Ar ryšis pedagogai naujam streikui?

Vyriausybės pateiktame kitų metų biudžeto projekte pedagogai pasigedo jiems žadėtų 62 mln. eurų. Todėl panašu, jog šiemet vėl įlips į Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją pro langus. Ir galbūt išlaipins dabartinį švietimo, mokslo ir sporto ministrą Algirdą Monkevičių.Premjeras, baidydamasis šios įlaipinimo-išlaipinimo procedūros, dar rugsėjį kreipėsi į parlamentines partijas. Geidaudamas jų ir prezidentūros atstovų bendro nacionalinio susitarimo dėl Lietuvos švietimo politikos. Negi politikai fizikos ar chemijos programas rašys? Nutars, kiek skirti akademinių valandų Omo dėsniui, o kiek - Antano Škėmos „Baltai drobulei“? Negi partijos rašys naujus vadovėlius? Šalies švietimo politika seniai surašyta ugdymo bei mokymo programose. Bei atsispindi mokymo vadovėliuose. Kam bergždžiai „tarstis“, imituoti „tarimąsi“? Jei faktiškai jokia partija susitarti nenori. Šalies nacionaliniam saugumui pedagogų streikai nekenkia. NATO sąjungininkams įsikišti nereikės. O opozicinėms partijoms pedagogų streikai patinka. Kam nepatiks, kai ne tave, bet politinius priešininkus trikdo bei keikia? Kiek valstybėje buvo galima realiai susitarti dėl švietimo, tiek ir buvo susitarta. Nes 1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo įsteigta ne Jogos, ne Statybinių medžiagų, bet Kultūros ir švietimo ministerija. Šeštojoje Vyriausybėje jau atskirta nuo kultūros ir, bendru susitarimu tapusi Švietimo ir mokslo ministerija. O septynioliktoje Vyriausybėje, vėlgi visiems susitarus, jau tapusi Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Kaitaliojamas ministerijos pavadinimas visiškai sutampa su kintančiomis švietimiečių tradicijomis. Jie sportiškai ropščiasi į ministeriją pro langus. Nes kultūra jau ne šios ministerijos dimensija. Seniai neliko pavadinime. Be to, ministerijos darbu pastoviai nepatenkinti ne tik švietimo darbuotojai, bet ir mokslininkai.

O kas Lietuvoje itin patenkintas, jei vidutinis darbo užmokestis (VDU) - vos daugiau nei 800 Eur į rankas? Ir juk ne visi tą vidutinį gauna. Dėl ko Lietuvoje daugiausiai niršta piliečiai? Tiek biudžetininkai, tiek ne? Gal niršta, jog ne taip interpretavo Baironą ar ne taip sugrojo Vagnerį? O gal niršta todėl, jog vaikų ugdymas yra nepakankamas? Ne, Lietuvoje visi niršta dėl per mažų atlyginimų. Nesvarbu, kas būtų - mokslininkas, pedagogas, medikas, sąskaitininkas ar betonuotojas - visi vienodai sakys - ne, mano atlyginimas yra pasityčiojimas. Berlyne ar Stokholme uždirbčiau daugiau. Tik vieni nepatenkintieji yra mažiau pastebimi, o kiti - daugiau pastebimi. Pedagogai patenka į bene daugiausia pastebimą biudžetininkų grupę. Dėl masiškumo. Visame pasaulyje streikuoti linkusios būtent tos specialistų grupės, nuo kurių streiko nukenčia kiek galima daugiau žmonių. Jiems sunkiau funkcionuoti. Todėl aviatoriai, oro uostų aptarnaujantis personalas, šiukšlių vežėjai streikuoja daug dažniau nei tyleniai, vienišiai buhalteriai. Šiais mokslo metais bendrojo ugdymo mokyklose dirbo 27,3 tūkst. mokytojų. Didžiulė emocionalių žmonių masė. Skirtingai nei statutiniai, nė kiek nevaržoma statuto. Todėl itin linkusi streikuoti. Bendrojo ugdymo mokyklose šiemet mokosi 322,1 tūkst. mokinių. Kai streikuoja mokytojai, ir mokinių tėvams sunkiau funkcionuoti. Nes praranda ne tik atžalos mokymo, bet ir aštuonių valandų „sandėliavimo“ bei saugojimo funkciją. Pedagogai tai supranta. Todėl yra dažniausiai streikuojantys Lietuvos piliečiai. Statistikos departamento duomenimis, vien per pastaruosius 5 metus suorganizavę mokyklose 391 tikrąjį streiką. Jau nekalbant apie įspėjamuosius.

Valdžia nenori streikų, todėl visada siūlo tartis. Bando išlošti laiko. Žada, jog atlyginimai didės. Atliekami tam tikri susitarimų ritualai. Pvz., 2008 m., kai dėl pedagogų streiko atsistatydino tuometinė švietimo ir mokslo ministrė Roma Žakaitienė, valdančiųjų partijų atstovai iškilmingai pasirašė susitarimą dėl ilgalaikės pedagogų algų didinimo programos. Tiek popieriuje tąkart padidino, kad po dešimtmečio mokytojai pro langus į ministeriją ropščiasi. Tad ir dabartiniai parlamentinių partijų susitarimai būtų tik blefas. Tartis verta tik su finansų ministru Viliumi Šapoka. Ar gali rasti tiek pinigų, kiek pedagogai nori? O jei negali, tai dėl ko dar tartis? Kaip gerinti švietimo kokybę? Ją „gerina“ jau 30 metų. Kaip nefinansuoti privačių mokyklų? Bet tada tektų nefinansuoti ir privačių gydymo įstaigų. Kas sutiks? Mokėti pedagogams 30 proc. didesnį atlyginimą nei VDU? O iš kur pinigų paimti? Geriau jau Žemės ūkio ministeriją į Kauną kilnoti. Prezidentūros, Seimo, Vyriausybės biudžetus po pusantro milijono padidinti. Ir vaiko pinigus pasiturinčioms šeimoms dalinti. Nėra nė vieno punkto, kuriam visos parlamentinės partijos vienodai pritartų. Nebent tartis, kaip pedagogus nuraminti, prižadėti, o vėliau apgauti? Bet kam opozicijai padėti Sauliaus Skvernelio Vyriausybei? Kuo daugiau bus chaoso, tuo smagiau. Aišku, galima taip sukiršinti švietimiečių profsąjungas, kad vienos streikuos, o kitos - jas kritikuos. Tačiau profesinė sąjunga save išryškina būtent streikuodama. Tai jai gyvybiškai būtina. Po to arba išsilaksto visi nusivylę, arba dar sustiprėja. Nes jau pasitikrino mūšyje. Niekada nestreikavusi profesinė sąjunga yra tik šnypščiantis gazuoto vandens buteliukas. Padedamas ant derybų stalo, kai darbdaviai vaidina derybas. Todėl pernai streikuodamas išsiryškino švietimiečių lyderis Andrius Navickas. O šiemet turbūt bandys išsiryškinti kitos švietimiečių profsąjungos lyderis Egidijus Milešinas. Pernai buvo nuversta švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Petrauskienė. Ar šiemet kris ministras Algirdas Monkevičius? Kažin. Sprendžiant iš pedagogų profesinių sąjungų lyderių, moteriškoji pedagogų bendruomenė labiau linkusi pasitikėti ne moterimis, bet vyrais. Direktoriais. Pirmininkais. Ministrais. Todėl A.Monkevičiui išlikti yra šansų. Kita vertus, jei kas nors paklaustų pedagogikos veteranų, kuris ministras jiems labiausiai patiko, atsakytų, jog nė vienas. Nes prie visų pedagogai per daug dirbo ir per mažai uždirbo. Lygiai taip pat kaip ir mokslininkai, bibliotekininkai, muziejininkai, ugniagesiai gelbėtojai ir t.t.