Fenomenalus nuprotėjimas

Lengvo olimpinio pamišimo požymių šiomis dienomis galima atrasti visur.

Ką tik išjungiau televizorių, kur Didžiosios Britanijos krepšinio rinktinė vos vienu tašku pralaimėjo ispanams, o Londono Olimpinio parko krepšinio arenoje susirinkusi minia už saviškius baubė ne ką neprasčiau nei Vilniaus ar Kauno arenose.

Garsus vokiečių sporto apžvalgininkas laido žaibus populiariausio savaitinio žurnalo puslapiuose: kodėl visus pinigus sportui praryja šalyje populiariausias futbolas, ir šalies olimpinė visų sporto šakų rinktinė praranda buvusią galybę.

[CITATA]

Lietuvos parlamento narė kreipiasi į Prezidentę ir UR ministrą, reikalaudama išsiaiškinti, kodėl „Lietuvos konsulatas Anglijoje“ (ar ji išmano apie diplomatinės misijos struktūrą?) netinkamai reaguoja į „sutartinį anglų žiniasklaidos siekį olimpinę Lietuvos čempionę R. Meilutytę pristatyti pasauliui kaip britę“... Nors paskutinis pavyzdys – akivaizdžiai sunkesnis pamišimo atvejis, tačiau pavartęs savaitės pradžios britų žiniasklaidos puslapius supranti, kad ir jame slypi dalelytė tiesos: „... Gaila, kad ji atstovauja Lietuvai“, - ūbauja „Daily Mail“, rašydamas apie 15 metų Lietuvos plaukikės pergalę plaukimo baseine. Tuo metu žaidynių šeimininkų britų rinktinė nė vienoje sporto šakoje dar neturi nė vienos aukso medalio.

Net sunku patikėti, kad vos prieš ketvirtį amžiaus Olimpinis judėjimas apskritai buvo beveik žlugęs reikalas. Į teisę surengti 1984 metų vasaros žaidynes pretendavo tik Irano sostinė Teheranas, kur ką tik buvo nugriaudėjusi islamo revoliucija, ir JAV Los Andželas. Los Andželui tapus oficialia Olimpinių žaidynių sostine, surengtoje viešoje šio miesto gyventojų apklausoje 80 proc. miestelėnų sakė, jog olimpiada – niekam tikęs sumanymas, todėl nederėtų jos finansuoti iš mokesčių mokėtojų kišenės.

Prisiminus tai, kad 1976-ųjų metų žaidynes Monrealyje (Kanada) boikotavo daugiau kaip pusė Afrikos žemyno šalių, Maskvos Olimpiadą 1980-aisiais – 65 Vakarų šalys, o atsakomojo vizito į Los Andželą 1984-aisiais atsisakė Sovietų Sąjunga ir dar 13 jos dukrelių iš komunistinio bloko, XIX amžiaus pabaigoje prancūzo Pierre‘o de Coubertino idėjomis atgaivintam kromeliui grėsė žlugimas - tarptautinis Olimpinis judėjimas bankrutavo finansiškai, moraliai ir idėjiškai, o garsiausias naujausiųjų laikų Olimpinio judėjimo lyderis Juanas Antonijus Samaranchas ketino atsistatydinti.

Pirmieji šiuolaikinių Olimpinių žaidynių (1896 m.) šeimininkai graikai iš karto paneigė idėjos atkūrėjo Pierre‘o de Coubertino mintį, kad tarptautinė Olimpiada bus geriausias būdas siekti taikos. Tada žaidynės pažadino graikų nacionalizmą, kuris dar po metų virto viena eilinio Graikijos karo su Turkija priežasčių. 1904 m. Sent Luiso (JAV) žaidynėse šalia pagrindinės programos buvo surengtos „Antropologinės dienos“, kurių metų „spalvotųjų“ rasių sportininkams buvo suteikta galimybė kovoti su baltaodžiais. Specialiai žaidynėms ruošęsi „baltieji“ nugalėjo veik visose rungtyse, paskatindami rasistus visame pasaulyje plyšoti apie „totalų baltosios rasės pranašumą“.

Viršūnė, žinoma, buvo 1936 metų Berlynas. Nors dažnai pabrėžiama, kad teisę Vokietijos sostinei surengti Olimpines žaidynes IOC delegavo 1931 m., kai nacių valdžioje dar nebuvo nė kvapo, lygiai taip pat retai cituojamas tuo metu jau IOC Garbės prezidentas P. de Coubertinas, Vokietijos radijo laidoje vadinęs Hitlerį „viena kūrybiškiausių epochos sielų“, žavėjęsis Trečiajame Reiche organizuotu masiniu sportu, todėl žadėjęs Vokietijai dedikuoti visą savo rašytinį palikimą. Ar jam būtų buvę lengviau, jeigu būtų išgyvenęs iki II Pasaulio karo pabaigos ir Niurnbergo tribunolo?

Žiniasklaida tvirtino, esą 1972-aisiais Miunchene įvykus tragedijai – arabų kovotojams įkaitais paėmus keletą Izraelio sportininkų ir trenerių – TOK vadovai dėjo didžiausias pastangas siekdami, kad teroristai su įkaitais kuo greičiau paliktų Olimpinio kaimelio teritoriją. Nesėkmingos įkaitų vadavimo operacijos metu žuvus žydų olimpiečiams ir jų pagrobėjams, Olimpinėse žaidynėse buvo paskelbta vienintelė gedulo diena, vėliau jos buvo tęsiamos tarsi nieko nebūtų nutikę.

„Deklaruota Olimpinio judėjimo idėja – tobulo žmogaus kūno siekinys. Olimpinių žaidynių antikoje esmė: vieni vyrai, jokių komandinių sporto šakų ir jokios televizijos. Į šiuolaikinį olimpinį judėjimą galima žiūrėti ir taip: prieš šimtmetį atsirado žmonės, kurie laiku sukūrė aliuziją į Antiką turintį prekės ženklą ir dabar rengia visame pasaulyje populiarius komercinius renginius“, - kažkada man sakė prof. Alfredas Erichas Sennas, tyrinėję olimpinio judėjimo istoriją.

Žinote, ką reiškia Olimpinės žaidynės rinkodarininko žvilgsniu? „Dabar tai yra daugiamilijardinė telekomunikacijų efektyvumo atpažinimo laboratorija, po Pekino ir Londono komunikacijų bendrovės išsiaiškins, kokius pagrindinius informacijos kanalus renkasi vartotojai visame pasaulyje: televiziją, internetą ar mobiliuosius telefonus“, - prieš porą metų rašė Michaelas Payne‘as, buvęs TOK rinkodaros vadovas.

„Mėgstu aš de Coubertiną, patinka man ir jo kūdikis, - yra sakęs Arvydas Juozaitis, filosofas, rašytojas ir Monrealio olimpinių žaidynių (1976 m.) bronzos medalio laimėtojas ir rekordininkas. - Žinoma, komercinis sporto variklis yra baisus dalykas, nors, tikriausiai, neišvengiamas. Visi žinome, kad labiausiai Žemės ozono sluoksnį žudo skraidantys lėktuvai, tačiau dėl to neskraidome mažiau.“

Tad ir kraustykimės iš proto į sveikatą. Liko dar savaitė.