Šilokarčemos dvaro savininkas Hugo Šojus

Ant dvarininko padovanotų žemių iki pat šių dienų stovi svarbūs instituciniai miesto pastatai.

Šojų šeimos istorija

Hugo Šojus (Hugo Scheu) gimė 1845 m. balandžio 1 d. Klaipėdoje, pirklio ir laivininko Arnoldo Karlo Šojaus (Arnold Carl Scheu (1811–1886)) ir Rozetės Cygler (Rossete Ziegler (1825–1848)), Klaipėdos malūnininko dukters, šeimoje.

H. Šojus 1875 m. vedė tėvo draugo, laivininko ir pirklio Johano Šuco (Johann Schutz) bei anglės Marijos Valton (Maria Walton) dukterį Merę Džeinę (Mary Jane (1856–1880)). Būsimas Šilokarčemos dvarininkas susilaukė 3 vaikų.

Žmona Merė Džeinė mirė 1880 m. liepos 13 d., Lėbartų dvare, po jauniausiojo sūnaus Hugo gimdymo praėjus vos šešioms dienoms.

Krašto ir Šilutės miesto mecenatas

Svarbiu įrašu H. Šojaus biografijoje anuomet ir šiandien yra laikomas jo nenuginčijamas indėlis į Šilutės miesto plėtrą, jo infrastruktūros vystymą. Dvarininkas šiandien pelnytai vadinamas Šilutės miesto kūrėju bei vystytoju.

Miesto dalies plėtra, visų pirma, buvo susijusi su H. Šojaus, kaip naujo Šilutės (Šilokarčemos) dvaro savininko, ūkine veikla. Apie 1530 ha dydžio kilmingas Šilutės dvaras savo žemėmis tarsi salą buvo apsupęs ir įrėminęs Šilutės miesto dalį – Šilokarčemos dvaro gyvenvietę.

Ankstesni dvaro savininkai nepardavinėjo žemės norintiems čia statytis ir kurtis, dėl to gyvenvietė merdėjo ir menko. Miesto centras pamažu kėlėsi į Žibus. 1889 m. įsigijęs dvarą, H. Šojus, stengdamasis nugyventą ir nerentabilų dvarą kuo greičiau atstatyti ir prie jo priartinti svarbiausias miesto įstaigas, žemės sklypus ėmė nuomoti, pardavinėti ir dovanoti.

Itin svarbus Šilutės miesto raidai buvo dvarininko sprendimas bendruomenės naudai atsisakyti žemės plotų abipus kelio Žibai–Šilokarčema. Ši vietovė iki tol buvo tuščia, maždaug 1,5 m žemiau kelio sankasos, būdavo dažnai užliejama potvynių, dėl to netinkama statyboms.

Dvarininkas savo iniciatyva ir lėšomis (jam tai atsiėjo apie 40 tūkst. markių) nusamdė verslovininką, kuris per 3 metus minėtus žemės plotus paaukštino, nuo Šyšos upės privežęs apie 80 tūkst. m3 žemių.

Dalį naujai suformuotų žemės sklypų H. Šojus padovanojo liaudies mokyklos (1 ha), gimnazijos (4 ha), pašto ir gaisrinės (po 0.25 ha), evangelikų bažnyčios ir klebonijos (1 ha), siaurojo geležinkelio ir jo stoties statyboms (7 ha). Likusią dalį nebrangiai pardavė privatiems asmenims gyvenamųjų namų, komercinių įmonių pastatų statybai.

Taip nauji pastatai vizualiai sujungė Šilokarčemos ir Žibų gyvenvietes, o administracinis centras kartu su žinybinėmis įstaigomis buvo pritraukti arčiau dvaro.

Dvarininko geranoriškumo dėka Šilutė buvo įjungta į Rytų Prūsijos siaurųjų geležinkelių bei susisiekimo vandeniu tinklą. Kaip pažymėjo pats H. Šojus, jam nesutikus skirti žemės, nebūtų pavykę įrengti Šyšos senvagėje uosto ir siaurojo geležinkelio linijos su stotimi. Minėtiems objektams dvarininkas paaukojo virš 9 ha dvarui priklausiusių žemių.

Svarus jo įnašas buvo padarytas siekiant išlaikyti Šilutės miestą kaip didelį prekybinį centrą. XX a. pradžioje tuometinė Šilutės turgavietė dėl savo riboto ploto nebetenkino apskrities prekybinių poreikių ir jai grėsė pavojus tapti vien tik vietinės reikšmės prekių realizavimo punktu.

H. Šojus iš dvaro žemių turgavietei plėsti padovanojo apie 3,5 ha žemės. Dėl to galėjo susiformuoti atskiros specializuotos turgavietės: žuvų, mėsos, medienos, šieno ir kt. Galima dar pridurti, kad netoli prekyvietės, ant dvaro žemės, buvo pastatyta apskrities valdyba ir ligoninė.

H. Šojus perone.

Nereikia pamiršti ir 1926 m. miesto bendruomenei iš dalies dovanoto bemaž 50 ha Varnamiškiu vadinto miškelio palei Šyšos upę su įrengtomis promenadomis, beržų alėjomis, pakelės suolais, tilteliais.

Paties dvarininko skaičiavimu, Šilutės miestui jo atliktų darbų ir dovanotos žemės vertė sudarė apie 200 tūkst. markių, o gautos pajamos už parduotus sklypus vargiai siekė 5 proc. minėtos sumos. Drąsiai galime teigti, kad didelė ir svarbi Šilutės miesto centrinė dalis šiuo metu stovi ant buvusių dvaro žemių.

H. Šojus į Šilutės, taip pat Rytų Prūsijos istoriją įėjo ir kaip asmuo, kuris neremiamas valstybės pirmasis Rytprūsiuose sėkmingai išvystė kolonizacinę veiklą. Nederlingas dvaro žemes, kurios netiko nei nuomai, nei įdirbimui, suskirstęs į sklypus po 3–6 ha, palankiomis sąlygomis pardavė naujakuriams.

Dvarininko plytinė tiekė plytas ir čerpes, o iš jo miško buvo galima pigiai įsigyti statybinės medžiagos. Kad kolonistai nepatirtų nepritekliaus ir neatsidurtų vargingoje padėtyje, dvarininkas teikė ilgalaikes mažaprocentes paskolas.

Tokiu būdu be valstybės įsikišimo 400 ha teritorijoje buvo suformuota 120 šeimų nausėdija, iš jų didžiausia (apie 70 šeimų) įkurta Šilutės dvarui priklausiusio Urbiškių (dabar Armalėnai) palivarko žemėse.

Apibendrindami galime sakyti, kad Hugo Šojaus nuopelnai visuomeninėje ir kultūrinėje veikloje buvo reikšmingi ne tik Šilutei, šiam Mažosios Lietuvos kraštui, bet ir visos Lietuvos kultūrai. 

Iškili jo asmenybė ir darbai iki šių dienų primena, koks brangus dvarininkui buvo savas kraštas, jo plėtra ir klestėjimas. Ne veltui šiandien Hugo Šojus vadinamas Šilutės miesto mecenatu.

Šilutės Hugo Šojaus muziejaus inf.