Turistų neatrasta tamsiojo turizmo vieta prie Šilutės: buvusiame karceryje stingdo šaltis ir praeities žiaurumai

Tamsiojo turizmo objektai kasmet vis populiarėja. Lietuvoje populiariausiomis tamsiojo turizmo vietomis laikomi Kauno IX forto muziejus, Šaltojo karo muziejus prie Platelių, Grūto parkas, Okupacijų ir laisvės kovų muziejus Vilniuje.

Buvusio lagerio karcerio šeimininkai Šilutės Hugo Šojaus muziejaus darbuotojai viliasi, kad į šią gretą bus įrašytas ir jų padalinys Macikuose. Iš buvusio konclagerio komplekso iki šių dienų išlikęs tik karceris. Jame 1995 metais Tremtinių ir politinių kalinių sąjunga įkūrė muziejų, vėliau jis buvo perduotas Šilutės muziejui.

„Ši viena unikali Lietuvos mastu, nes čia du totalitariniai režimai buvo įkūrę karo belaisvių stovyklas. Rytų Europoje yra tokių vietų daugiau – tarkim, Olštyne, Lenkijoje. Macikai turėtų sulaukti deramo dėmesio. Ir tai jau vyksta. Turėtų būti atnaujinta ekspozicija. Planuojama greta esančiame tų laikų raudonų plytų pastate įrengti edukacines erdves. Norint viską tinkamai sutvarkyti, taip pat kapines, reikia išsamių istorinių ir archeologinių tyrimų“, – pasakojo Hugo Šojaus muziejaus archeologas Mantas Užgalis.

LRT.lt tęsia straipsnių ciklą „Aplink Lietuvą“! Visą vasarą žurnalistai keliaus po atokiausius šalies regionus ir miestelius, kalbins vietos gyventojus, verslininkus bei aktyvius bendruomenių narius, kad jų unikalias istorijas išgirstų visa Lietuva. Apie tai portale LRT.lt skaitykite kiekvieną savaitę.

Macikuose kalėjusiųjų mirties priežastys slėptos po keliais užraktais. Gyvybę paprastai atimdavo sunkus darbas, badas ir šaltis. Arba kulka. Šaltis čia kausto sąnarius ir dabar – net ir karštą dieną norisi kuo greičiau ištrūkti iš buvusio karcerio.

„Tai vienintelis išlikęs pastatas iš tų nemalonių laikų – Antrojo pasaulinio karo ir pokario. Čia veikė nacistinės Vokietijos karo belaisvių stovykla, o paskui – sovietų karo belaisvių stovykla ir Gulago lageris. Nors šios vietos priešistore galima laikyti tarpukario Lietuvos laikus“, – pasakojo M. Užgalis.

Kadaise, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, Macikuose gyvenimas tekėjo kitokiu ritmu. Čia buvęs dvaras garsėjo alaus darykla. 1923-iaisiais, kai Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos, dvarą išsinuomojo Lietuvos krašto apsaugos ministerija ir įrengė kareivines.

Vokiečių okupacijos metais Macikuose buvo įrengta karo belaisvių stovykla „Stalag 1C Heydekrug“. Čia buvo kalinami lenkai karo belaisviai. Vėliau į Macikus buvo vežami ir prancūzai, belgai, dar vėliau – ir rusai.

Kokiomis sąlygomis bus kalinami belaisviai, lemdavo jų tautybė. Kadangi Ženevos konvencija negaliojo rusų karo belaisviams, jie buvo kalinami itin sunkiomis sąlygomis. Kaip rodo liudininkų pasakojimai, karo metu žiemą mirdavo net apie 40 belaisvių. Kaip sakė M. Užgalis, belgai ir prancūzai dažnai būdavo atiduodami vietos ūkininkams ir dirbdavo priverstinai.

Macikuose kalėjo ir karo lakūnai britai bei kanadiečiai. Jiems skirta stovykla čia veikė vienus karo metus – 1943–1944 metais. Kaip sakė M. Užgalis, istorikų skaičiavimais, stovykloje, sprendžiant iš barakuose buvusių vietų, tuo metu galėjo būti kalinama per 6 tūkst. kalinių.

„Kai naciai 1944 metais paliko šią teritoriją, evakavo ir karo belaisvius. Netrukus šią teritoriją perėmė sovietai ir pritaikė panašiai paskirčiai“, – sakė muziejaus atstovas.

Sovietų Sąjunga Šilutės pašonėje įkūrė lagerį vokiečių belaisviams. Nuo 1945 metų čia veikė trys represinės įstaigos: 1945–1948 m. – vokiečių karo belaisvių stovykla, tuo pat laikotarpiu buvo specialioji karo belaisvių ligoninė, o ilgiausiai, 1945–1955 metais, – Gulago lageris.

Kaip pasakojo Šilutės muziejaus atstovas, sąlygos Macikų konclageryje buvo žiaurios. Vien per tris 1945 metų mėnesius mirė 18 vokiečių karo belaisvių. Pagrindinė mirties priežastis – distrofija. Konclageris veikė iki 1946-ųjų.

„Gulago lageryje, remiantis vietinių atsiminimais, buvo kalinami pasiligoję žmonės, kurie nebūtų ištvėrę kelionės pas baltąsias meškas. Tarp jų buvo nemažai inteligentų, moterų su vaikais ar net nėščiųjų. Iš liudijimų žinoma, kad čia buvo kalinami ir kriminaliniai nusikaltėliai, bet jie sulaukdavo daugiau privilegijų“, – pasakojo M. Užgalis.

Kaip rodo išlikę registracijos žurnalai, 1948–1955 metais Macikuose mirė 365 suaugę kaliniai ir 70 vaikų.

Greta muziejaus plyti lagerio kalinių kapinaitės. Jose buvo laidojami lagerių kaliniai, tiesa, dalis jų buvo vežami į Šilutės rajone esančių Armalėnų kapines.

„Vizualiai čia, Macikuose, galėtų būti per 300 kapų. Pernai, siekiant inventorizuoti kapus, buvo atliekami archeologiniai tyrimai, pasitelkiant nedestrukcinius geofizikinius tyrimų metodus. Identifikuota apie 1000 palaidojimų. Išties žmonės buvo laidojami didesniame plote. Sovietmečiu, prisidengiant melioracija, buvo norima net kapines sunaikinti, ilgą laiką kapinių teritorijoje ganėsi karvės, važinėjo traktoriai“, – pasakojo M. Užgalis.

Vietinių žmonių liudijimai rodo, kad mirusiuosius užkasdavo prie lagerio už kelio, vėliau – ūkininko valdose maždaug už pusantro kilometro nuo stovyklos.

„Didžioji dalis matomų kapelių yra simboliniai. Nebūtinai juose palaidotas konkretus žmogus, kurio pavardė užrašyta ant paminklo. Tremtiniai, grįžę iš Sibiro, norėjo taip įamžinti tėvų atminimą“, – pasakojo muziejininkas.

Kaip sakė M. Užgalis, gali būti, kad vos vienas kapas išties yra toje vietoje, kur pastatytas paminklas.