"Man miela, kas iš medžio randasi"

Su Jonu į naujus namus atkeliavo dvi nestygstančios, laisvai skraidančios papūgėlės ir jų privengiantis katinas Pūkis. Kambariuose klesti tvarka, tik virtuvėlėje nuolat "sninga" drožlėmis. Patogius įrankius drožybai sumeistrauja pats, nereikia pirkti.

Žmogus su žmona išgyveno 50 metų, iš gilios meilės susilaukė penketo vaikų. Sakė, ilga istorija: abu tremtiniai susipažino Sibire.

"Nenorėjau su rusele susieiti. Kartą važiuoju traktoriumi, žiūriu, eina gražiaveidė mergikė. Tą patį vakarą nuėjome į šokius klube, bet apsivedėme tik po poros metų, nedrįsome iš karto "ženytis". Sibire gimė trys vaikai", - pasakojo Jonas.

Kai grįžo į Lietuvą, jo šaltkalviu-suvirintoju įdarbinti nenorėjo nė vieno kolūkio pirmininkas. Dar Sibiro kolūkyje direktorius jam už gerą darbą norėjo Lenino ordiną įteikti, tik tie tremtinio, "vilko popieriai" sukliudė. Mosėdžio kolūkio vadovui parodė daugybę kitų gautų apdovanojimų, ir tas patikėjo žmogui seną traktorių, o netrukus - ir naują. Nuo tos dienos viskas ėjo kaip per sviestą, vis svarbesnius darbus duodavo Jonui, nes nebuvo už jį geresnio darbininko. Iš senų pabirų detalių jis susirinko sau traktorių, viso labo 60-ies arų ganykloje laikė tris karves, veršelių, paršiukų, įsirengė namus su talpiu rūsiu derliui.

Dabar gelia sąnarius, drebulys purto; visam gyvenimui Jonas pasigavo profesinę "vibracinę" ligą. Vaistai nepadeda, gydytojai pažadėjo, kad skaudės dar smarkiau, bet vyras "gydosi" drožinėdamas. Prisiminė, kaip vaikystėje, karves ganydamas, išsidroždavo švilpynę ar kokį šaukštą. Dabar pats su mediniais šaukštais, šakutėmis valgo, ir naminės duonos kepėjas apdalina medinėmis ližėmis. Pina krepšius, bet ne greitosiomis iš žilvičių šakų, o iš eglių šaknų: išeina kur kas tvirtesni. Jono darbus vydmantiškai, iškeliaujantys į darbus užjūriuose, išgrobsto, ir taip pasklinda jie po tolimas šalis.

Sunkiausia savamoksliui meistrui drožti žmonių bei angelų veidus. Tačiau primityvios kaimo moterėlių skulptūrėlės primena šventąsias. Iš Vilniaus atvažiavę televizijos žurnalistai klausė, kodėl J. Kniežos lentynose yra tiek žvėrių. Jis nuoširdžiai pasakoja, kaip augo prie miško, matydavo per sniegą brendančias stirnas, didelius kranklius. Pasaulio gyvūnai, kuriuos mato per televiziją, taip pat užburia akis, tad lentynose sustingo trimituojantys drambliai, kupranugariai, kengūros su vaikais sterblėse, vėžliai ir egzotiški sparnuočiai, net driežas, virtęs trigalviu slibinu.

Žmogus laimingas, kai mintimis sugrįžta į savo vaikystę. Iš atminties iškyla žvejų, nešančių didžiules žuvis, nutiškusias per jų nugaras, brydės, valstiečių, melžiančių karvutes ar poteriaujančių moterėlių vaizdiniai - visa tai "įkelia" į medį kaip gerąsias, malonias godas nešančias dvasias.

Ne jam vienam - kiekvienam, užklystančiam pasižvalgyti į meistro trobelę arba suieškoti puikų žaislą vaikui.