes pa­tys sa­vo ran­ko­mis Sau­lės aša­ro­mis va­di­na­mą gin­ta­rą ver­čia­me „Ma­de in Chi­na“ ki­ču.