Rusnėje - antroji potvynio banga

"Kol kas valdžios pažadais abejoti nematome pagrindo - vyksta realūs darbai, jų eiga mus visiškai tenkina", - sakė miestelio seniūnė.

Jei reikalai pakryptų kitaip, pasak D. Drobnienės, rusniškiai pasiryžę iki Vilniaus nueiti ir pėsčiomis. "Jei būsime ir vėl pamiršti, tuomet priminsime apie save dar kartą - ir tiek kartų, kiek reikės, kad ir kiekvieną savaitę", - sakė pokalbininkė.

Jaučiasi atkirsti nuo Lietuvos

Rusnėje šiuo metu gyvena 1 600 gyventojų. Anot D. Drobnienės, nors miestelis ir mažas, jo problemos turėtų būti aktualios ne vien vietos žmonėms. Potvyniai kliudo ne tik rusniškiams patekti į darbus Šilutėje, bet ir aptarnaujančioms tarnyboms (kariškių, gelbėjimo etc.) patekti į salą. Ne tik vietos ūkininkai patiria didelių nuostolių, negalėdami įvažiuoti į laukus, bet ir visa šalis: anot D. Drobnienės, šiame unikaliame gamtos kampelyje negalima deramai vystyti turizmo, nes tam tikrą laikotarpį turistai fiziškai nepatenka į salą.

"Mes nesame kokie nors asocialūs žmonės. Mokame mokesčius. Mes neleisime savęs užmiršti, kol mūsų problemos nebus išspręstos", - sakė ryžtingai nusiteikusi Rusnės seniūnė ir pridūrė, jog Rusnė - irgi Lietuvos dalis, todėl nori būti sujungta su Lietuva net ir potvynių metu.

Po vandeniu, ir tuo patenkinti

"Mes tai visiškai po vandeniu", - "Vakarų ekspresui" sakė Monika Dobrovolskytė, gyvenanti netoli Rusnės - Atmatos pakrantėje, sename žvejų kaime Šyšoje, kuris yra abipus Šyšos upės žiočių.

Užlietos sodybos gyventoja apie potvynį kalbėjo ramiai. Jai šis reiškinys - pamario gyvenimo dalis, kurią laiko pranašumu.

Monika, kiek laiko iki namų negalite privažiuoti?

Važiuoti? Kas tas yra? Tik plaukti, - juokiasi šyškrantiškė. - Dabar jau antroji potvynio banga, prasidėjusi savaitės vidury, o prieš tai gal pusantros savaitės spalį buvo pirmoji.

Nepanašu, kad pyktumėte.

O kodėl turėtume pykti?

Na, kad estakados valdžia tiek metų nepastato. Kad atkirsti nuo pasaulio, kad tenka po kelias valandas eilėje prie tralo laukti...

Ne tragedija. Žinom, kur gyvename. Dėl to čia ir gyvename.

Reikalų kasdien Šilutėj turite?

Taip, kasdien.

Kaip nuvykstate į darbą ir grįžtate namo?

Persikeliame valtimi į kitą krantą, kur laikome palikę automobilį, tada nuvažiuojame iki apsemto ruožo, persikeliame su traktoriumi. Arba plaukiame patys Šyša laivu iki Šilutės uosto.

Kaip šiaip jums čia sekasi?

Puikiai. Dievinu šitą kraštą.

Kiek laiko čia gyvenate?

Aštunti metai.

Žodžiu, jums potvynis - ne problema?

Man - ne. Aš jo netgi labai laukiu. Man tai šio krašto pranašumas. Tik niekam nesakykit.

Tai jeigu nebūtų čia to potvynio...

Tada važiuočiau gyventi į Olandiją, - juokiasi. - Bet nemanau, kad gali nebebūti. Ačiū Dievui, jis visada bus.

Kitąmet žada pastatyti estakadą, nebereikės jums namo valtele irtis.

Šimtmečius čia žmonės gyveno, valtimis plaukiojo, ir net variklių neturėdami... Aš manau, kad ne estakadą reikia statyti, o žuvininkystę gaivinti. Tai daug reikalingiau.