Pavasariniai akmens amžiaus pėdsakai

Mu­zie­ji­nin­kai ir pa­vel­do­sau­gi­nin­kai kvie­čia vi­suo­me­nę pa­va­sa­rį, prieš su­ža­liuo­jant gam­tai, at­kreip­ti dė­me­sį į įvai­rius keis­tus, si­me­triš­kus lau­kuo­se ir pa­upiuo­se ran­da­mus ak­me­nis. Mat da­bar, ariant dir­vą, iš lau­kų ran­kio­jant rie­du­lius, ga­li­ma ap­tik­ti ir ak­mens am­žiaus lai­kų žmo­gaus pa­ga­min­tų dir­bi­nių.

Šių ei­lu­čių au­to­riui ko­vo mė­ne­sį Klai­pė­dos ra­jo­ne pa­vy­ko ras­ti du prieš­is­to­rės žmo­nių pa­da­ry­tus ir nau­do­tus ak­me­ni­nius dir­bi­nius bū­tent vaikš­tant di­de­lių upių slė­niais.

Vi­sai ne­to­li uos­ta­mies­čio, dir­ba­muo­se lau­kuo­se Gvil­džiuo­se, prie Da­nės upės, ras­tas 13 cm il­gio ak­me­ni­nis, į kriau­šę pa­na­šus žmo­gaus pa­ga­min­tas grūs­tu­vas (mil­tams ga­min­ti), nau­do­tas prieš 4–2,5 tūkst. me­tų. Ant jo ma­ty­ti net iš­kal­tas kry­žiu­kas, ku­riuo įran­kio šei­mi­nin­kas gal­būt pa­si­žy­mė­jo sa­vo nuo­sa­vy­bę.

Dar vie­nas ra­di­nys ap­tik­tas di­džiu­lia­me Mi­ni­jos slė­ny­je ša­lia Gargž­dų, prie in­ta­ko Auš­ru­pio. Vėl iš pa­žiū­ros tie­siog gra­žus ak­mens ru­tu­lys pa­si­ro­dė be­sąs prieš 7–5 tūkst. me­tų nau­do­tas įna­gis, skir­tas žvė­rių odai, me­džiui minkš­tin­ti.

Abu ra­di­nius ti­krais prieš­is­to­rės žmo­nių pa­ga­min­tais dir­bi­niais pri­pa­ži­no juos ap­žiū­rė­jęs vie­nas žy­miau­sių Lie­tu­vo­je ak­mens am­žiaus ty­ri­nė­to­jų prof. Al­gir­das Gi­ri­nin­kas. Įna­giai bus pa­do­va­no­ti Gargž­dų kraš­to mu­zie­jui ir, pa­si­ro­do, jie bus pir­mie­ji ak­mens am­žiaus ar­te­fak­tai mu­zie­jaus fon­duo­se iš Klai­pė­dos ra­jo­no.

„Mū­sų mu­zie­jus šie­met mi­nės dar tik de­vin­tus įkū­ri­mo me­tus, to­dėl ir fon­dai nė­ra la­bai gau­sūs. Kiek­vie­nas nau­jas mū­sų kraš­te ras­tas mu­zie­ji­nis eks­po­na­tas, o dar iš to­kių prieš­is­to­ri­nių lai­kų, yra la­bai ver­tin­gas. Da­bar ga­lė­si­me plės­ti sa­vo eks­po­zi­ci­ją, nes ak­mens am­žiaus žmo­nių ran­kų ga­min­tų įna­gių tu­rė­jo­me tik sko­lin­tų, ir jie bu­vo ras­ti ne mū­sų apy­lin­kė­se. To­dėl ne­se­niai ap­tik­ti ra­di­niai mus la­bai ma­lo­niai nu­ste­bi­no“, – LŽ sa­kė Gargž­dų kraš­to mu­zie­jaus di­rek­to­rė Si­gi­ta Buč­ny­tė.

Ji par­agi­no žmo­nes, ku­rie da­bar, pa­va­sa­rio pra­džio­je, daž­nai bū­na gam­to­je, at­kreip­ti dė­me­sį į, jų ma­ny­mu, įdo­mes­nius ak­me­nis.

„Daug kas da­bar aria lau­kus, tvar­ko sa­vo ūkius, gra­ži­na nau­jai ku­ria­mų so­dy­bų ap­lin­ką, ran­kio­ja rie­du­lius iš dir­ba­mų lau­kų. Pa­si­ro­do, net ir ne­bū­nant ar­cheo­lo­gu ga­li­ma at­kreip­ti dė­me­sį į si­me­triš­kus, keis­tus ak­me­nis ir ras­ti ti­krų mu­zie­ji­nių eks­po­na­tų. Vi­suo­me­nės pa­gal­ba, da­ly­va­vi­mas ku­riant mu­zie­jų yra la­bai svar­bus, nes mū­sų, dar­buo­to­jų, pa­jė­gos yra ne­pa­kan­ka­mos, ar­cheo­lo­gų taip pat trūks­ta. Ska­tin­čiau Klai­pė­dos ra­jo­no žmo­nes pa­si­da­ly­ti sa­vo ra­di­niais, pa­sko­lin­ti ar do­va­no­ti mu­zie­jui, juk jis skir­tas at­ei­ties kar­toms“, – tei­gė ji.

Pa­sak Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to Klai­pė­dos te­ri­to­ri­nio pa­da­li­nio vy­riau­sio­jo vals­ty­bi­nio ins­pek­to­riaus Lais­vū­no Ka­va­liaus­ko, ap­ti­kus iš pa­žiū­ros keis­tą, gal žmo­gaus ran­kų ap­do­ro­tą ak­me­nį rei­kė­tų at­kreip­ti dė­me­sį į ke­le­tą niuan­sų.

„Bū­na ap­va­lių ak­me­nų ir na­tū­ra­lių, gam­tos su­for­muo­tų. Ta­čiau žmo­gaus ran­kų dar­bą ga­li­ma at­skir­ti: ak­muo bū­na nu­šli­fuo­tas, aps­kal­dy­tas, jei tai grūs­tu­vas (trin­tu­vas) – vi­sa­da vie­nas ga­las nuo try­ni­mo į ki­tą ak­me­nį da­rant iš grū­dų mil­tus nu­si­zu­li­nęs vos ne iki bliz­ge­sio. At­kreip­ki­te dė­me­sį ir į pa­il­gus, kiau­ši­nio for­mos, si­me­triš­kus ak­me­nis ir ap­žiū­rė­ki­te jų pa­vir­šių. Ti­krai ga­li­ma ras­ti ti­krų ar­te­fak­tų, ku­rie bū­tų ne tik mu­zie­ji­niai eks­po­na­tai, bet ir pa­pil­do­ma in­for­ma­ci­ja is­to­ri­kams“, – LŽ sa­kė jis.

Pa­vyz­džiui, ras­ta­sis grūs­tu­vas Gvil­džiuo­se by­lo­ja apie gal­būt nau­ją, ar­cheo­lo­gams dar ne­ži­no­mą ak­mens ar žal­va­rio am­žių žmo­nių sto­vyk­la­vie­tę.

„Va­ka­rų Lie­tu­vo­je že­my­ne, prie upių la­bai re­tai ap­tin­ka­mi ak­mens am­žiaus dir­bi­niai, to­dėl jie ti­krai la­bai ver­tin­gi. Dau­giau ras­ta Šven­to­jo­je, Ni­do­je. Ypač daug ak­mens am­žiaus sto­vyk­la­vie­čių Lie­tu­vo­je bu­vo Dzū­ki­jo­je, pa­va­sa­riais pats vaikš­čio­da­vau miš­kais pa­lei upes ir esu ra­dęs ne vie­ną šim­tą prieš­is­to­rės ar­te­fak­tų. Ra­di­nius ti­krai ver­tė­tų per­duo­ti mu­zie­jams, nes tai – mū­sų ša­lies, kraš­to is­to­ri­jos pa­mink­liu­kai“, – sa­kė pa­vel­do­sau­gi­nin­kas.