Kaip kilo idėja rengti obuolių, o ne vyšnių ar burokėlių šventę?
Prieš trejus metus, rugpjūčio 15 dieną su Dainora Mažioniene eidamos iš miesto gimtadienio pagalvojome, kokių vaisių turime daugiausia, kokius sodininkus galėtume pasikviesti dalyvauti, ką galėtume padaryti, jog renginys nekainuotų, ir kad būtų smagu. Pirmoji šventė buvo mažesnė, vyko kultūros centro fojė, bet žmonės susidomėjo, atėjo moterys su savo virtomis uogienėmis, obuolienėmis, pyragais. Kitą rudenį atėjo dar daugiau žmonių, išsinešėme stalus į lauką, buvo gaspadorius su gaspadine, o šiemet tai buvo kaip ir įsipareigojimas, visi tik ir klausinėjo, kada ta obuolių šventė bus. Išsigandome lietaus, šventėme centre, buvo sausakimša. Vėl stalai buvo nukrauti, rinkome geriausius patiekalų receptus: pirmą vietą laimėjo kepti obuoliai, ypač patikę vaikams, nes buvo pabarstyti cukraus pudra, antrą - obuolių tortas, trečią - pyragas.
Girdėjau gerų atsiliepimų apie Gargždų bendruomenę.
Iš tikrųjų jos branduolys yra labai draugiški, kūrybingi, entuziastingi, sklidini idėjų žmonės. Rengiame talkas, švariname parką prieš miesto gimtadienį, dabar įrengsime vaikų žaidimų aikštelę.
Jus nuo vaikystės traukė augalija?
Nuo vaikystės traukė kulinarija, bet baigusi vidurinę mokyklą ištekėjau, labai norėjau būti žmona ir mama. Įsimylėjau šešiolikos metų. Sūnus Tadas jau paliko namus, studijuoja transporto vadybą, eis tėčio pėdomis, jis yra tolimųjų reisų vairuotojas.
Tik sulaukusi trisdešimties pradėjau studijuoti Klaipėdos kolegijoje želdini7 dizainą, vėliau universitete - kraštovaizdžio architektūrą. Nesu tiksliųjų mokslų mėgėja, labiau - svajotoja, man reikia paskraidymo. Man patiko pasakymas, kad viskas gyvenime ateina, jeigu tu labai nori, o jeigu neišsipildė svajonė, vadinasi, per mažai norėjai. Tik baigus mokslus pasiūlė darbą seniūnijoje, sakė, turėsiu visišką laisvę ir atsakomybę. Seniūnijoje yra geras kolektyvas, būrys, kuris mane palaiko.
Nuo ko pradėjote puošti Gargždus?
Pirmasis darbas - Gargždų herbas iš gėlių prie autobusų stoties, susipylėme šlaitelį. Gyventojams labai patiko, kad miestas virto žaliu, tai suteikė naujų kūrybinių impulsų. Renkamės vienmetes gėles, "ledinukus" - kas pigu ir vaizdinga. Pirkome augalus iš Kėdainių, dabar sutartis pasikeitė, vežamės iš Budvyčių.
Kol tas gėles susodini, būna, ir naktimis nemiegi, galvoji, kaip pasodinti, palaistyti. Nusipiešiu vaizdą kompiuteryje arba ranka ant popieriaus. Prižiūrime jas su komunalininkais. Smagu, kad gargždiškiai gėlių neskainioja, gal vieną kitą ankstyvąją tulpę nusiskina. Vienas žmogus mums dovanoja svogūnėlių. Yra daugybė pagalbininkų, jie ateina ir pasiūlo dovanoti daugiamečių gėlių, medelių, ir daug ką padarome be pinigų.
Sakoma, batsiuvys vaikšto be batų. Ar namuose auginate gėles?
Tikrai taip. Gėlių kambaryje yra, bet aplink nuosavą namą - ne. Vyras dažnai paklausia: "Ar šį pavasarį pas mus gėlės nežydės?" Sakau, jeigu ravėsi, gal ir žydės. Net neturiu paveikslų su gėlėmis, namų sienos - nuogos.
Kokias gėles labiausiai mylit?
Nėra negražaus augalo. Man anksčiau nepatiko "balaganai" po langais, kur pilna visokių gėlių. O dabar pradedu ir juose atrasti grožį. Gargždams "prie veido" vasarą tinka labai ryškių spalvų gėlės. Man patinka raudonos, kai sužydi žaliame fone, akį veria.
Ar nesijaučiate gyvenanti provincijoje?
Man čia taip gera. Gimiau Šiūparių kaime, ten užaugau, bet kai grįžtu iš tėvų namų, važiuojam, nusileidžiam į tą vingelį - aš namuose. Atrodo visi tiek savi, kad neįsivaizduoju savęs kitame mieste ar kaime. Turbūt čia ir liksiu visą laiką. Ar visur taip yra, ar man taip atrodo, kad čia itin nuoširdūs žmonės. Į kultūros namus ateinu kaip į šventę, čia visi svetingai pasitinka, gražiai priima. Atvyksta garsių muzikantų, dainininkų iš sostinės, iš Klaipėdos. Šarūnės Petruškevičienės dėka vyksta aibė prakilnių renginių.
Ką žiemą veikia apželdintojai?
Planuojame, ką veiksime pavasarį, nes gėlynas nesukuriamas per dieną. Apie pirmą gėlyną galvojau pusę metų, vargau, svarsčiau, kaip apsodinti. Ir dabar žiemą reikės medžius genėti, tvarkytis, sužiūrėti, ką veiksiu pavasarį. Daug prisifantazuoju ir prisapnuoju. Pavasarį ir nebemiegi, nebevalgai, prasideda sveikatos problemos, nes visada yra įtampa, ar pavyks, kaip pavyks, ką keisti, kokių darbininkų turėsiu.
Kokią turite svajonę dabar?
Prie kultūros centro skulptūros norėčiau pasodinti rožyną. Tai yra iššūkis, nes rožė yra įnoringa gėlė, reikia mokėti su ja elgtis, genėti, purkšti, nes ją puola ir vabaliukai, ir negeros ataugos lenda. Tai kruopštus darbas. Pastebėjau, kad jeigu nepriėjai, nepasižiūrėjai į augalą, kada reikia, jis ir nežydi. Ir tai priklauso nuo žmonių rankų prisilietimo. Pas mus dirba žmonės, atsiųsti dirbti viešuosius darbus, po du mėnesius, ir pagal tai, kaip mieste žydi gėlės, gali pasakyti, kas dirba. Atrodo, vieniems nieko nereikia daryti, nesimato, kad jie dirba, bet gėlės veši, o kiti eina, eina, dejuoja, o gėlė lenda atgal į žemę. Gėlės tikrai turi savo charakterį.
Rašyti komentarą