Plikiai: visi keliai veda į kultūros namus ir dvi bažnyčias

Kartu didžiuojamasi, jog jų miestelyje yra dvi šventovės, kuriose vyksta ir gražūs pasaulietiški renginiai.

"Mes ramūs ir taikūs"

Plikių kultūros namų direktorė Milda Markuvienė pajuokavo, jog 1928 m. Johano Jenkio statytuose svečių namuose, kur šiuo metu yra kultūros kalvė, derėtų ir vėl atidaryti karčiamą - galbūt miestelio bendruomenė labiau suartėtų.

Kai lankėmės, meno vadovė Gintarė Stankūnaitė repetavo spektaklį su pačiais mažiausiais artistais - apie susirgusį karalių, kurį vaidina ugniaplaukis Arūnas Kaveckas. Jam miško žvėreliai neš gėrybes. Buvo matyti, jog vaikams be galo smagu.

"Dirbti su vaikais man niekada nenusibosta, kiekvienas jų - ypatingas, reikia tik padėti jiems atskleisti talentus. Paprastai su jais mes mokomės dainuoti, bet idant išblaškytume monotoniją, kartais pastatome ir kokį spektakliuką, kuriame vaikai išsijudina, gali dainuoti, čiulbėti. Mes ir mankštą darome, ir apskritai linksmai leidžiame laiką, važinėjame į gastroles. Aš ir pati jaučiuosi dar vaikas",- šypsojosi Gintarė, į darbą važinėjanti iš Klaipėdos.

SENBUVĖ. "Mūsų žmonės geri, kai pagalvoji apie kiekvieną atskirai. Bet kažkas jiems trukdo susieiti, būti solidaresniais bendruomenės nariais", - sakė kultūros namų direktorė Milda Markuvienė.

Merginai patinka Plikiai, kuriuose prieš II pasaulinį karą buvo Vokietijos-Lietuvos pasienis, ir išliko net dvi bažnyčios - evangelikų liuteronų, pastatyta dar 1896 m., ir Šv. Šeimos - Jėzaus, Marijos ir Juozapo bažnyčia. Gintarė pasidžiaugė, jog katalikų bažnyčioje atsirado nauji italų gamybos elektriniai vargonai, nes mažoje bažnytėlėje nesididžiuoja koncertuoti žinomi šalies operos solistai. Plikiuose yra profesionalių muzikantų, taigi ir vargonininkas turėtų atsirasti.

"Bet didžiausias turtas yra mūsų klebonas Darius Trijonis", - įsiterpė M. Markuvienė, papasakojusi, jog po mišių rengiamos dvasingos edukacinės programos, rodomi filmai apie pasaulio bažnyčių ir bendruomenių gyvenimą, diskutuojama filosofiniais-teologiniais klausimais.

Prapučia smegenis

Jau daug metų Plikiai turi teatrą "Ciongs", kuriame gražia žemaičių tarme vaidina miestelio medikai, pedagogai, ūkininkai.

"Būna juokinga, kai artistas užmiršta tekstą, o kampe stovintis sufleris vos judina lūpas. Tuomet artistas artinasi prie jo pro sukąstus dantis košdamas: "Nieko negirdžiu..." - sakė kolektyvo vadovė Milda, artistams mėgėjams vaidmenis taikanti prie išvaizdos.

Vieni spektakliai sužiba tik kartą, kiti gyvuoja ilgai, plikiškiai vaidino net respublikinėse Dainų šventėse. Išsinuomavę autobusiuką vyksta į aplinkinių kaimų, miestelių šventes, kartu aplanko ir istorines vietas, domisi kraštotyra. Bėda tik, kad geriausi artistai išvažinėjo po užsienius.

"Nebėra tos bendrystės kaip senais laikais, žmonės labiau savimi rūpinasi. Skirtingos darbovietės, o anksčiau visi dirbo viename ūkyje. Anksčiau net penkias parduotuves turėjome, liko tik dvi, užsidarė trys barai", - sakė Plikių senbuvė.

Kol nebuvo krizės, Plikiuose dygo modernūs namai, miestelis pamažu virto uostamiesčio "miegamuoju rajonu", talentingi žmonės pasinėrė į statybas, o kultūrai neliko laiko. Prigęso ir jaunimo veikla 1912 m. įkurtame liuteronų evangelikų draugijoje "Beržas", propagavusioje lietuvybę, skleidusioje Mažosios Lietuvos kultūrą. Šios draugijos šviesulys - kunigas Liudvikas Fetingis - rengiasi paminėti draugijos šimtmetį. Iš šio garbingo žmogaus - gyvos enciklopedijos irgi gali pasisemti išminties bei istorinių žinių.

Kultūros namų direktorė sakė, kad Plikių pavadinimas neva kilęs iš žodžio "plynė", ir nuo seno čia gyveno biednesni žmonės, nepalyginsi su gretimais Bajorais. Dabar Plikiuose gyvena apie 600 žmonių, daugiausia tai darbštūs, padorūs žmonės, ir jokie kriminalai nedrumsčia ramios kaip Eketės upė būties. Tik neseniai įvyko nelaimė - negyvai sušalo moteriškė.

ARTISTAI. Mamą Raimondą Kaveckienė talentų puokšte džiugina Arūnas, kuriam patikėtas karaliaus vaidmuo.

"Mūsų žmonės išlepinti, nes Klaipėda - vos ne ranka pasiekiama, ten važiuoja į renginius. Bet smalsu jiems pažiūrėti, ir ką "Ciongs" naujo parodys. Su artistais švenčiame gimtadienius, ir nesitenkiname puota už stalo, dažniausiai jie būna teatralizuoti. Grįžę iš kelionių, dalinamės įspūdžiais. Paskutinioji kelionė buvo į unikalų Kurtuvėnų muziejų restauruojamame dvare", - sakė Milda, išsigynusi, kad neturi ko pritrenkiamo papasakoti.

Debesų ganytoja gano atžalas

"Man reikia vaikų, aš dar kai buvau maža, žiūrėdavau televizijos laidą "Šeimininkės rytmetys", ir galvodavau, kad jeigu savų vaikų neturėsiu, tai imsiuos svetimus globoti", - sakė keturių vaikų mama Raimonda Kaveckienė.

Šeima, išlaukusi eilės socialiniam būstui gauti, kuriasi Klaipėdoje, tačiau moteris važinėja vaidinti "Ciongo" teatre ir savo sūnų Arūną - "karalių" - į repeticijas atveža. Vaikas nepėsčias - jau kelias savaites lanko menų gimnaziją. Mamos įspėtas, jog bus sunku tik pradėjus eiti į pirmą klasę dar ir trimitą pūsti, berniukas replikavo: "Na gerai, mama, kaip sau nori. Bet aš vis tiek mokysiuos muzikos." Arūno senelis nepažįsta natų, tačiau iš klausos kuo gražiausiai groja armonika.

Pagrandukui Dariui tuoj stuktelės septyni mėnesiai, ir jis guguodamas rodo savo du dantukus, kai mama seka debesų pasakas arba dainuoja lopšinę. Septyniolikmetė jo sesė Silvija buvo itin motiniška kitam broliukui Viliui - kai jai buvo šešeri metai, keldavosi prie mažylio naktį, kad nuramintų, pasodintų ant puoduko, prieš tai šiltom šlepetėmis apavus. Raimonda prisimena, kaip kartais netekusią kantrybės ir balsą pakėlusią vyresnėlė ją sudrausdavo: "Mama, su vaikais juk galima ir gražiuoju susitarti."

Sau likimo skirtąjį vyrą Raimonda sutiko bare, kuriame su drauge niekada nesilanko. Buvo lietinga popietė, merginos nebuvo linkusios leistis į pažintis. Likimo ironija: jas užkalbino du pusbroliai tuo pačiu Vyganto vardu, ir mergina iškart pajuto, kad vaikinais galima pasikliauti. Vygantas yra geras tėvas, jiedu keičiasi vaidmenimis: kartais vienas būna "blogas policininkas", kitąkart - kitas. Raimonda sako, kad vaikai yra sklidini dieviškos išminties, iš jų gali pasimokyti kantrybės, užsikrėsti polėkiu. Aišku, vaikai stengiasi išsikovoti tėvų dėmesį įvairiomis gudrybėmis, bet ta meilė pasiskirsto kaip saulės šviesa, kurios visiems užtenka. Jos tėvų namuose, kur ilgą laiką glaudėsi su šeima, maža vietos, bet visada užteko šilumos.

Raimonda visiškai pasitiki Plikių mokyklos mokytojais, puikiai išmokiusiais jos vaikus įvairių dalykų. Jie - tikri mokyklos patriotai. Antai 90-ies sulaukusi mokytoja Ūsienė dažnai joje apsilanko, ir pasidalina savo mintimis su jaunomis kolegomis.

Moteris pasakojo gimusi ir augusi sodyboje už Plikių, ir jautusi didelę nostalgiją miesteliui, o kad jį pasiektum, būdavo baugu pereiti kapines. Meniškos prigimties mergaitei, braidžiusiai po pievas, jos sesuo, kuri mokėsi meno mokykloje, patarė, kai neturės ką veikti, atsigulti pievoje ir stebėti debesis. Taip Raimonda tapo debesų kolekcininke, stebėdama, kaip šie keičia pavidalus, kurdavo įvairias istorijas. Tačiau profesiją pasirinko žemišką - Klaipėdos jūrininkų ligoninėje dirba anesteziologijos ir intensyviosios terapijos skyriaus slaugytoja. Operacinėje ji prisižiūri ir "širdininkų" kančių, ir baimių, tačiau jos širdis nesurambėjo.

"Pas mus nėra piktų gydytojų, visi - jautrūs, ypatingu dėmesiu apsupa ligonius, ruošiamus širdies operacijoms. Kiekvieno žmogaus akys pasako, ar jam reikia padrąsinančio žodžio, ar prisilietimo, ar apskritai nesimaišyti. Kartais džiaugiesi, kai žmogus pasako laukęs gero žodžio, sublizga jo akys, išsiskleidžia šypsena", - sakė Raimonda, kuriai kiekvienas žmogus savaip gražus.

Ji įsitikinusi, kad daktarai padarys viską, ką gali padaryti geriausio, ir juokiasi prisiminusi istoriją, kai vienas ligonis galvojo galėsiąs daktarą "nusipirkti". Chirurgas net supyko, sakė išvis neoperuosiąs, jeigu žmonės nesterilius daiktus - banknotus - į operacinę nešasi.

Po darbų Raimonda, regis, išsineria iš savo odos, tampa artiste. Teko jai vaidinti ir bobutę, svaidžiusią į publiką kiaušinius, ir kiaulę, ir gėles iš žiūrovų priimti. Jai smagu matyti laimingus žmones, kurie gyvai reaguoja, palaiko, ploja.

"Atvažiuoja į kultūros namus ir garsių atlikėjų, bet vietiniams įdomu pažiūrėti, ir kaip mes išsidirbinėjame. Smalsumas atveda, kaip mes pasirodysime? Jeigu ir apkalbinėja - kaip vanduo nuo žąsies nubėga. Jauku, kai vaidinimų pažiūrėti ateina mano tėveliai ir vyras", - sakė Raimonda, kuri dar bent metus mėgausis motinystės atostogomis.