Paveldosaugininkai tarsi šerlokai holmsai ėmė vynioti kriminalo siūlo galus ir nustatė, kad pirmiausia buvo išplėštas penkiametės Marijos Tiškevičiūtės sarkofagas, o po kelių dešimtmečių – ir grafo Juozapo Tiškevičiaus bei grafienės Sofijos. Dabar jau aišku, ką kapų plėšikai sugebėjo pavogti iš mirusiųjų, o kas tik likimui nusišypsojus liko pražiopsota ir pateks į muziejų. Kretingiškiai savo ruožtu planuoja visuomenei bent jau per Vėlines leisti išvysti didikų sarkofagus buvusiame Tiškevičių dvaro vandens malūne, rūsio patalpose, ir pagerbti vienos žymiausių Lietuvoje giminės atstovus.
Pavogė medalius
1893 metais statyta neogotikinė Tiškevičių šeimos koplyčia dabar tuščia: visi keturi betoniniuose postamentuose aptikti barokiniai sarkofagai saugomi Kretingos muziejuje.
Paveldosaugininkai, restauratoriai, istorikai ir muziejininkai atvėrė grafo J. Tiškevičiaus (1830-1891 m.), jo žmonos S. Tiškevičienės (1839-1919 m.), anūkės Marijos Tiškevičiūtės (1891-1896 m.) ir kol kas nežinomos Tiškevičių giminės atstovės sarkofagus. Atidarius juos paaiškėjo, ką plėšikai sugebėjo pavogti, o kas liko nepaliesta. Kone daugiausia žalos padaryta garsųjį Žiemos sodą pastačiusio J. Tiškevičiaus sarkofage.
Yra žinoma, kad grafas buvo palaidotas su carinės Rusijos papulkininkio uniforma, prisegtais mažiausiai penkiais ordinais. Jų nebelikę. Kaip ir paradinės uniformos sagų, diržo sagties bei jo dalies, taip pat puošnių, sidabro siūlais siuvinėtų antpečių (epoletų). Dar pavogta kepurė ir, kaip spėjama, vestuvinis žiedas. Iš istorinių šaltinių žinoma, kad grafas buvo palaidotas su dviem kardais, tačiau rastas tik vienas. Nugvelbtos jų makštys, gulėjusios, kaip manoma, atskirai nuo kardų prie diržo.
Vis dėlto kai ko kapų plėšikai nesugebėjo pavogti. Įdomiausia, kad grafo sarkofage liko maždaug 18 cm ilgio masyvus sidabrinis kryžius, kuris, matyt, buvo padėtas ant vidinio cinkuoto sarkofago dangčio stiklinės dalies. Ją sudaužius tamsoje kryžius, matyt, įkrito tarp palaikų ir pasimetė. Plėšikai taip pat neįstengė įžvelgti ir pavogti metalinio carinės Rusijos dvigalvio erelio, kardo bumbulo iš sidabrinių siūlų. Išbarstyta ir nemažai sidabro gijomis vytų epoletų kutų. Liko nepaliesti ilgi, gražūs, odiniai raitelio batai, sidabro siūlais siuvinėta viena puošnios apykaklės dalis ir munduro rankogaliai.
Paskutinio Kretingos valdytojo grafo Aleksandro Tiškevičiaus noras išsaugoti tėvų palaikus, deja, neišsipildė. /Deniso Nikitenkos nuotrauka
Nerado auksinio žiedo
Neįtikima, tačiau didikų kapus drįsę išniekinti vandalai ar vandalas nesugebėjo numauti grafienei S. Tiškevičienei vestuvinio žiedo nuo piršto. Jis aptiktas sarkofage. Ant kuklaus tradicinio auksinio žiedo iškalta data: 1860 06 10. Manoma, tądien Tiškevičiai susituokė. Išliko ir dalis dabar jau pajuodusių rožinio karolių, tačiau kryželio nerasta. Taip pat įspūdinga didelė juoda gofruota grafienės skara.
Ne viską niekdariai pavogė ir iš mergaitės Marijos sarkofago. Jame liko visas Tiškevičiūtės rožinis iš perlamutro rutuliukų su auksiniu maždaug 4 cm kryželiu. Grafaitė per laidotuves nufotografuota gulinti savo karste ir kairėje rankoje laikanti tą patį rožinį... Taip pat nepavogtas, matyt, mergaitei ant kaklo buvęs pakabintas kaulinis nukryžiuotasis. Galimas dalykas, kad raižyta Jėzaus Kristaus figūrėlė buvo pritvirtinta prie medinio kryžiuko (prie auksinio negalėjo būti, nes nesutampa dydis), kuris ilgainiui supuvo, o kaulas išliko.
Ketvirtas sarkofagas apskritai nepaliestas. Specialistams jį pradarius teko užsidengti nosis, nes į patalpą tvokstelėjo nemalonus kvapas. Sarkofagas buvo hermetiškai uždarytas, į jį dešimtmečius nepateko deguonies, todėl ant mirusiosios kaulų išliko net nesupuvę audiniai. Specialistai svarstė, kad nežinomoji palaidota su panašiais drabužiais, panašiomis įkapėmis kaip ir Barbora Radvilaitė. Sarkofage bolavo daugybė klosčių...
Šios, kaip spėjama, vėliausiai, apie 1938-1939 metus, palaidotos Tiškevičių dinastijos atstovės tapatybė yra didžiausia paslaptis. Ją dar painesnę daro aplinkybė, kad moteris apauta lyg ir didikams neprideramais kartoniniais batais ir palaidota cinkuotame sarkofage, ant kurio matyti serijinis gamyklinis numeris... Vis dėlto neabejojama, kad nežinomoji – Tiškevičių giminės atstovė. Galbūt kuri nors iš grafo Juozapo sūnaus Aleksandro dukterų.
Panaudojo net bėgius
Bene didžiausia Kretingos istorijos mįslė įminta, nes J. Tiškevičiaus, vieno svarbiausių Lietuvos didikų mūsų šalies, ypač Vakarų Lietuvos, istorijoje, tikroji palaidojimo vieta iki šiol buvo nežinoma.
Tačiau atradimą lydėjo ir gilus atodūsis išvydus, kad Tiškevičiai ir jų anūkė po mirties apiplėšti. Versijų, kas ir kada tai galėjo padaryti, nėra itin daug. Preliminariai atskleistos detalės daugiau negu glumina.
Plėšikai per stebuklą nepastebėjo šio masyvaus sidabrinio grafo kryžiaus. /Laisvūno Kavaliausko nuotrauka |
Pirmieji buvo išniekinti mergaitės palaikai. Jos sarkofagas, nors ir vaikiškas, niekaip negalėjo būti taip pažeistas pačiame betoniniame postamente. Skylės grafaitės sarkofage padarytos net iš šonų - tikrinta, ar viduje nėra blizgančių daiktų. Šitaip sudarkyti jį postamente būtų fiziškai neįmanoma. Tuomet, matyt, prieš pat Antrąjį pasaulinį karą, vandalai išlupo angą palaikų kojūgalyje. Įkišę strypą ar pagalį jie ėmė traukti savęs link tai, ką užkabino. Visi mergaitės daiktai, kurių nesugebėta pastebėti, rasti būtent tame sarkofago gale. Ir rožinis, ir kryžiukas.
Be to, ant karsto skylės buvo uždėtas vainikas. Tai liudija, kad sarkofagas paslėptas jau po plėšimo. Postamentas taip pat nenukentėjęs. Todėl svarstoma, kad paslėpti keturis Tiškevičių atstovus nuspręsta būtent po Marijos palaikų išniekinimo. Galbūt 1938-1939 metais.
O postamentai pastatyti ne bet kokie. Trys skirtingo dydžio, netaisyklingo stačiakampio formos slėptuvės įrengtos net panaudojant geležinkelio bėgius. Jie sudėti kaip atramos itin kokybiško, tvirto betono sienoms ir „luboms“. Bėgiai paimti iš grafų tiestos siaurojo geležinkelio linijos, vedusios nuo Palangos tilto iki Vilimškės gyvenvietės. Šia linija arkliais būdavo tempiami vagonai.
Spėjama, kad slepiant grafų sarkofagus reikėjo išdaužyti lanko formos skylę pačios koplyčios sienoje. Kitaip sutuoktinių karstai būtų netilpę. Matyt, apsiskaičiuota statant postamentą. Todėl manoma, kad visų keturių žmonių palaikai buvo paslėpti vienu metu, prieš pat Antrąjį pasaulinį karą.
Tarpukariu, laisvoje Lietuvoje sarkofagai tikriausiai gulėjo atvirai, tačiau šalį okupavus sovietams, į Kretingą atėjus raudonarmiečiams nutarta apsaugoti didikus nuo liūdno likimo: plėšimo ir palaikų išniekinimo.
Prireikė degtukų
Dar kraupesnė yra J. ir S. Tiškevičių sarkofagų vagystė. Beveik neabejojama, kad tai galėjo padaryti kuris nors iš 1976 metais koplyčią restauravusių asmenų. Vis dar aiškinamasi, kas anuomet darbavosi jos viduje. Pasak Kultūros paveldo departamento (KPD) Klaipėdos teritorinio padalinio vyriausiojo valstybinio inspektoriaus Laisvūno Kavaliausko, bet kas į rakinamą koplyčią patekti negalėjo.
„Turiu savo versiją, kaip viskas tą naktį įvyko. Pirmiausia atkreipkime dėmesį į vieną labai svarbią aplinkybę: išdaužęs postamento kampą ir padaręs jame skylę vėliau niekdarys labai kruopščiai ją užmūrijo plytomis ir net užtinkavo. Ar paprastas vandalas, vagis tai darytų, ar visi mokėtų tai padaryti? Abejoju. Tad juodą darbą atliko žmogus, kuriam statybų, apdailos darbai buvo nesvetimi“, - LŽ aiškino vienas labiausiai patyrusių Lietuvos paveldosaugininkų.
Šio kardo vagys nepasiekė. /Deniso Nikitenkos nuotrauka |
L. Kavaliausko manymu, vagis turėjo būti gana smulkaus kūno sudėjimo, nes ne tik sugebėjo įlįsti pro gana siaurą postamento skylę, bet ir prasibrauti į ankštą ertmę tarp dviejų sarkofagų. „Juozapo sarkofagas - labai puošnus, su išsikišusiomis ornamentuotomis detalėmis, apkalomis - buvo prie koplyčios sienos, o Sofijos – prie išdaužytos skylės. Vagis, pasišviesdamas žibintuvėliu, atsigulė tarp jų ant nugaros, prieš tai nuėmęs visus vainikus nuo grafo karsto. Ant Sofijos sarkofago radome visus vainikus. Plėšikas taip pat nulaužė jam trukdžiusias Juozapo sarkofago detales. Ir tuomet ėmė darbuotis prie grafo palaikų galvūgalio“, - pasakojo specialistas. Prakiurdinęs sarkofago dangčio šoną vandalas metalo žirklėmis praplatino ir iškirpo dviejų delnų dydžio skylę. Ir, matyt, smarkiai nustebo pro ją išvydęs storą stiklą. Vagis jį išdaužė, o kartu su stiklu į vidų greičiausiai įkrito ir masyvus sidabro kryžius, kurio šis nepamatė.
„Plėšikas darbavosi beveik visiškoje tamsoje, ankštoje patalpoje, nepatogiai gulėdamas. Įkišęs ranką jis ištraukė tai, ką sugebėjo pasiekti. Todėl visa grafo palaikų krūtinės sritis rasta sudarkyta, kaulai išjudinti... Pasisukęs į kairę nenaudėlis lygiai taip pat įsibrovė ir į grafienės sarkofagą. Ką jis ten pavogė, kol kas galime tik spėlioti. Tačiau stebina viena aplinkybė: postamento viduje radome sovietmečio laikų degtukų dėžutę“, - kalbėjo L. Kavaliauskas.
Ar vandalui darbuojantis išsikrovė žibintuvėlio baterijos, ar jis bandė slopinti jaudulį užsirūkydamas, galima tik spėlioti. Aišku viena - degtukų dėžutė su užrašu „Liepsna“ byloja apie šventvagišką nusikaltimą. Vagis galėjo darbuotis ir vienas, kitaip jam nebūtų prireikę pasišviesti degtukais užgesus žibintuvėliui. Kitą jam būtų davęs bendrininkas.
„O kardą tik vieną pavogė dėl to, kad antrasis, taip pat padėtas ant sarkofago šono, iš išorės, tarp kelių ornamentuotų detalių, buvo koplyčios sienos pusėje. Plėšikas jo negalėjo pasiekti, nors galbūt ir žinojo, kad J. Tiškevičius palaidotas su dviem kardais. Baigęs savo juodą darbą nenaudėlis užmūrijo postamente išmuštą ertmę, užtinkavo sieneles ir pasišalino. Kur dabar grafo apdovanojimai, kiti pavogti daiktai, matyt, nebesužinosime“, - svarstė paveldosaugininkas.
Nebuvo balzamuotas
Šią, regis, filmo scenarijaus vertą įvykių versiją realiausia pavadino ir Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas. „Faktas, kad postamentai buvo pastatyti prieš Antrąjį pasaulinį karą, ir tai padarė Kretingą valdęs paskutinis Tiškevičius: Juozapo sūnus Aleksandras. Jis paslėpė sarkofagus. Tėvo Juozapo sarkofagas – prabangiausias, dekoruotas grynos bronzos elementais, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip paauksuoti, nes iki šiol gražiai blizga“, - LŽ sakė jis.
Kretingiškis paneigė iki tol istoriniuose šaltiniuose fiksuotą faktą, kad grafas, jo paties pageidavimu, po mirties buvo balzamuotas. „Tikrai ne. Ir tas stiklas vidiniame cinko sarkofage neįrodo balzamavimo fakto. Jei būtų balzamavę, tikrai būtų likę mumifikavęsi audiniai, bet jų nėra. O štai paslaptingoji moteris ketvirtame sarkofage išties atrodo taip, tarsi būtų balzamuota. Be to, į sarkofagą nepateko oro. Grafų atveju jau mažiausiai kelis dešimtmečius pro skyles cirkuliavo oras, todėl palaikai ir sunyko“, - paaiškino J. Kanarskas. Paklaustas, kas jį labiausiai nustebino, istorikas užsiminė apie sagas, nuplėštas nuo grafo surduto...
Sarkofagus norima restauruoti ir grąžinti į koplyčią iki 2018 metų. /Deniso Nikitenkos nuotrauka |
Sarkofagus restauruos
Kretingos muziejaus direktorė Vida Kanapkienė LŽ teigė, jog atvėrus sarkofagus inventorizuojama ir tiriama tai, kas ten aptikta. „Dalis palaikų išvežti į sostinę - ten antropologinius tyrimus atlieka Vilniaus universiteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros profesorius Rimantas Jankauskas. Taip pat daromi visų palaikų DNR tyrimai. Tikimės, jog gruodį jau turėsime jų rezultatus ir ataskaitą. Tvarkome visus dokumentus, kad sarkofagai su palaikais būtų pripažinti saugoma kultūros vertybe, - to reikia norint kreiptis dėl pačių sarkofagų restauravimo“, - LŽ dėstė muziejaus vadovė.
V. Kanapkienė užsiminė, kad teks kreiptis į KPD, įvairius fondus, Vyriausybę ir prašyti lėšų Tiškevičių sarkofagams restauruoti. LŽ duomenimis, vieno jų restauravimas gali kainuoti apie 100 tūkst. litų ir trukti apie 3-4 metus. „Norime restauruoti, galbūt replikuoti grafų drabužius. O palaikai bus grąžinti į sarkofagus, šie – pagarbiai padėti toje pačioje koplyčioje, tačiau visa tai įvyks mažiausiai po 4-5 metų“, - neslėpė V. Kanapkienė.
Skubės iki 2018-ųjų
KPD direktorė Diana Varnaitė vienu reikšmingiausių XXI amžiaus istorinių atradimų pavadino tai, kad surasta Tiškevičių palaikų buvimo vieta. „Labai svarbus mums buvo ir Chodkevičių, Radvilų palaikų atradimas. O Tiškevičiai, ypač Juozapas, itin reikšmingi ne tik pajūrio, Žemaitijos, bet ir visos Lietuvos XIX-XX amžiaus pradžios istorijai. Juk jis ar tėvo pėdomis sekęs sūnus turėjo dvarų ir Lentvaryje, Užutrakyje, kitur. J. Tiškevičius atnešė į Lietuvą Vakarų Europos kultūrą, jo veikla turėjo didelę reikšmę to laikotarpio šalies kultūriniam, socialiniam ir ekonominiam gyvenimui“, - LŽ tvirtino ji. J. Tiškevičius pastatė ne tik visoje Europoje garsų Žiemos sodą, bet ir pirmąją hidroelektrinę (Kretingoje, 1878 m.), nutiesė pirmąją telefono liniją (1882 m.). Grafas mėgo diegti įvairias inovacijas, žavėjosi Vakarų Europos kultūra ir skiepijo ją savo žemėse, įrengė įstabių parkų.
„2018-aisiais minėsime Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo jubiliejų. Būtų labai gražu ir simboliška, jei tuomet turėtume ir restauruotą Tiškevičių koplyčią su gražiais sarkofagais“, - vylėsi D. Varnaitė.
KPD vadovės teigimu, ištirti surastus Tiškevičių palaikus labai svarbu norint pažinti savo šalies istoriją, ją kūrusias asmenybes. „Sovietai 50 metų trynė mums iš galvų tai, kas didinga, kelia pagarbą, pasididžiavimą savo valstybe. Trynė, bet neištrynė. Tad dabar turime atstatyti tai, ką praradome, kas buvo suniokota. Ne tik rasti, bet ir restauruoti, eksponuoti tuos istorinius paminklus, liudytojus. Ypač tų asmenybių, kurios nešė šviesą, Vakarų Europos kultūrą į Lietuvą“, - kalbėjo D. Varnaitė.
Rašyti komentarą