"Vienkiemyje" apsigyveno pusšimtis medinių nykštukų

Kaimo turizmo sodybos „Vienkiemis“ teritorijoje, kairiajame Akmenos upės šlaite, įkurdintame „Nykštukų kaime“ verda smagus gyvenimas – primenantis tikrovišką, tik sumažintu masteliu: lentpjūvėje maži žmogeliukai pjauna malkas, geležinkeliu jas gabena į malūną, mala miltus, o šalia esančioje kepykloje kepa gardžius pyragus. Kiti šio kaimo gyventojai žvejoja, matuoja žemę, šeria gyvulius. Mažieji eina į mokyklą, o šventadieniais visas kaimas išsirengia į bažnyčią.

Vaikai susitapatina su nykštukais

Medinių žmogučių gausiai apgyvendinto kaimo pakraštyje įrengti du apžvalgos bokštai. Vienas iš jų – sulig 4 aukštų daugiabučiu namu: laiptų pakopos apjuosia galingo medžio kamieną, o konstrukcijos sutvirtintos, kaip tikino sodybos šeimininkas ir „Nykštukų kaimo“ sumanytojas Algimantas Šoblinskas, senovišku meistrystės principu - be jokių vinių. Viršukalnėje žmogeliukų gyvenimą įdėmiai stebi pats milžinas Guliveris.

Nykštukų kaimas, kuriame iš medžio suręsta per 10 įvairių statinių, specialiai iškastas tvenkinys, iš kurio išteka upelis, užima 2 ha iš 7 ha visos kaimo turizmo sodybos ploto. „Kai kūrėme kaimo turimo sodybą, norėjome parodyti, kad ir kaime verslas gali būti įdomus. Išsyk orientavomės į šeimas su vaikais. Vaikams patinka įvairios pramogos, judrūs žaidimai, tad ir stengėmės sugalvoti kuo įdomesnių įrenginių – skulptūrų, sūpynių, namelių, įveisti gyvūnų - paukščių, triušių, ožkų“, - kalbėjo A.Šoblinskas, kuriam prieš trejus metus gimė idėja – nykštukais apgyvendinti dar neįsisavintą sodybos teritoriją. Ir tam, kad linksmieji pasakų žmogeliukai gyventų žmogišką gyvenimą, reikėjo sugalvoti, ką jie veiks ir ko mokys čia atėjusius vaikus.

„Vaikai čia gali pamatyti ir pajausti, kaip vyko ir dabar tebevyksta gyvenimas Lietuvos kaime. O pats didžiausias smagumas, ko gero, yra tai, kad jie patys gali dalyvauti tame gyvenime: nykštukų mokykloje ir bažnyčioje - pasėdėti senoviškuose suoluose, namelyje – prigulti į nykštuko lovelę, kepykloje – pamatyti senovišką krosnį“, - įsitikinęs „Vienkiemio“ šeimininkas.

Nykštukų klasėje savo vaikystės mokyklą prisiminė ir pats šeimininkas.

Skudurinių lėlių nebeliko

Galimybė įgyvendinti „Nykštuko kaimo“ idėją A.Šoblinskui atsirado, iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai laimėjus 200 tūkst. Lt.

Sukurti nuotaikingas bei žaismingas nykštukų figūras jis pakvietė karteniškį medžio meistrą Vytautą Grundulą, o pastatus rentė vietiniai meistrai.

A.Šoblinskas pasakojo, kad iš pradžių nameliuose dar buvo įkurdintos skudurinės lėlės: storapilvis kepėjas, kunigas, mokytojas, aludaris, miegantys nykštukai. Tačiau per tą laiką, kiek jau gyvuoja ši medinė nykštukų kaimo pasaka, vaikai šias lėles tiesiog gerokai apdraskė.

„Smagu, kai vaikai čia laisvai jaučiasi, iš pasakų herojų mokosi darbštumo. Bet yra ir tokių, kurie pajaučia netramdomą laisvę, prabunda jų instinktai laužyti, draskyti, niokoti. Apmaudu, kad tėvai ir mokytojai jų nesudrausmina. Tokie atvejai nėra dažni, bet pasitaiko“, - traukdamas į „Nykštukų kaimo“ tvenkinį įverstą nykštuką-žveją, neslėpė A.Šoblinskas.

„Nykštukų kaimą“ jau gerai žino ne tik mūsų rajono vaikai – švęsti gimtadienius po didžiulę skrybėlę primenančia nykštukų palapine čia atvyksta vaikai iš Klaipėdos, Palangos, aplinkinių vietovių. Vasarą čia juos pasitinka gyva ragana, kuri ant garvežio kepa širdelės formos blynus ir jais vaišina mažuosius svečius.

Plės medinių žmogeliukų kaimą

Pramogauti į „Nykštukų kaimą“ atvyksta vaikų grupės ne tik iš Lietuvos, bet ir Latvijos, Estijos, Kaliningrado srities. Ekskursantams, sakė šeimininkas, tenka susimokėti simbolinį mokestį, o pavieniams sodybos lankytojams įėjimas yra laisvas.

Jokio prižiūrėtojo čia nėra, o tam, kad drausmintų vaikus, prie įėjimo vieną ir antrą kartą, šeimininkas sakė, buvo pastatęs taupykles, bet nespėja sužiūrėti, kaip jos dingsta su visomis monetomis.

Nepaisant to, tvirtino A.Šoblinskas, jo galva - pilna idėjų, kitą vasarą dar žada praplėsti kaimelį – ketina atidaryti nykštukų parduotuvę, kur jie pardavinės, neva, savo kaimelyje pagamintus produktus.

Netrukus, užėjus darganotiems orams, nykštukai prisiglaus po stogu. „Medis nuo drėgmės tamsėja, apkerpėja – ir taip kiekvieną pavasarį skulptūras reikia gerokai nugramdyti“, - įprastais rūpesčiais pasidalijo pašnekovas.

„Gyvenime taip jau yra: jeigu kažką darai iš širdies, mintys ateina savaime. Nieko iš anksto nebraižau ant popieriaus, - o čia juk ir nereikia aukščiausių technologijų. Kartais nepasiseka, sugalvoju vienaip, o įgyvendinus neatrodo tinkamai, tenka perdaryti. Bet tuo gyvenimas ir yra žavus, kad niekas nestovi vietoje“, - įsitikinęs A.Šoblinskas.

Išvien su šiuo „Nykštukų kaimo“ projektu viršukalnėje A.Šoblinskas įrengė ir kemperių stovėjimo aikštelę. „Pailsėti prie užtvankos mėgstantys atvykti žmonės vis klausdavo, kodėl nėra specialios aikštelės, kur galima būtų įsikurti. O kai ją įrengėme, nepasakyčiau, kad ilgesniam laikui žmonės joje pasiliktų“, - teigė Algimantas Šoblinskas.