Architektas, istorikas, etnografas M. Purvinas, kurio protėviai kilę iš Klaipėdos krašto, Priekulę sako "atradęs" prieš ketvirtį amžiaus - kai istorinių tyrimų Mažosios Lietuvos gyvenvietėse beveik nebūta. Mokslininkas kartu su žmona ir bendražyge Marija Purviniene parašė dvidešimties tomų darbą, kuriame apibūdino miestelio architektūrinį-urbanistinį paveldą.
RŪPESTIS. "Priekulė yra vienas geriausiai išlikusių Mažosios Lietuvos miestelių, nes kiti sovietmečiu buvo dar labiau sužaloti", - sako doc. dr. Martynas Purvinas, kurio iniciatyva Priekulės istorinė dalis buvo įtraukta į kultūros paminklų apskaitą.
Martynas ir Marija Purvinai taip pat tyrinėjo Priekulės apylinkių kapines ir krašto kryždirbystės tradicijas.
Mažvydo laikais
Paprašytas trumpai apibūdinti Priekulę, ką pasakytumėte pirmiausiai?
Pirmiausiai - tai labai sena vieta...
Kada gi atsirado Priekulė?
Tiksliai pasakyti datą sunku... Nespėliosime, kas šioje vietoje buvo priešistoriniais laikais, kalbėkime apie rašytinius šaltinius - kada vietovė imta minėti dokumentuose. Pagal turimus duomenis, tai XVI amžiaus pradžia. Tačiau, kaip sakoma, kas galėtų paneigti, kad gyvenvietės nebuvo jau anksčiau. Labai jau maga pasisendinti, žinote - daugiau garbės... - šypsosi. - Vis dar puoselėjame viltį, kad gal kur nors dūli koks dokumentas, kur Priekulė minima ankstesniais amžiais, tik mes jo dar neradome.
Taigi, remdamiesi istorikų skelbtais duomenimis, Jūs atsekėte miestelio raidos bruožus iki XVI amžiaus. Tai laikas, kai Ordino valstybė virto Prūsijos hercogyste.
Taip. Kartu su Marija Purviniene analizavome istorinius duomenis, miestelio statinius ir bent hipotetiškai galėjome atskleisti Priekulės urbanistinės raidos etapus. XVI a. čia buvo kulminis dvaras, stovėjo bažnyčia. XVI a. pabaigoje - t. y. vos ne Martyno Mažvydo laikais, jau veikė pradinė mokykla. XVII a. pradžioje šiauriau senosios gyvenvietės buvo kulminė smuklė...
Ką reiškia "kulminė"?
Tai susiję su Kulmo teise - vokiečių įvestos privilegijos, galiojusios viduramžių Prūsijoje.
Istorikas Gerhardas Jankus* teigia, kad 1594 m. Priekulėje buvęs skerdiko Hanso Groso dvarelis vadintas kulmiškuoju. 1619 m. Priekulėje Kulmo teisių pagrindu žemės gavo ir smuklę įkūrė Urbanas Jagentoifelis (dokumentuose minima, kad šalia bažnyčios nesą jokios karčemos, kur parapijiečiai galėtų prisiglausti blogu oru...).
1713 m. smuklės ir dvarelio teisės priklausė tokiam Kristoforui Grubei, po to Elijui Heringui, Jeremijui Heringui, vėliau - Žanui de la Bratonjeri. Šis 1759 m. smuklę ir jai priklausančią žemę pardavė Johanui Georgui Gleichui.
Per rusų invaziją (1756-1763 m.) kulmiškojo dvaro pastatai sudegė iki pamatų. Vėliau dvaras buvo atstatytas (gal senojoje vietoje, gal jau kitoje), jį valdė Gleichų šeima.
Šio dvaro pastatai buvo išsidėstę aplink turgaus aikštę.
Čia pačiame miestelio centre.
Taip.
Kitaip tariant, turgus įsikūrė dvaro kieme.
Taip, turgus išsiplėtė į dvaro sodybos kiemą, nors buvo ir tuščių plotų ties senąja aikšte (pavyzdžiui, dabartinės katalikų bažnyčios sklypas anuomet buvo tuščias). Gal dvarininkai siekė pelno, gal būta dar kitokių motyvų... Tai savitas, gan retas urbanistinės raidos bruožas.
XIX a. dvarininkai gaudavo pajamų iš dviejų Priekulės karčemų nuomos ir turgaus mokesčių, o XIX amžiaus viduryje ir antrojoje pusėje turgaus aikštė buvo išplėsta kulminio dvaro žemėje.
1908 m. Gleichai nusigyveno, dvarą pardavė ir naujas savininkas galiausiai jį išpardavė dalimis.
Ar dvarvietė buvo didelė?
Kulminio dvaro, esančio pačiame Priekulės centre, istorija gan tiksliai atsekama nuo 1713 m., bet, matyt, tas pats dvaras, anuomet valdęs didelius plotus - apie 365 margus žemės, gyvavo ir 1619 m., galbūt ir 1594 m., o gal ir dar seniau...
Tikslesnių duomenų apie dvaro sodybos senąjį suplanavimą ir pastatus kol kas neturime. Greičiausiai iki XIX a. plotą abipus dabartinės Turgaus gatvės užėmė kulminio dvaro sodyba, o plotus abipus dabartinės Pamarių gatvės valdė bažnyčia.
Bažnyčia
Priekulė prasidėjo ne nuo bažnyčios...
Ne, čia ne tas atvejis, kai vidury laukų pastatoma bažnyčia ir aplink ją kuriasi gyvenvietė. Prieš bažnyčią čia jau buvo kulminis dvaras. Bažnyčia atsirado vėliau. Ji stovėjo šiek tiek piečiau miestelio pirminio branduolio - sankryžos; jos šventorius "nustumtas" nuo pagrindinės trasos - nuo Turgaus gatvės jį skiria kulminio dvaro statiniai (vėliau virtę administracinėmis-prekybinėmis įstaigomis).
Gali būti, jog žemė bažnyčiai buvo paskirta jau prie seniau stovėjusios kokios nors užeigos. Bažnyčia, kaip minėjau, stovėjo ne prie pat sankryžos, o jos užnugaryje.
Kada griuvo senoji bažnyčia?
Kaip minėjau, bažnyčia Priekulėje stovėjo dar XVI amžiuje, bet yra žinoma, kad 1688 m. pradėta statyti nauja - galbūt tame pačiame šventoriuje arba šalia. Naujesnė išstovėjo kelis šimtus metų ir buvo sunaikinta sovietinės okupacijos metais. Sovietų kariai ją padegė. Apie 1957 m. sulyginta su žeme. Sunaikinta ir senoji tvora aplink šventorių. Išniekintas kapinynas.
Kaip stipriai per karą nukentėjo Priekulės senamiestis?
Istorinė dalis nelabai nukentėjo, statiniai buvo perdirbti jau pokariu. Sovietmečiu nusavinta senoji klebonija ir jos ūkinis statinys - jie virto daugiabučiais. Šalia pristatyta sandėliukų, kolektyvinių garažų...
Bažnyčią pokariu padegė sovietų kareiviai - išdegė jos vidus, nudegė didysis bokštas, kuris buvo matomas iš Kuršių marių... Didžiosios bažnyčios mūrai, atstovėję du šimtus metų, dar tebestovėjo ir pokariu - buvo galima stogą uždengti... Bet kas liko, tas buvo sulyginta su žeme. Sunaikintas ir šalia bažnyčios buvęs istorinis kapinynas, kuriame guli šimtai, o gal ir tūkstančiai priekuliškių.
Pokariu buvo padegti ir senojo dvaro likę pastatai - valsčiaus įstaigos. Senoji mokykla sovietmečiu buvo paversta gyvenamuoju namu.
Šalia kelio
Kur stovėjo senoji parapijos mokykla?
Ten, kur dabar Pamarių gatvės namas Nr. 2. Priekulės mokykla minima dar XVI a. - gali būti, kad ir tada ji buvo įsikūrusi tame pačiame sklype. Kaip ir evangelikų liuteronų bažnyčią, mokyklos sklypą nuo Turgaus gatvės - senojo vieškelio, skiria ruožas: iki sovietmečio čia veikė žuvų turgus, o sovietmečiu buvo pastatytas buitinio aptarnavimo pastatas. Seniau šiame sklype veikiausiai buvo sodyba. Iš to galima daryti prielaidą, kad XV-XVI a. palei senajį vieškelį, svarbių kelių sankryžoje, driekėsi visa sodybų virtinė.
Istorinė sankryža.
Taip. Dabartinių Pamarių ir Turgaus gatvių sankryža - tai seniausių kelių į Klaipėdą, Kuršmarių pakrantę bei Šilutę-Tilžę kryžkelė.
Pirminis gyvenvietės centras. Štai kodėl Priekulė vadinama mažu miesteliu prie didelio kelio.
Tiesa. Priekulė nuo pat pradžių kūrėsi kaip gyvenvietė kryžkelėje. Tą mums aiškiai rodo ir 1810 m. žemėlapis. Būtent į Priekulę nuo Pamario gyvenviečių, iš vakarų ir pietų, subėgo daug smulkesnių keliukų. Turėkime galvoje, jog čia buvo didžiulės valstybės pakraštys, vos ne pasaulio pakraštys. Vasarą gerai: laivu galėjai plaukioti į Tilžę, Ragainę, o ką daryti žiemą, rudenį, pavasarį? Reikėjo tako. Tas takas ir vinguriavo iš Klaipėdos, Kuršmarių pakrante, per Kairius, aplenkdamas balas ir pelkes, ieškodamas aukštesnių vietelių. Na, ir užlipo takas ant kalvos. Ir ką gi... Persikėlus per Miniją, yra proga sušilti, taip sakant, burnelę išlenkti... Atsirado karčema. Ir nuo jos kūrėsi senoji gyvenvietė - ant aukštumos, kryžkelėje, šalia kelio, vedančio iš Klaipėdos į Pamarį. Karčema vėliau virto kulminio dvaro sodyba.
Kur šiandien galime išvysti šios žilos senovės žymių?
Pamarių gatvės atkarpoje nuo jos pradžios iki geležinkelio pervažos gali būti likę XVI a. žemėvaldos bei urbanistinės struktūros žymių. Tai pati svarbiausia Pamarių gatvės dalis, todėl jos fragmentus būtina saugoti.
Šiaurinis Pamarių gatvės galas - kur buvo Evangelikų liuteronų bažnyčia, parapijinė mokykla ir senoji klebonija - tai seniausia, ką turime iš istorinės Priekulės liekanų.
Kliūtis
Ar dabartinių Pamarių ir Turgaus gatvių sankryža tebėra tokia pat kaip senovėje?
Senovėje galėjo būti šiek tiek kitokia. Žiūrėdami į tikslesnius planus, matome, kad Pamarių gatvės trasa, jei ją pratęstume už Turgaus gatvės ir aikštės, beveik sutaptų su Naujosios gatvės trasa.
Naujoji gatvė - tai kelias į Priekulės kilmingąjį dvarą bei Stragnus. Ar tas sutapimas atsitiktinis? Spėju, kad ne.
Senovėje keliukas nuo Pamario galėjo ir nesibaigti Priekulėje. Jis galėjo vesti tolyn į Stragnus bei dar tolimesnes gyvenvietes. Kas užtvėrė važinėjimą per pagrindinį vieškelį? Tikriausiai kulminio dvaro šeimininkai, kurie, spėju, nenorėjo, kad visi važiuotų per jų sodybą. Mat dvaras, regis, buvo įsikūręs pačioje kryžkelėje.
Naujosios gatvės trasa savotiškai vingiuota: šiaurinėje dalyje taikosi į Pamarių ir Turgaus gatvių sankryžą, o pietinėje suka rytų pusėn, tarsi norėtų aplenkti kliūtį. Toji kliūtis galėjo būti kulminis dvarelis.
Kai važiuojame iš Klaipėdos į Šilutę, kelias, kertantis Priekulės centrą, driekiasi senąja kryptimi?
Sprendžiant iš senų žemėlapių bei istorinių duomenų, jis driekėsi kiek kita kryptimi. Senasis kelias nuo Elniškių kaimo (į vakarus nuo Priekulės) ėjo per miestelio kalvagūbrį, leidosi Minijos upės link ir kirto miestelį ties senąja karčema. Greičiausiai senojo kelio trasa yra dabartinės Turgaus ir Žalgirio gatvės (iš šiaurės vakarų į pietryčius).
Vietinis "akropolis"
Priekulėje buvo dar ir valstybinis dvaras - riterių.
Svarbių kelių sankryžoje atsiradusi gyvenvietė pamažu tapo dvasiniu, prekybiniu ir administraciniu centru. Svarbiausi miestelio centrai buvo bažnyčia ir turgavietė, o XVII a. susimąstyta, kad čia reikia ir valstybinės įstaigos, mat galimybė eiti į bažnyčią ir, be to, nusipirkti, ko reikia, reiškė, kad čia telkėsi daug žmonių. Atsirado apylinkių valdytojo būstinė, kuri tvarkė popierius, komandavo apylinkėms, kaip tvarkyti ūkinius reikalus - nereikėjo vykti į Klaipėdą, o tais laikais buvo sudėtinga. Valdytojų dvaras turėjo riteriškojo titulą, jam priklausė daug žemės.
Miestelis plėtėsi, kūrėsi amatininkai. Veikė įvairios dirbtuvės, turgūs, užeigos, nakvynės namai...
XIX a. Prūsija buvo pažangi valstybė, čia įvesta daug reformų (1807 m. panaikinta baudžiava), kurios skatino modernizaciją.
XIX amžiaus viduryje Priekulėje senąjį vingiuotą kelią pakeitė tiesus naujas plentas, nuo Klaipėdos ėjęs į Tilžę. Modernizuota ir turgavietė. Veikė trejopos paskirties turgūs: kaimiečiai pardavinėjo savo užaugintas gėrybes, gyvulius, vietiniai amatininkai prekiavo dirbiniais, o Pamario žvejai - žuvimis. Miestelis tapo, galima sakyti, tokiu dideliu "supermarketu", savotišku "akropoliu"... Kam varginti arklius varant juos iki Klaipėdos, jeigu visko galima gauti Priekulėje? Turgaus dienomis miestelyje būdavo pilna lankytojų. Vietiniai teikė aptarnavimo paslaugas, todėl reikėjo tam tikrų pastatų - viešbučių, užeigų, restoranų... Nepamirškime, kad XIX a. antrojoje pusėje miestelį perkirto ir geležinkelis Klaipėda-Tilžė-Karaliaučius. Pastatyta prabangi stotis. Visi žymūs veikėjai, kurie keliaudavo iš Klaipėdos į Tilžę, neišvengiamai stabteldavo ir Priekulėje...
Taigi XIX a. pabaigoje Priekulė turėjo savo geležinkelio stotį, paštą, gaisrinę, teismą... žodžiu, visus "rimto miesto" atributus. Kūrėsi naujamiestis - dabartinė Klaipėdos gatvė. XX amžiaus pradžioje miestelis puošėsi mūriniais keliaaukščiais pastatais...
Lietuviškais motyvais
Kokie žymūs žmonės, be Ievos Simonaitytės, gyveno Priekulėje?
Miestelyje dirbo teisėjas, vėliau tapęs rašytoju, Ernstas Vichertas (1831-1902). Jis sukūrė apysakas "Šaktarpis", "Ansas ir Grita" bei kitų gražių rašinių, sudėtų į rinkinį "Lietuviškos apysakos". (2000 m. "Šaktarpio" motyvais buvo sukurtas filmas "Elzė iš Gilijos". - Autor. past.)
Kalbant apie socialinius dalykus, reikia paminėti, kad šalia Priekulės, Elniškėse, buvo įkurta vaikų prieglauda. Ją 1856 m. įkūrė ir pats ten dirbo Johanas Frydrichas Šrederis. Vėliau vyriausybės buvo įvertintas už nuopelnus auklėjant beglobius vaikus.
J. Šrederio dėka spaustuvininko amato išmoko Jurgis Traušys (1844-1918) iš Drevernos. Jis dirbo minėtos prieglaudos mokyklos mokytoju, vėliau Priekulėje įkūrė savo spaustuvę, leido lietuvišką laikraštį "Konservatyvų draugystės laiškas".
Taigi Priekulė gali pasigirti, kad iki I pasaulinio karo leido lietuvišką laikraštį!
Taip pat reiktų pasidžiaugti, kad tarp turtingų Priekulės pirklių buvo ne viena lietuviška pavardė, pavyzdžiui, Skvirblys, Elisaitis... Prieš I pasaulinį karą Elisaičiui Klaipėdos gatvėje priklausė keletas prabangių pastatų.
Į kelionę
Prieš vykstant į Mažosios Lietuvos kultūros sostinę, kokią knygą apie miestelį rekomenduotumėte perskaityti?
Priekulės mokytoja, lietuvininkė Edita Kurpreikšytė-Barauskienė yra sudariusi ir išleidusi pasakojimų apie Priekulę rinkinį "Mažas miestelis prie didelio kelio". Tai kolektyvinis kelių autorių darbas - apie Priekulės istoriją, jos žmones. Verta perskaityti ir tikrai verta aplankyti Priekulę.
Priekulė daug prarado. Kas mums dar liko pamatyti?
Širdį Priekulė prarado, bet dar liko keletas senųjų mūrinių pastatų - viešbučių, restoranų, krautuvių, čia atsiradusių XVIII-XIX a. ir XX a. pradžioje. Jie dabar atnaujinti. Laimei, tarp jų nebuvo prikaišiota sovietinių architektūros "šedevrų"...
Prisiminimui liko Evangelikų liuteronų bažnyčios pamatų žymė, klebonijos ir kunigo namas Pamarių gatvėje, parapinė mokykla (Pamarių g. 2), XVI-XIX a. susiklosčiusių Klaipėdos, Pamarių, Turgaus, Žvejų, Naujosios, Vingio, Amatų, Lietuvininkų, Žalgirio gatvių tinklas, buvusios turgaus aikštės erdvė... Yra senoji geležinkelio stotis - raudonų plytų, kur kadaise buvo patogi laukiamoji salė ir restoranas, 1871-1873 m. nutiesta geležinkelio trasa su pervaža per Pamarių gatvę... Dar yra teismo sodyba, pašto pastatas ir kt.
Šiaip ar taip, šiandien Priekulė yra vienas geriausiai išlikusių Mažosios Lietuvos miestelių, nes kiti sovietmečiu buvo dar labiau sužaloti.
Jūs pats su Priekule susijęs vien kaip mokslininkas ar dar ir asmeniškai?
"Atradau" Priekulę kaip mokslininkas, Atgimimo laikais. Pats esu "emigrantas"... Mano protėviai kilę iš Klaipėdos, iš Smeltės. Tėvas II pasaulinio karo buvo nublokštas į Didžiąją Lietuvą, į Kauną, ten aš ir gimiau. Žmonių, pavarde Purvinas, šiame krašte ir pasaulyje yra nemažai pabirę - kurie giminės, o kurie ne, jau sunku ir atsekti...
* Gerhardas Jankus parašė ir 1989 m. Vokietijoje išleido pirmąją knygą apie Priekulę prieškariu ir II pasaulinio karo metu "Prokuls: Kirchspiel und Marktort im Memelland" ("Priekulė: Klaipėdos krašto parapijos ir prekybos centras"). Ją į lietuvių kalbą išvertė Z. Dūdaitė. Prof. Domo Kauno rūpesčiu 1990 metais ji išspausdinta Vilniuje. NUOTRAUKOS iš redakcijos archyvo, tinklalapių kvr.kpd.lt, wiki-en.genealogy.net, delcampe.net, "Wikipedia".
VERTA ŽINOTI
Apie Priekulę
1540 m. rašytiniuose šaltiniuose paminėtas Paminijos kaimo seniūnas Lukas Priekuliškis (Prekoll).
1584 m. gyvenvietė Prekoll pažymėta žemėlapyje.
1587 m. minimas gyvenvietės pastorius.
1614 m. minima krautuvė.
1619 m. priešais bažnyčią įkurta karčema.
Apie 1670 m. sudarytame Klaipėdos srities žemėlapyje Priekulė pavaizduota kaip nedidelė gyvenvietė palei kelią, šalia fachverkinės bažnyčios.
1697 m. pastatyta mūrinė bažnyčia.
1785 m. Priekulėje buvo 9 sodybos.
1848 m. minima 13 sodybų.
1846 m. Priekulę perkirto kelias Klaipėda-Tilžė.
1875 m. per Priekulę nutiestas geležinkelis. Pastatytas pirmas mūrinis namas - vaistinė.
1957 m. nugriauta bažnyčia ir dar keli pastatai.
VERTA ŽINOTI
Apie Priekulės bažnyčią
1587 m. įkurta Priekulės evangelikų liuteronų parapija.
1628 m. pastatyta bažnyčia. Per karą su švedais sugriauta.
1690-1697 m. pastatyta mūrinė bažnyčia.
1885 m. pristatytas 50 metrų aukščio bokštas, jame įrengtas laikrodis, kuris mušė kas pusvalandis.
Rašyti komentarą