Apsilankius "Vakarų ekspresui", kaimas kaip tik turėjo svečią - iš Vokietijos atvykusį Anskolių palikuonį Liną Skvirblį.
Buvusioje Anskolių sodyboje tebėra didžiąja stuba vadinama patalpa, kurioje vykdavo 18 amžiuje Lietuvoje prasidėjusios maldininkų surinkimu vadinamos naminės pamaldos. Surinkimai vykdavo dažniausia sekmadieniais pas stambesnį ūkininką. Po surinkimo prie kavos ir pyrago kaimo bendruomenė aptardavo bendrus ūkio reiklus.
Apie tuos krikščionių rinkimus Linui pasakojo mama. Iš Priekulės atvažiuodavęs dvasininkas, vakarodavo ir pas juos pernakvodavęs.
Linas, kurio protėviai šiame name gyveno, sako: "Kai čia atvažiuoju, jausmas - dviprasmis. Jei likimas būtų buvęs dosnesnis, gal visa tai būtų buvusi mūsų nuosavybė. Kitas jausmas - gaila apleistų trobesių, apmaudu, kad buvusioje didžiojoje stuboje pokario metais liejosi pilstukas. Ir džiaugiasi širdis, kai matai, kad tvarkosi".
Trylikametis kovotojas
Šiandien Vokietijoje gyvenantis ir studijuojantis Linas karą su Priekulės žemėtvarkininkais dėl prosenelių turto susigrąžinimo Stragnuose pradėjo dar būdamas trylikos metų. Tėvas buvo miręs, o mama sirgo ir negalėjo važinėti. "Pasižiūri į popierius, trūksta įrodymų, ir atgal",- prisimena. Biurokratinėms užtvaroms įveikti Vokietijos archyvuose gautus žemėlapius, kurie net teismą glumino, pristatė. Birutės Kalvaitienės padedamas, kariauja iki šiol.
Kol vyko procesas, vaikas suaugo. "Kas traukė tai daryti - nežinau. Žinau tik, kad juriškai esu teisus",- sako Linas, priekaištaudamas biurokratams dėl kompetencijos stokos.
Ir B. Kalvaitienė kaimynystėje sako šiandien tebeinanti kryžiaus kelius, kad būtų atmatuoti per vargus susigrąžinti 43 hektarai, kuriuos paveldėjo iš prosenelės Katrinės. "Nesuprantama ir skaudu žiūrėti, kai matuoja mūsų žemę svetimiems, nors mūsų mamos dokumentai pristatyti anksčiau".
Dabar šiame name gyvena keturios šeimos. Linas su vietiniais pasišneka, paspaudžia jiems ranką. Šviežiai suremontuoto trobos galo šeimininkė Ona pasakoja, kad kiekvieną rytą šiame kieme susirenka keturios kaimynės - Aldona, Antanina, Alena ir ji, - ir gerdamos kavą pasišneka. Kadangi nevartoja alkoholio, ateina ir jos vyras Povilas.
Išskirtiniu savo kiemo bruožu stragniškė Ona pavadino draugiškumą: "Mes nesakom "čia mano ar ne mano", mes sakom "čia mūsų". Taip kalbėdama turėjo omeny vaikų auklėjimą, pagalbą laidotuvėse, derliaus nuėmimą bei praeityje čia gyvavusių gražių tradicijų tęstinumą.
Rašyti komentarą