Ar gali išgydyti prievarta?

Kiekvienas principas turi savo laikotarpį. Senovės Graikijoje ar viduramžių Europoje gydytojų buvo nedaug ir jie buvo labai vertinami. Nors tarp jų buvo nemažai apgavikų arba šarlatanų, bet dauguma klydo nuoširdžiai. Mirusiems nuo to nebuvo lengviau.

Šiandien gydymas yra gerokai patobulėjęs. Tiesa, ir dabar mes neturime vienos ir teisingos medicinos. Ginčai tęsiasi tiek „viduje“, tiek ir su vadinamosiomis netradicinėmis kryptimis. Galiu protu suprasti gydymą žolėmis, tačiau apgavystė su perskiestais vaistais man nesuvokiama.

Bet pereikime prie tiesioginės problemos. Ką daryti su žmonėmis, kurie platina ligas? Priminsiu, jog pastarosios dalijamos į užkrečiamas ir neužkrečiamas. Tokių yra dar įvairių grupių, pavyzdžiui, paveldimos ar potrauminės, psichinės ir t. t. Noriu atkreipti dėmesį tik į pirmąsias, nes kitam neužteks lapų. Tiesa, mano tikslas - ne siekti išgydymo, kiek įvardinti kai kurias dabarties problemas.

Pradėsiu nuo kelių pavyzdžių. Pirmas – žmogus serga tuberkulioze. Jis nenori dirbti, todėl siekia būti išlaikomas. Tuberkuliozės dispanseriai skiria vaistus, maitinimo paketus ir dar kartais priima į ligoninę. Tiesa, tokio ligonio tikslas nėra išgyti. Jam daug patogiau nuolatos sirgti, nes tai tampa pragyvenimo šaltiniu. Antras – žmogus, apsikrėtęs ŽIV. Jis gali sąmoningai seksualiai nesaugiai bendrauti su aibe moterų, kartu „pasidalindamas“ ir savo liga. Pastaroji gali labai paplisti, net tapti epidemine. Trečias – suaugęs žmogus, kurio tėvai neleido vaiko skiepyti. Susirgo tymais, o kadangi dirbo bilietų kontrolieriumi Disneilende, tai vienas sugebėjo užkrėsti per šimtą žmonių, o šie ... Tai ne pasakos, o konkretūs atvejai. Galiu duoti nuorodas į konkrečius aprašus, bet man dabar daug svarbiau suvokti, kaip vertinti pačią situaciją. Be to neįmanoma bandyti rasti išeitį arba sprendimą.

Kas yra tas žmogus, kuris žino, kad serga, ir nesigydo? Kas yra ligonis – auka ar budelis? Specialiai užaštrinu, kad būtų aišku, jog nėra tikslaus ir vienareikšmio atsakymo. Sergantis AIDS, tymais ar atvira tuberkulioze gali tapti „ginklu“, tai yra žeisti ar net žudyti kitus. Dabar nesigilinsiu į psichines tokių asmenų savybes, gal tai tiesiog pagiežinga ypata, kuri tai daro tyčia. Apie asocialų ar mažai socialų individą galima pasakyti: neatsakingas nei už save, nei už kitus. Bet kas iš to? Ar reikia naudoti išorines veikas, norint pakeisti situaciją, ar palikti ją savieigai?

Reikia pabrėžti, jog į situacija gali žiūrėti teisiškai ir moraliai. Juridiškai būtina nustatyti, ar asmuo pavojingas bendruomenei. Moraliai galima (o gal ir būtina) pasmerkti tuos, kurie savo neigiamais dariniais žaloja kitus. Ta tiesa ypač aiški kalbant apie tėvus, kurie nusistatę prieš vaikų skiepijimą. Tiesa, nustatyti žmogaus, sergančio užkrečiama liga, pavojingumą nėra lengva.

Taigi teisine prasme sąmoningai savo liga besinaudojantį žmogų galima lyginti su ginkluota asmenybe. Gal dar ne nusikaltėliu, o gal ir taip. Pasikėsinimas į sveikatą gali tapti pasikėsinimu į gyvybę, o tai jau straipsnis iš BK. Belieka tik susieti. Priverstinis asmens izoliavimas gali būti tik laikinas, t.y. terminuotas. Kas tai turėtų daryti, kol kas ne visai aišku. Galima tai užkrauti teismams, galima gydymo įstaigoms, galima specialioms komisijoms. Nežinau vienintelio teisingo atsakymo, todėl palieku atsaką neapibrėžtu. Turime gana skaudžią istorinę patirtį, kai gydymo įstaigos buvo išnaudojamos politiniams ar net ideologiniams tikslams. Nesinori atgal grįžti. O reikalingo sprendimo nėra iš ko nusikopijuoti. Taigi teks kurti patiems, o ne žiūrėti į kaimynus.

Taigi, reikia išgryninti situaciją: ar galima sergantįjį prilyginti nusikaltėliui? Iki šiol tiriama situacija, kai asmuo gali sukelti pavojų sau. Tiesa, viena iš detalių rodo, kad šis straipsnis gali būti taikomas ir kenkiant aplinkiniams. Cituoju: 27 straipsnis. Asmuo, sergąs sunkia psichikos liga ir atsisakąs hospitalizavimo, gali būti hospitalizuojamas prievarta tik jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą:

1) savo sveikatai, gyvybei;

2) aplinkinių sveikatai, gyvybei.

Vadinasi, turime galimybę plėsti teisinį dokumentą ir kitiems atvejams, apie kuriuos aš pateikiau pavyzdžius, t.y. tyčinius ir netyčinius užkrėtimus ligomis. Žmogus, kuris sąmoningai siekia užkrėsti kitus, galėtų būti prilyginamas (buitiniam) teroristui. Jo ginklas - ne peilis ar pistoletas, granata ar bomba, bet jo paties kūne, jame slypinti liga. Deja, to pripažinimas yra sudėtingas dalykas. Galėčiau pateikti kai kurių pavyzdžių, kaip ligos buvo naudojamos kaip ginklai. Pastarieji turi įvairias formas ir poveikio būdus. Žinoma, kad galima užkrėsti vandenį miestuose ar platinti užklotus, drabužius ar patalynę, kuri perneš užkratus. Taigi istorija daug kartų patvirtina tai, kad tam tikros esamos ir buvusios ligos jau yra pajungtos karui ar nusikaltimams.

Taigi tenka apibendrintai teigti, kad laikas pripažinti žmogų, kuris platina ligą ar susirgimą sąmoningai, nusikaltėliu. Vadinasi Baudžiamajame kodekse turi rastis tokia nuostata, tokie straipsniai. Antra, reikia teisiškai nustatyti ribas, kai asmens neveiklumas didina rizika jo artimiesiems užsikrėsti ar susirgti ligomis. Tai galų gale leistų numatyti ne medikų ar medicinos, o žmogiškojo kvailumo ar idiotizmo atsakomybę. Jei ne baudžiamąją, tai bent administracinę. Nors senokai žinoma, kad nuo kvailumo vaistų nėra.