Tarp Plungės ir Alsėdžių: iš mitybos istorijos

"Žmonių mitybos čia aprašomų papročių vieta yra šiaurinė Plungės valsčiaus dalis, plotas tarp Plungės ir Alsėdžių, o laikas - tarp 1880 ir 1930 m., - rašo autorius straipsnyje "Taip maitinosi mūsų tėvai" ("Aidai", Bruklinas, 1965 m. vasaris). - Savaime suprantama, nei laiko, nei vietos atžvilgiu neįmanoma nubrėžti aiškios papročių keitimosi ribos. Tačiau toje vietoje ir tuo laiku tie papročiai tikrai tokie buvo.

Ypač blanki laiko riba galėtų būti 1880-tieji metai, nes žmonių gyvenimas tais laikais buvo nusistojęs, ir papročiai labai palengva tesikeitė. Ryškesnis papročių keitimasis toje vietoje buvo apie 1930 metus. Žemės ūkio pažanga ir kartu vis didėjęs darbo jėgos trūkumas kaime vertė ūkininkus atsisakyti įsigalėjusių tradicijų. Be to, apie tą laiką prasidėjo ryškesnis kaimo susilietimas su miestu per ūkininkų vaikus, baigusius gimnaziją ir išvykstančius į Kauną studijuoti. Kaimas tais laikais keitėsi šuoliais. Pasikeitimai vyko žmonių gyvenimo, galvosenos bei papročių srityse, o taip pat ir jų mityboje.

Nelengva yra išvesti papročių ribą ir vietos atžvilgiu. Ryškesnis bei staigesnis jų keitimasis buvo einant vakarų kryptimi. Apie Platelius ir Šateikius skirtumas buvo jau pastebimas. Ten žmonės net ir tuos pačius daiktus kitais vardais vadino. Pavyzdžiui, grūdams seikėti matas Plungės valsčiuje buvo pūras, o Platelių valsčiuje aktainis. Aktainiu plungiškiai vadino vieną kubinį sieksnį malkų, o plateliškiams tas pats kiekis malkų buvo ašis. Būtų galima ir daugiau panašių pavyzdžių nurodyti. Bet ir pora pavyzdžių pavaizduoja skirtumus tarp vietų tik apie penkiolikos kilometrų atstume. Pačiuose mitybos papročiuose tas skirtumas buvo mažesnis negu kasdieninio vartojimo daiktų varduose, bet vis tiek jis ryškiau buvo pastebimas, negu iš kalbamos vietos einant šiaurės, rytų ar pietų kryptimis.

Be to, šis aprašas lies tik kaimą. Plungė buvo jau miestas, ir žmonės joje kitaip gyveno ir kitaip mito." (Citatų kalba netaisyta)

MEILINČE - taip būdavo vadinamas malūnas. Apylinkėje būta keleto vandens malūnų - Babrungo ir jo įtakų Uošnos ir Pietvės vandens varomų. (Nuotraukoje - Babrungėnų kaimo vandens malūnas.

Trobelninkas - ne gaspadorius

"30-70 ha ūkis aprašomame plote vadinosi butas, arba gyvenimas, o jo savininkas - butininkas, arba Kaspadorius. Ūkis, kuris turėjo mažiau negu 15 ha, vadinosi trobalė, o jo savininkas - trobelninkas. Trobelninkas nebuvo gaspadorius. Jeigu kas turėdavo daugiau negu 15 ha, o mažiau negu 30 ha, apie tokį sakydavo: "Iš trobalės pabėgęs, buto nepavijęs (nepaginęs)."

A. Pakalniškis aprašo, kaip buvo maitintasi "butuose" (ūkiuose), kurie vyravo kaime, nors kiekviena "soda" (kaimas) turėdavo ir porą trobelninkų.

Valgė 6 kartus per dieną

Buto savininkai vadinti gaspadoriumi ir gaspadine. Jie valgydavo kartu su "šemyna" (samdiniais) prie vieno stalo. 50-60 ha ūkyje iš samdinių būdavo "do vaike" (du bernai), dvi mergės (merginos), piemuo ir auklė (jeigu būta vaikų). Ūgtelėję vaikai eidavo samdinių pareigas: iš pradžių piemenaudavo, paskui dirbdavo "posvaikė" (pusbernio) ar pusmergės darbus, galop - vaikė ar mergės. Kai vaikai suaugdavo, "šemynos" nebesamdydavo.

Per šienapjūtę, rugiapjūtę, linų rovimą ir bulviakasį būdavo samdomi "deinininka" - padieniai darbininkai, trobalių gyventojai. Mėšlą vežti, kulti, linus minti padėdavo kaimynų samdiniai. Už darbą atlygio negaudavo - vykdavo natūriniai mainai (savus samdinius siųsdavo pas kaimynus į talką).

Žiemą "šemyna" valgydavo triskart per dieną. Būdavo "pusrytė", "peita" ir "večerė" (vakarienė). Vasaros metu prisidėdavo ir "pavakarė". Keturis kartus per dieną valgyti pradėdavo, kai pavasarį parlėkdavo gandrai. Taigi gandras "pavakarę parnešdavo". Pavakarės valgymas baigdavosi su bulvių nukasimu.

Vasaros metu gaspadorius savo šeimyną žadindavo vos saulei patekėjus - trečios ketvirtą ryto. Bernai išeidavo dirbti, merginos melždavo karves ir apie šeštą valandą ryto ruošdavo pusryčius. Jeigu bernai išeidavo dirbti toli nuo namų, pusryčius nunešdavo jiems į laukus.

Pietaudavo apie pusę vienuoliktos. Po pietų visi eidavo "pokaite" - pamiegodavo apie valandą (tik vasarą). Pavakarę valgydavo apie trečią valandą dienos.

Vasarą dienos darbai baigdavosi tik nusileidus saulei. Tuomet - vakarienė ir eidavo gulti.

Sunkiausių darbų laikotarpiu (mėšlą vežant, rugius pjaunant) valgydavo šešis kartus: prisidėdavo "pryštikis" - prieš išeinant į darbus, ir apie pusę devintos - priešpiečiai.

Košės virimas

Pusryčiams visuomet būdavo valgoma košė iš bulvių ir ruginių miltų.

Rudenį nukastas bulves iš laukų suveždavo į sodybą ir iškratydavo kamarose ant grindų. Per porą savaičių jos apdžiūdavo. Po to būdavo atrenkamos ir pilstomos į aruodus rūsyje.

Atrenkant bulvės būdavo skirstomos pagal jų dydį į tris rūšis: mažiausios - kiaulių jovalui, vidutinės - košei, didžiausios - valgyti nuskustos arba ir neskustos.

Košės pusryčiams gaminimas prasidėdavo iš vakaro. Prieš eidami gulti prikratydavo "vėdrą" (kibirą) bulvių ir apipildavo jas vandeniu, kad per naktį visi nešvarumai atmirktų. Rytą vandenį pakeisdavo. Bulves plaudavo naudodami menturį - maždaug dviejų pėdų ilgio lazdą, padarytą iš jaunos eglaitės kamieno; prie storesniojo lazdos galo buvo paliktos keturios penkios šakelės, išsidėsčiusios aplink kamieną. Plaunant kelis kartus būdavo keičiamas vanduo.

Nuplautas bulves sukratydavo į katilą, apipildavo vandeniu ir virdavo.

Valgiams virti vidutinio didumo katilas vadintas trikoju. Mažas katiliukas irgi buvo trikojis. Katilu žmonės vadino tik didžiulį katilą, kuris buvo "nome nejudamai įmūrytas ir buvo naudojamas kiaulių jovalams virti".

Košei bulves virdavo neskustas, "su nulopoms", kol jos sukrisdavo, tada nupildavo vandenį, likusį išgarindavo ir bulves "sokriošdavo" menturiu. Apipildavo vandeniu ir maišydavo, kol pasidarydavo skysta tešla. Išpildavo tešlą į švarius kibirus košdavo per sietą į katilą.

"Seits" bulvėms košti buvo dėžė iš lentų su metaliniu tinkleliu dugne. Pro jį į katilą sunkdavosi baltas bulvių pienas. Tirštimus atiduodavo kiaulėms.

Trikojį su bulvių pienu statydavo ant ugnies, berdavo ruginių miltų ir, maišydami menturiu, virdavo košę.

"Toks košės gaminimo būdas buvo labai senas, tikriausiai iš pačių baudžiavinių laikų užsilikęs. Jis ėmė nykti 1920 - 1930 m. laikotarpyje. Nykimo didžiausia priežastis buvo jaunosios kartos nepasitenkinimas ir abejonės dėl švaros šitokiame gaminimo būde. Ūkininkai buvo priversti atsižvelgti į samdytųjų pageidavimus. Ir taip ta senoviška žemaitiška košė apie 1930 m. galutinai išnyko." Nuo tol bulves pirmiausiai nuskusdavo, paskui jas gerai išvirdavo, išvirtas menturiu sugrūsdavo, išplakdavo, bet nebekošdavo.

Per talkas, ypač pabaigtuvėms, virdavo prabangią košę - vien iš bulvių ir pieno.

Dubenys, dubenėliai, šaukštai ir samčiai buvo moliniai, tik nuo XX a. pradžios pasiturintieji perėjo prie baltai emaliuotos skardos dubenėlių; apie tokius sakydavo: "blėkinis bliūds".

Mirkals so kresnoms

Košę valgydavo su mirkalu. Jį virdavo taip: papjaustydavo lašinukų, katilėlyje juos ištirpydavo, įberdavo kvietinių miltų, druskos, įpildavo pieno ir palikdavo nusistovėti. Mirkalo apačioje nusistodavo tiršta miltinė masė "so kresnoms" - spirgučiais, o viršuje susidarydavo storas taukų sluoksnis. Dažnai tą mirkalą tiesiog taukais vadindavo. Penktadieniais ir kitomis "postininkų" (pasninkų) dienomis mirkalas būdavo verdamas iš saldžios grietinės, kvietinių miltų ir svogūnų.

Įdrėbus košės, dubenėlio viduryje padarydavo duobelę ir įpildavo mirkalo. Į tris keturis dubenėlius pripildavo "rūksta peina". Valgytojai iš bendro dubenio šaukštais kabindavo košę, mirkydavo mirkalo duobutėje ir valgydavo. Iš pradžių - su mirkalu, po to - su rūgusiu pienu.

Duoną raikydavo bernas

Neatskiriama kiekvieno valgymo dalis buvo duona. Jos valgydavo net su koše.

Prieš kiekvieną valgymą priraikyti duonos buvo berno pareiga.

Klėtyje būdavo laikomas "meigas" - grūdų pripilti aruodai. Kartkartėmis gaspadorius pasiųsdavo vežimą su maišais grūdų į malūną. Apylinkėje būta keleto vandens malūnų - Babrungo ir jo įtakų Uošnos ir Pietvės varomų. Vežime būdavo ir rugių duoniniams miltams, ir miežių - pieninėms sriuboms, ir avižų - kiauliniams miltams, kartais ir kviečių - pyragams.

Malūne tekdavo palaukti eilėje, kartais ir per naktį. Malūnas buvo vadinamas meilinče. Lietuviškasis malūno pavadinimas "meilinčę" išstūmė apie 1925 m.

Kiekvienas ūkis turėjo duonkepį "pečių", į kurį tilpdavo apie 12-13 kepalų. Iškepta duona būdavo laikoma klėtyje. Po vieną kepalą atnešdavo į trobą ir padėdavo "douneninčio" - spintelėn arba valgomojo stalo stalčiun.

Išvirtą košę sudėjus į dubenis, viena iš merginų arba piemuo išgrandydavo katilą. Įsipildavo mirkalo į patį katilą. Po to ateidavo prie stalo užbaigti košės valgymo su rūgusiu pienu.

Sviestas - tik svečiui

Pietums būdavo verdama "boilynė" (bulvienė), kartais "batvena" (burokėlių sriuba) ar kopūstai, per pasninką - morkynė. Virdami sriubą be mėsos, dėdavo užtrino.

Paskerdus riebesnę kiaulę, atsargiai nuimdavo žarnas dengiantį riebalų sluoksnį, pasūdydavo, susukdavo, susiūdavo, kad neišsivyniotų, ir padėdavo kur nors virtuvėje palubyje ant lentynos keletui savaičių pastovėti. Vėliau išnešdavo į mėsos kamarą - tamsią ir vėsią. Kai reikėdavo užtrino, atsipjaudavo sluoksnį, ant keptuvės paspirgindavo ir karštą pildavo į bulvienę ar kopūstus.

Sunkių darbų laikotarpiu gaspadoriai kasdien (išskyrus pasninką) duodavo virtos mėsos, kitu laiku - vieną ar du kartus per savaitę. Porcijas skirstydavo tik gaspadinė. Mėsą dorojo peiliu ir rankomis. Peilį turėjo kiekvienas savo.

Vakarais valgydavo pienišką sriubą: kruopienę ar konkolynę (konkolai - tešlos gabaliukai), irgi su duona, per bulviakasį -"šutynę" (tiršta bulvių sriuba) su užtrinu ir pienu. Pavakarei beveik visuomet būdavo virtos neskustos bulvės, mirkalas ir įrūgęs pienas. Pasninkų dienomis vietoje mirkalo ant stalo dėdavo kastinio.

Sviesto šeimynai duodavo tik per dideles talkas - "pryštikiui" ir per Velykas. Šiaip jis buvo skirtas tik svečiui pavaišinti ir turguje parduoti.

Per skerstuves

Papjovus avis, būdavo verdamos jų galvos. Vieno žmogaus mėsos porcija būdavo pusė avies galvos. Papjovus žąsis, būdavo verdama juka - sriuba iš žąsies kraujo. Tuomet kiekvienas gaudavo po ryšulėlį, surištą žarnomis ir vadintą "naštele": žąsies skrandį, sparną ir koją. Viskas būdavo suvalgoma, išskyrus kaulus.

Papjovę kiaules, gamindavo vėdarus: į kraują įmaišydavo kruopų, supildavo į storąsias žarnas ir kepdavo duonos krosnyje. Plonąsias žarnas naudodavo dešroms daryti. Išvalytą kiaulės skrandį supjaustydavo gabalėliais ir virdavo bulvienę. Toks viralas vadintas plėkyne, o tie išvirti skrandžio gabalėliai - plėkais.

Per šventes

Per Užgavėnes buvo valgomi blynai, per Velykas - sviestas, "kiauše" ir kiaušynė bei pyragai iš "petliavotų" kvietinių miltų.

Per Kalėdas šeimyna valgė sausai virtus kviečių bei rugių grūdus ir žirnius su aguonų pienu. Pasak etnologo A. Pakalniškio, "žližikų ten žmonės nežinojo."

APIE AUTORIŲ
Aleksandras Pakalniškis gimė 1910 m. kovo 26 d. Kėkštų kaime, Plungės valsčiuje. Mokėsi Plungės gimnazijoje (1919-1923), suaugusiųjų gimnazijoje Kaune (1931 - 1935), Vytauto Didžiojo universitete, Matematikos-gamtos fakultete studijavo fiziką (studijas baigė 1940 m.)
Nuo 1939 dirbo mokytoju. 1942 m. suorganizavo Plungės prekybos mokyklos ir vėliau - Amatų mokyklos įkūrimą, joms vadovavo (iki 1944 m.).
Pokariu mokytojavo Vokietijoje, Oldenburgo lietuvių gimnazijoje.Nuo 1949 m. gyveno JAV, Čikagoje. Rašė etnografinius straipsnius žurnalui "Aidai", išleido 20 atsiminimų bei etnografijos knygų. Mirė 2012 m. gruodžio 28 d. Napervilyje (Ilinojaus valstija).

AR ŽINOTE, KAD...
* Grūdams seikėti matas Plungės valsčiuje buvo pūras, o Platelių valsčiuje - aktainis. Aktainiu plungiškiai vadino vieną kubinį sieksnį malkų, o plateliškiams tas pats kiekis malkų buvo ašis.
* Malūnas buvo vadinamas meilinče. Lietuviškasis malūno pavadinimas "meilinčę" išstūmė apie 1925 m.
* 30-70 ha ūkis vadintas "butu", savininkas - "butininku" arba gaspadoriumi. Mažesnis nei 15 ha ūkis vadinosi "trobalė", savininkas - "trobelninkas". Trobelninkas nebuvo gaspadorius.