Prikels smėlio užpustytų kaimų istorijas

Dabar lauko informacijos, kur ir kokių kaimų buvo abiejuose nacionaliniuose parkuose, beveik nėra. „Prieinamos ne visos vietos, kuriose smėlis pasiglemžė ištisus kaimus. Tačiau lietuviškoje nerijos dalyje jų turime. Svarstome galimybę ten pastatyti novatoriškus stendus ir kitaip, įdomiau, papasakoti lankytojams apie šią unikalią pusiasalio praeities aplinkybę. Juk dabar žmonės net nežino, kur tie kaimai buvo. Be to, prikurta klaidingų mitų apie jų užpustymą vos ne per naktį“, – „Lietuvos žinioms“ pasakojo KNNP direktorė Aušra Feser.

Netolimoje ateityje gali būti atliekami ir žvalgomieji tyrimai siekiant tiksliai nustatyti buvusių kaimų, amžiams po smiltimis pradingusių kapinių vietas.

Praeities aidas

Neringos savivaldybės herbe greta dabar egzistuojančių gyvenviečių Nidos, Preilos ir kitų vietovių ženklų vienas yra visiškai baltas. Jis skirtas užpustytiems kaimams pagerbti.

Iš istorijos žinoma, kad Lietuvos dalyje esančioje Kuršių nerijoje skirtingu laikotarpiu smėlio audros užpustė mažiausiai 8 gyvenvietes. Garsiausia ir didžiausia – Karvaičiai. Buvo du tokius pavadinimus turintys kaimai, kuriuos pasiglemžė keliaujantis smėlis. Jo pragaištingą darbą savo akimis matė ir žymus tautosakininkas Liudvikas Rėza, gimęs Karvaičiuose.

Vėjyje dūzgiančių smilčių melodija anuomet kėlė tikrą siaubą gyventojams. Smėlis skverbdavosi į jų namus, apnešdavo maistą, daiktus. Pustomos kopos užaugdavo iki 40 metrų aukščio ir 6 metrų per metus greičiu slinkdavo marių link. Jei kelią pastodavo kaimas, jis per kelerius metus būdavo praryjamas – išnykdavo nuo žemės paviršiaus.

Taip XIX amžiaus pabaigoje po praūžusios smėlio audros atrodė kopininkų namas."Lietuvos žinių" archyvo nuotrauka

Žmonės šimtus metų tai kentė, kėlėsi iš vienos vietos į kitą ieškodami patogesnės vietos. Net trobas statydavo pritaikytas smėlio audroms – su dvejomis durimis. Jei smėlis per naktį užversdavo išėjimo apačią, žmogus išlįsdavo pro atidaromą viršutinę durų dalį ir nusikasdavo užpustytąją apatinę.

Po smiltimis amžiams palaidotų keturių Naglių (Agilų) kaimų virtinė driekiasi pamariu tarp Juodkrantės ir Pervalkos. Pirmieji Nagliai buvo užpustyti 1675 metais, paskutiniai – XIX amžiaus viduryje. Kai kurių kaimų vietose iki šiol dunkso milžiniški pilkšvo smėlio kalnai.

Nebėra ir pirmosios (nuo 1429 m.) jūrinės Juodkrantės. Pačioje XVI amžiaus pabaigoje smėlis pasiglemžė 16 ten stovėjusių sodybų. Pro išnykusio kaimelio, paskutinį kartą paminėto 1724 metais, vietą ties Gaučiaralio kopa pravažiuoja visi pajūrio trasa riedantys dviratininkai. Ten jau seniai veši tankus kalnapušių masyvas.

Po smiltimis amžiams palaidotų keturių Naglių (Agilų) kaimų virtinė driekiasi pamariu tarp Juodkrantės ir Pervalkos.

Dabartinė Nida yra paskutinė, o dvi pirmosios XVII-XVIII amžių Nidos buvo gerokai į pietus. 1675–1730 metais gyvavusios Nidos vieta – Lietuvos teritorijoje, Grobšto gamtiniame rezervate prie marių. Ten boluoja smėlis.

Pažaboti smėlynų klajones pavyko tik XVIII amžiaus pabaigoje, kai buvo nutarta pradėti apželdinti kopas, sodinti miškus.

„Prikeltų“ kaimus

Neringiškiai iki šiol pasakoja nebūtas istorijas apie smėlynuose kažkur tebestyrantį bažnyčios bokštą. Neretai įsivaizduojama, kad pastatai po smiltimis atsidurdavo kone per naktį, o vietiniai, bėgdami iš namų, išsinešdavo tik būtiniausius daiktus. Iš tiesų nerijos gyventojai turėdavo užtektinai laiko išardyti savo trobesius ir pernešti statybines medžiagas.

Dabar lankytojams, anot A. Feser, gali būti sudaryta galimybė daugiau sužinoti, kaip vyko šie procesai, iš „išvysti“ pačius dingusius kaimus. „Neseniai su Rusijoje esančio Kuršių nerijos nacionalinio parko vadovybe nutarėme plėtoti idėją žmonėms įdomiai papasakoti apie tas užpustytas gyvenvietes, jas įprasminti. Rengsime bendrą projektą Europos Sąjungos finansavimui gauti“, – teigė ji.

Viena galimybių – sukurti ir pastatyti novatoriškus stendus. Pavyzdžiui, 1730–1760 metais gyvavusio Naujųjų Naglių (Agilos) kaimo vieta yra netoli pažintinio tako Naglių gamtiniame rezervate. Tačiau apie užpustytą kaimą – jokios informacijos. Žmonės net nežino, kur jis buvo. „Pažvelgęs į nurodytą tašką matinio stiklo stende tam tikru kampu, lankytojas pamatys tos vietos rekonstruotą vaizdą. Taigi žiūrėdamas į kopas jis ten, kur kadaise buvo Naglių kaimas, išvys kuršininkų trobas“, – aiškino parko vadovė.

Manoma, kad tokie stendai galėtų būti įrengti ir prie jūrinės Juodkrantės, Karvaičių bei antrosios Nidos vietų. „Norime sukelti žmonėms ir tam tikrų emocijų, ir papasakoti apie užpustytų kaimų istoriją. Esama nemažai užfiksuotų amžininkų prisiminimų, kopininkų likimą dėl smėlio audrų yra aprašę ir literatai. Kviesime istorikus, ieškosime optimalių variantų“, – teigė A. Feser.

Reikėtų tyrimų

Užpustytų kaimų vietas galima atsekti analizuojant senuosius žemėlapius, kuriuose dar pažymėtos tos gyvenvietės. Tačiau išsamesnės informacijos, pavyzdžiui, archeologinės, trūksta. „Kalbamės su geologais, archeologais, kad jie apsiimtų ne invaziniais metodais nustatyti tikslias po smėliu palaidotų kaimų, kapinių vietas. Galėtų būti naudojamas georadaras, fiksuojantis požemines anomalijas net 40 metrų gylyje“, – informavo KNNP vadovė.

Pasak Lietuvos jūrų muziejaus istoriko Dainiaus Elerto, po smėliu išties turėtų būti likę įvairių gyventojų veiklos pėdsakų, nors pastatus (net bažnyčių) išsikeldami jie išardydavo. „Iki šiol buvo atliekami tik fragmentiški archeologiniai tyrimai šalia tų užpustytų kaimų, išsamių dar nėra daryta. Tai būtų tikrai vertinga informacija. O tyrimų metodų esama įvairių, nebūtinai reikia georadaro. Galima pritaikyti šiuolaikines technologijas, pasinaudoti palydovine informacija. Yra ir iš kosmoso daromos norimos vietovės nuotraukos. Jos apdorojamos tam tikromis programomis, filtruojamos, tad tyrėjas gali sluoksnis po sluoksnio „skverbtis“ po žeme, matyti struktūras, detales“, – „Lietuvos žinioms“ pasakojo istorikas.