Žemaitija ir žydų bendruomenė

La­bai di­de­lis skir­tu­mas Že­mai­ti­jo­je bu­vo tarp kai­mo ir mies­to ar mies­te­lio gy­ven­to­jų. Tai lė­mė et­no­de­mog­ra­fi­nė mies­te­lių pa­dė­tis. 1846 m. ap­skri­ties mies­te Tel­šiuo­se iš 4371 gy­ven­to­jo 2908 bu­vo žy­dai. Be­veik toks pat pro­cen­tas žy­dų gy­ve­no Plun­gė­je ir ki­tuo­se Že­mai­ti­jos mies­tuo­se. Ta­čiau da­lis žy­dų gy­ve­no ir kai­muo­se, nors ca­ro val­džia įvai­riais bū­dais sten­gė­si su­va­ry­ti juos į mies­te­lius. Is­to­ri­jos ty­ri­nė­to­jas Ig­nas Bu­šins­kis ra­šė: „Mies­tai ir mies­te­liai di­des­ne da­li­mi yra ap­gy­ven­din­ti žy­dų ir jie su re­to­mis iš­im­ti­mis sa­vo ran­ko­se lai­ko vi­są pre­ky­bą ir ama­tus. Tik Tau­ra­gė­je yra vo­kie­čių pir­kliai, ku­rie iš­im­ti­nai pre­kiau­ja ja­vais. Nuo se­nų lai­kų vi­sa smul­ki pre­ky­ba ir pa­lū­ki­nin­ka­vi­mas bu­vo žy­dų ran­ko­se. Kaip ga­būs fi­nan­si­nin­kai jie daž­nai pa­dė­da­vo Lie­tu­vos mag­na­tams.“ I. Bu­šins­kis pa­ste­bė­jo, kad mies­tuo­se ir mies­te­liuo­se gy­ve­nan­tys žy­dai bu­vo la­biau pa­si­tu­rin­tys nei tie, ku­rie gy­ve­no kai­muo­se. Dau­gu­ma žy­dų sun­kiai ver­tė­si sa­vo už­da­ra­me pa­sau­ly­je.

Iki XVIII a. pa­bai­gos žy­dų ben­druo­me­nė Že­mai­ti­jo­je gy­ve­no ga­na izo­liuo­tai nuo vie­ti­nių žmo­nių. Ji bu­vo tar­tum vals­ty­bė vals­ty­bė­je ar­ba tau­ta tau­to­je. Žy­dai bu­vo su­ta­pę su kraš­tu, bet ne su jo vi­suo­me­ne, ku­ri į juos žiū­rė­jo su pa­nie­ka kaip į nu­kan­ki­nu­sią Kris­tų tau­tą, ra­šė My­ko­las Bir­žiš­ka.

Vis dėl­to ir žy­dų po­žiū­ris į vie­ti­nius ne­žy­dus taip pat bu­vo pa­žy­mė­tas pa­slėp­tos pa­nie­kos žen­klu. Žy­dai tu­rė­jo že­min­tis ir pa­tai­kau­ti ba­jo­rams, bet kar­tu pa­si­nau­do­da­vo jų sil­pny­bė­mis.

Že­mai­ti­jos žy­dų pa­dė­tis vi­suo­me­nė­je pri­klau­sė ir nuo eko­no­mi­nių san­ty­kių rai­dos. Tie san­ty­kiai pa­blo­gė­jo 1858–1864 m., kai vi­sa ka­ta­li­kiš­ka kraš­to vi­suo­me­nė pa­ki­lo į Mo­tie­jaus Va­lan­čiaus blai­vy­bės są­jū­dį, ku­ris ne­iš­ven­gia­mai kir­to­si su žy­dų smuk­li­nin­kų ir deg­ti­nės at­pir­kė­jų in­te­re­sais. Žy­dų Že­mai­ti­jo­je gy­ve­ni­mo cen­tru ta­po mies­te­liai, nes XVIII a. pra­džio­je jiems bu­vo pa­nai­kin­ti ap­ri­bo­ji­mai juo­se kur­tis – taip ti­kė­ta­si at­gai­vin­ti ka­rų ir ma­ro nu­siaub­tą kraš­tą. Ru­sų val­džia žy­dų at­žvil­giu lai­kė­si po­li­ti­kos, ku­ri siau­ri­no jų ben­druo­me­nės tei­ses, ku­rias jie bu­vo įgi­ję Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės lai­kais, to­dėl vis dau­giau žy­dų XIX a. pa­bai­go­je įsi­trau­kė į an­ti­ca­ri­nį ju­dė­ji­mą. 1897 m. gy­ven­to­jų su­ra­šy­mo duo­me­ni­mis, Lie­tu­vo­je gy­ve­no maž­daug 260 000 žy­dų, jie su­da­rė 13 proc. vi­sų gy­ven­to­jų.

Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro pra­džio­je 100 000 žy­dų bu­vo iš­va­ry­ti iš Lie­tu­vos be­si­trau­kian­čios ca­ro ka­riuo­me­nės, to­dėl jau pa­gal 1923 m. gy­ven­to­jų su­ra­šy­mą mū­sų ša­ly­je be Vil­niaus kraš­to gy­ve­no 157 000 žy­dų, dau­giau nei 7 proc. vi­sų gy­ven­to­jų.

Buvęs Plungės žydų gyvenamasis namas. Dabar – kultūros centro ir vaistinės kiemas.

Tel­šiuo­se, Kel­mė­je vei­kė svar­bios žy­dų re­li­gi­nės mo­kyk­los, Kė­dai­niuo­se – re­li­gi­nių raš­tų spaus­tu­vė. Šiau­liai gar­sė­jo di­džiau­siu Ru­si­jos im­pe­ri­jo­je Ch. Fren­ke­lio odos fab­ri­ku ir jo fi­lia­lais.

32 proc. mies­tų ir mies­te­lių gy­ven­to­jų tvir­ti­no esą žy­dų tau­ty­bės. Tur­tin­ges­ni žy­dai bū­da­vo įsi­kū­rę pa­čia­me cen­tre, ap­link tur­gaus aikš­tę, o var­guo­me­nė spau­dė­si ato­kio­se gat­ve­lė­se. Tai­gi žy­dai bu­vo di­de­lė Že­mai­ti­jos ir Lie­tu­vos mies­te­lių gy­ven­to­jų gru­pė, ku­ri ver­tė­si smul­ki­ą­ja pre­ky­ba, ama­tais, sko­lin­da­vo pi­ni­gus. Jie sko­lin­da­vo di­de­les su­mas ir ne­im­da­vo sko­los raš­te­lio iš pa­ti­ki­miau­sių žmo­nių. Ge­riems ver­slo ir kar­tu as­me­ni­nio prie­rai­šu­mo san­ty­kiams api­bū­din­ti bu­vo po­sa­kis: „Kiek­vie­nas lie­tu­vis tu­ri sa­vo žy­dą, o kiek­vie­nas žy­das tu­ri sa­vo lie­tu­vį.“ Pas sa­vo žy­dą ei­da­vo ne tik ap­si­pirk­ti, sko­lin­tis, pa­si­tar­ti, bet pas jį ap­si­sto­da­vo ir į tur­gų ar į baž­ny­čią at­va­žia­vęs kai­mie­tis. Pre­kių žy­dai duo­da­vo bar­gon – sko­lon, tai yra pre­kę gau­ni da­bar, o už­mo­kė­ti ga­li vė­liau, mė­ne­sio pa­bai­go­je. Už­del­sus prie­mo­kos ne­rei­ka­lau­da­vo. Grą­ži­ni­mo ga­ran­ti­ja bu­vo sko­li­nin­ko as­me­ny­bė. Par­duo­tu­vė­se ga­lė­jo de­rė­tis, nes kai­nos bu­vo už­kel­tos.

Pre­ky­ba baig­da­vo­si penk­ta­die­nio po­pie­tę ir iki sek­ma­die­nio vi­siš­kai ap­mir­da­vo, nes žy­dai švęs­da­vo ša­bą, ku­ris pra­si­de­da penk­ta­die­nį sau­lei nu­si­lei­dus ir tę­sia­si iki šeš­ta­die­nio sau­lei nu­si­lei­dus. Žy­dės mo­te­rys prieš ša­bą už­deg­da­vo žva­kę, su­kal­bė­da­vo pa­dė­kos mal­dą, o žy­dai vy­rai iš­ei­da­vo į trum­pas pa­mal­das si­na­go­go­je.

Žydų amatininkų šepečių dirbtuvė 1938 m.

Ša­bo die­ną bū­da­vo drau­džia­ma ra­šy­ti, šei­mi­nin­kau­ti, pre­kiau­ti, bet pri­va­lu bu­vo pa­si­puoš­ti, gar­džiau pa­val­gy­ti, pa­bū­ti šei­mo­je, tai yra iš­skir­ti tą die­ną iš ki­tų. Vi­sas mais­tas tu­rė­jo bū­ti su­ruoš­tas penk­ta­die­nį, o ka­dan­gi per šven­tę bu­vo drau­džia­ma deg­ti ug­nį ir ga­min­ti, tai pa­ga­min­tas spe­cia­lus mė­sos, bul­vių, pu­pe­lių troš­ki­nys per nak­tį bu­vo lai­ko­mas įšil­dy­to­je kros­ny­je. Ša­bui na­mų šei­mi­nin­kė ke­pė cha­lą – py­nu­tę, ku­rią ga­lė­jo pa­si­da­ly­ti ne­pjaus­tant. Per ša­bą bu­vo drau­džia­ma net lies­ti pi­ni­gus, tvar­ky­ti są­skai­tas. Lie­tu­viš­kas mo­kyk­las lan­kan­tys žy­dų vai­kai šeš­ta­die­nį tik at­sa­ki­nė­da­vo, bet ne­ra­šy­da­vo. Jei­gu rei­kė­da­vo gel­bė­ti žmo­gui gy­vy­bę per ša­bo šven­tę, tai ga­lė­jo ne­pai­sy­ti drau­di­mo gy­dy­to­jas žy­das. Plun­gė­je ir ki­tuo­se mies­tuo­se žy­dai tu­rė­jo dar­žus, ku­riuos ša­bo me­tu ap­dirb­da­vo sam­dy­ti žmo­nės.

Dau­ge­lis gy­dy­to­jų ir ad­vo­ka­tų bu­vo žy­dai, bet į vals­ty­bi­nes įstai­gas žy­dų su re­to­mis iš­im­ti­mis ne­pri­im­da­vo.

Po Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro žy­dai daug pri­si­dė­jo gai­vi­nant mū­sų ša­lies pre­ky­bą ir pra­mo­nę, or­ga­ni­zuo­jant eks­por­tą ir im­por­tą, in­ves­ta­vo gau­sią iš gi­mi­nių ir už­sie­nio or­ga­ni­za­ci­jų gau­tą pa­ra­mą. Pa­ly­gin­ti su ki­to­mis Eu­ro­pos ša­lių žy­dų ben­druo­me­nė­mis, Lie­tu­vos žy­dai bu­vo ne­tur­tin­gi, nes dau­ge­lis pra­gy­ven­da­vo tik už­jū­rio gi­mi­nai­čių šel­pia­mi. Štai ke­li žy­dų in­dė­lio pa­vyz­džiai: bro­lių Il­gov­skių fir­ma pa­sta­tė Kau­no is­to­ri­jos ir M. K. Čiur­lio­nio mu­zie­jus, Pa­ne­mu­nės til­tą Kau­ne, Me­di­ci­nos fa­kul­te­to rū­mus, Aly­taus til­tą, Kur­šė­nų cuk­raus fab­ri­ką, M. Ro­zen­bliu­mas su­pro­jek­ta­vo Kau­no spor­to ha­lę. Lie­tu­vos žy­dai įstei­gė ko­ji­nių fab­ri­kus „Sil­va“ ir „Ko­ton“, mui­lo fab­ri­ką „Lie­tu­vos mui­las – „Žu­ve­lė“, alaus da­ryk­lą (da­bar – „Ra­gu­tis“). Iš ben­dro žy­dų ir lie­tu­vių ka­pi­ta­lo bu­vo įkur­tos gu­mos dir­bi­nių įmo­nės „In­ka­ras“, „Gu­ma“, drau­di­mo ben­dro­vė „Lie­tu­vos Loi­das“.

1939 m. žy­dai su­da­rė tik penk­ta­da­lį me­di­kų ir ket­vir­ta­da­lį ad­vo­ka­tų skai­čiaus, ku­ris bu­vo ke­lis kar­tus ma­žes­nis ne­gu 1923 m. 1930–1940 m. Lie­tu­vos vy­riau­sy­bė ėmė in­ten­sy­viai rem­ti lie­tu­vių ver­slą, to­dėl žy­dai ne­be­ga­lė­jo gau­ti vals­ty­bi­nių ban­kų pa­sko­lų. Mies­tuo­se ir mies­te­liuo­se kas­met už­si­da­rė po ke­lias žy­dų par­duo­tu­ves, nes jas nu­kon­ku­ruo­da­vo lie­tu­viai, ku­rių par­duo­tu­vių 1923–1930 m. be­veik ne­bu­vo. Vals­ty­bė da­ly­va­vo ku­riant di­de­les ko­o­pe­ra­ti­nin­kų są­jun­gas „Pie­no cen­tras“, „Mais­tas“, „Lie­tū­kis“ ir tei­kė joms mo­kes­čių, mui­tų leng­va­tas. Į šias ben­dro­ves, kaip ir į vals­ty­bi­nes įstai­gas, žy­dai pa­pras­tai ne­bū­da­vo pri­ima­mi.

Plungės žydų bendruomenės pirtis 1937-aisiais. Dabar šioje vietoje yra bankas „Swedbank“.

1935–1940 m. sau­gu­mo po­li­ci­jos die­ny­nuo­se jau ran­da­ma daug pra­ne­ši­mų apie iš­puo­lius prieš žy­dus. Šie die­ny­nai bu­vo slap­ti, spau­dos cen­zū­ra to­kių pra­ne­ši­mų skelb­ti ne­lei­do. Sau­gu­mo po­li­ci­ja re­gist­ra­vo šiuos fak­tus kaip nu­si­žen­gi­mus, tai­gi vals­ty­bė to­kiems veiks­mams ne­pri­ta­rė. To­kių iš­si­šo­ki­mų bu­vo ir Že­mai­ti­jo­je – Kre­tin­go­je, Ma­žei­kiuo­se, Yla­kiuo­se, Liep­lau­kė­je, Luo­kė­je, Tel­šių ap­skri­ties Šau­ke­lių kai­me ir t. t.

Per iš­puo­lius prieš žy­dus bu­vo dau­žo­mi si­na­go­gų, par­duo­tu­vių, pri­va­čių na­mų lan­gai, te­plio­ja­mos žy­dų par­duo­tu­vių iš­ka­bos, pla­ti­na­mi an­ti­se­mi­ti­niai at­si­šau­ki­mai, ke­lia­mos riau­šės. 1935-ųjų pa­bai­go­je ir 1936-ųjų pra­džio­je Tel­šiuo­se, Var­niuo­se, Rie­ta­ve lie­tu­vių vai­kams ne­pa­rė­jus lai­ku į na­mus bu­vo pa­skleis­ti gan­dai, kad žy­dai juos pa­gro­bė ri­tu­a­li­niams tiks­lams. Bu­vo pra­dė­ta muš­ti žy­dus, dau­žy­ti jų na­mų lan­gus. Vien Tel­šių ka­ro ko­men­dan­tas 1935-ųjų spa­lio mė­ne­sį nu­bau­dė aš­tuo­nio­li­ka to­kių triukš­ma­da­rių. Vi­sur vai­kai at­si­ra­do svei­ki, nie­kie­no ne­nu­skriaus­ti. De­ja, lie­tu­vių vi­suo­me­nės ir kul­tū­ros vei­kė­jai ne­ra­do rei­ka­lo sto­ti prieš kai ku­rių žmo­nių tam­su­mą.

Rietavo gatvė Plungėje. 1939 m.

Lie­tu­vos val­džia bu­vo su­in­te­re­suo­ta, kad kuo dau­giau žy­dų emig­ruo­tų. Al­fon­so Ei­din­to ir J. Leš­čins­kio duo­me­ni­mis, žy­dai su­da­rė maž­daug 20 proc. Lie­tu­vos emig­ran­tų – apie 20 000 žmo­nių. 1935 m. iš­vy­ko 1418 žy­dų, o 1939 m. – jau tik 439. Dau­giau­sia vy­ko į Pie­tų Af­ri­ką ir Pa­les­ti­ną – ati­tin­ka­mai 4860 ir 3541.

Iš vi­so 1920–1940 m. į Pa­les­ti­ną iš­vy­ko 5000, o į Pie­tų Af­ri­ką – 7000 Lie­tu­vos žy­dų. A. Ei­din­to nuo­mo­ne, žy­dų emig­ra­ci­ją ska­ti­no eko­no­mi­nės, tau­ti­nės prie­žas­tys, o nuo 1933 m. – ir Hit­le­rio įsi­ga­lė­ji­mas Vo­kie­ti­jo­je. Bet žy­dų skai­čius li­ko 153 000–160 000 – maž­daug ne­pa­ki­tęs.

Kai ku­rie Lie­tu­vos laik­raš­čiai prie­kaiš­ta­vo žy­dams, kad jie iš­si­ve­ža mū­sų ša­ly­je su­kaup­tus pi­ni­gus. Tik bu­vo pa­mirš­ta, kad ne iš ge­ro gy­ve­ni­mo žy­dai pa­lie­ka Lie­tu­vą, kad pi­ni­gai bu­vo už­dirb­ti sa­vo dar­bu, kad gi­mi­nės iš už­sie­nio siun­tė de­šim­tis mi­li­jo­nų do­le­rių, ku­riuos in­ves­ta­vo į mū­sų ša­lies eko­no­mi­ką. Tel­šiuo­se prieš Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą bu­vo 8000 gy­ven­to­jų, o žy­dų – 2500–3000. Čia mo­kė­si re­li­gin­gų žy­dų mer­gai­tės iš vi­sos Že­mai­ti­jos, o ra­bi­nų duk­ros iš vi­sos Lie­tu­vos.

Vi­sos žy­dų gim­na­zi­jos ir pro­gim­na­zi­jos bu­vo pri­va­čios. Lie­tu­vo­je be Klai­pė­dos kraš­to bu­vo 14 žy­dų gim­na­zi­jų ir 4 pro­gim­na­zi­jos, ku­rio­se mo­kė­si 3331 mo­ki­nys. Lie­tu­vių gim­na­zi­jo­se ir pro­gim­na­zi­jo­se moks­lei­vių bu­vo 14 446, o gim­na­zi­jų bu­vo 41, pro­gim­na­zi­jų – 23. Žy­dų mo­kyk­loms la­bai daug pa­dė­jo už­sie­nio žy­dų or­ga­ni­za­ci­jos. 1938–1939 m. lie­tu­vių pra­džios mo­kyk­lo­se mo­kė­si 2000 žy­dų vai­kų, o 1939–1940 m. lie­tu­viš­ko­se vi­du­ri­nė­se mo­kyk­lo­se (įskai­tant Vil­nių ir Vil­niaus kraš­tą) mo­kė­si ir sie­kė gim­na­zi­nio iš­si­la­vi­ni­mo 6000 moks­lei­vių žy­dų. Vi­sos trys mo­kyk­lų sis­te­mos tu­rė­jo mo­ky­to­jų ren­gi­mo kur­sus. 1933 m. pra­dė­jo veik­ti pri­va­ti žy­dų mo­kyk­la, ku­rio­je vi­si da­ly­kai bu­vo dės­to­mi lie­tu­viš­kai.