Macikų lagerių komplekso svarba „Tamsiojo paveldo“ požiūriu

Juose susipažino su saugomais dokumentais, memuaristika, įvairiais amžininkų liudijimais ir kitais šaltiniais, kurių pagrindu parengė mokslinius straipsnius. Šie straipsniai bus publikuoti atskirame leidinyje. O kol kas kviečiame susipažinti su Dr. Hektoro Vitkaus straipsnio santrauka, kurią parengė Šilutės Hugo Šojaus muziejaus muziejininkas istorikas Ignas Giniotis.

Paveldas gali būti ne tik malonus bei estetiškai patrauklus, bet ir kelti nemalonias asociacijas, ypač kai paveldo objektai ir juos įprasminantys simboliai yra vienaip ar kitaip susiję su kančiomis ir mirtimi – tai koncentracijos ir mirties stovyklos, masinės kapavietės, memorialai karinių konfliktų ir totalitarinių režimų aukoms atminti.

Kita vertus, tokie objektai pasižymi ir tam tikru traukos efektu, skatinančiu juose lankytis dėl empatijos kančių aukoms. Tokia specifika išsiskiria „tamsusis“ (arba, sinonimiškai įvardinant, – „smurtinis“, „žiaurumo“) paveldas, kuriam priskirtinas ir Macikų lagerių kompleksas, tapęs ne tik karo belaisvių ir GULAG‘o aukų kalinimo, bet ir dalies jų mirties vieta.

Lietuvoje susiklosčiusio „tamsiojo paveldo“ kontekste Macikų lagerių kompleksas yra netipinė totalitarinių režimų nusikalstamų veiklų atspindžių vieta, nes nėra susijusi su Holokaustu. Galima teigti, kad Macikų lagerių kompleksas yra vienas iš nedaugelio išlikusių tokio pobūdžio „tamsiojo paveldo“ ir „smurtinio kraštovaizdžio“ artefaktų.

Macikų karo belaisvių stovyklos (1941-1944 m.) planas. Šilutės H. Šojaus muziejaus nuotr.

Iš pirmo žvilgsnio, Macikų lagerio komplekso priskyrimo „tamsiojo paveldo“ kategorijai motyvai atrodo ganėtinai aiškūs.

1) Remiantis klasikine „tamsiojo paveldo“ samprata, pagal kurią toks paveldas turi būti susijęs su žmonių kančių patirtimis bei laikomas tokių kančių „skausmo atminties“ vieta.

2) Macikų lagerių komplekso išsaugojimo tikslai buvo (ir yra) susiję su tokiu procesu suinteresuotų „patirčių (arba atsiminimų) grupių“ iniciatyvomis. Šilutės tremtinių ir politinių kalinių sąjungos pastangų dėka Macikų koncentracijos stovyklos objektų kompleksas 1993 m. buvo įrašytas į Lietuvos Respublikos vertybių registrą kaip valstybės saugomas nacionalinio lygmens objektas.

Tais pačiais metais šios organizacijos iniciatyva išlikusiame lagerių karcerio pastate buvo atidarytas Macikų lagerio karceris-muziejus (1995 m. tapęs Šilutės Hugo Šojaus muziejaus padaliniu). Per kone dešimtmetį paminklus šioje vietoje pastatė Lietuvos, Vokietijos, JAV, Lenkijos, Belgijos bei Rusijos visuomeninės ir valstybinės organizacijos, suinteresuotos savo karo aukų atminimu.

3) Macikų lagerių kompleksas yra tapęs Lietuvos istorijos politikos ir jos formuojamos totalitarinių režimų nusikaltimų atminimo kultūros dalimi. Pagrindžiant šį teiginį galima pabrėžti, kad nuo 2008 m. buvęs Macikų koncentracijos stovyklos objektų kompleksas yra atsidūręs ne tik vietinio (Šilutės rajono savivaldybės), bet ir valstybinio lygmens (Lietuvos Respublikos Ministrų kabineto) institucijų dėmesio lauke.

Be minėtų „tamsiojo paveldo“ sampratos aspektų, patvirtinančių Macikų lagerių komplekso kaip tokio paveldo objekto statusą, būtina atskirai paminėti dar vieną – čia įgytas traumines patirtis perteikiančius pasakojimus bei kitus semantinius suvokinius, įreikšminančius šį objektą ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių atminimo kultūrose. Tokiu būdu šis objektas yra ne tik ypač vertinga „konfliktų“ praeities pažinimo galimybė, bet ir atskirų „atminties grupių“ (arba „atminties bendruomenių“) tapatumo dalis.

Taigi, Macikų lagerių kaip „tamsiojo paveldo“ objekto sampratos raida yra susijusi su keliomis problemomis: 1) „tamsiojo paveldo“ paveldo reglamentavimas Lietuvoje 2) nustatant šio objekto reikšmę kaip „trauminės atminties“ vietą įprasminančių įvairių „atminties grupių“ (arba „atminties bendruomenių“) liudijimus ir juos palaikančius vaizdinius. Per šiuos du aspektus bus bandoma atskleisti Macikų lagerių komplekso svarbą „tamsiojo paveldo“ kontekste.

Tamsiojo paveldo reglamentavimas Lietuvoje

1944 m. karo belaisvių stovyklos Macikuose „Stalag Luft 6“ planas. Planą braižė E. Stankevičius 1995 m. Šilutės H. Šojaus muziejaus nuotr.

Lietuvos Respublikos teisiniame nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme nėra „tamsųjį“ (arba „smurtinį“, „žiaurumo“) paveldą apibrėžiančios sampratos. Viena vertus, tai sudaro prielaidas ganėtinai plačiam tokių objektų kaip Macikų lagerių kompleksas interpretavimui, antra vertus, „tamsiojo paveldo“ įnorminimo nebuvimas sudaro galimybes skirtingoms „atminties bendruomenėms“ pačioms ieškoti tokių objektų įprasminimo galimybių (tokiu pavyzdžiu galėtų būti Macikų lagerio kapinėse ilgainiui susiformavęs įvairių atminimo paminklų bei ansamblių kompleksas).

Kita vertus, esminis „tamsiojo paveldo“ sampratą apibrėžiantis principas Lietuvos teisinėje bazėje vis dėlto egzistuoja. Pavyzdžiui, 2005 m. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 4 straipsnio formuluotė leidžia Macikų lagerių kompleksą priskirti prie „viešosios pagarbos“ paminklų, kuriems priskirtini memorialiniai ir sakraliniai objektai, mirusiųjų ar žuvusiųjų palaidojimo ir atminimo vietos (karių, sukilėlių, pasipriešinimo okupantams dalyvių ir kitos neveikiančios kapinės ar pavieniai kapai)“. Ši nuostata iš esmės išliko nepakitusi ir vėlesnėse įstatymo redakcijose.

Kiek aiškesnė Macikų lagerių komplekso interpretacija, artima „tamsiojo paveldo“ kriterijams, yra pateikiama Lietuvos Respublikos Kultūros vertybių įstatyme. LR Kultūros vertybių registro duomenimis, galima išskirti bent tris Macikų lagerių komplekso dalis, leidžiančias jį priskirti „tamsiojo paveldo“ sričiai:

1. Macikų nacistinės Vokietijos karo belaisvių stovyklos ir Sovietų Sąjungos GULAG‘o lagerio objektų komplekso lagerių vieta, kuri yra priskirta istorinės, memorialinės ir architektūrinės reikšmės paveldo objektų grupei;

2. Macikų nacistinės Vokietijos karo belaisvių stovyklos ir Sovietų Sąjungos GULAG‘o lagerio objektų komplekso Macikų belaisvių kapai. Jų vertę formuoja įvairūs mažosios kraštovaizdžio architektūros statiniai – mediniai ir metalo kryžiai, granito, betono ir mozaikinio betono paminklai, atminimo lentos (dalis teritorijoje esančių antkapinių paminklų rodo tik simbolinę kapų vietą) bei žemės ir jos paviršiaus elementai – belaisvių palaidojimai (išlikę kapų kauburėliai);

3. Macikų nacistinės Vokietijos karo belaisvių stovyklos ir Sovietų Sąjungos GULAG`o lagerio objektų komplekso karceris, kalinių izoliavimo ir kalinimo vieta (1955 m. pastatas buvo perduotas Pagrynių invalidų namams, kurie buvusį karcerį pritaikė drabužiams sandėliuoti. 1993 m. Šilutės tremtinių ir politinių kalinių sąjungos iniciatyva šiame pastate buvo įkurtas karceris-muziejus (Šilutės Hugo Šojaus muziejaus ekspozicija)).

Taigi, galime konstatuoti, kad „tamsiojo paveldo“ koncepcijos požiūriu Macikų lagerių komplekso vieta, karo belaisvių ir GULAG‘o kalinių kapinės ir karceris kaip teritorija, jos priklausiniai ir infrastruktūros elementai sudaro „tamsiojo paveldo“ objektams būtiną „smurtinio kraštovaizdžio“ visumą.

Macikų lagerių liudijimai ir vaizdiniai kaip „tamsiojo paveldo“ sampratos dedamoji

Macikų karo belaisvių stovyklos vorlageris ir kapinės. 1941-1944 m Šilutės H. Šojaus nuotrauka.

Macikų lagerio kompleksas kaip galimas nacių nusikaltimų atminties objektas pradėtas traktuoti tik Atgimimo ir posovietiniu laikotarpiu. Tokia nuostata grindžiama prielaida, kad sovietinio režimo politinės galios struktūros ir ideologinės kontrolės institucijos neįžvelgė šio objekto „simbolinio“ potencialo.

Užėmę Klaipėdos kraštą, sovietai Macikuose likusio nacių karo belaisvių komplekso dalyje 1945 m. įsteigė Vokietijos ir jos sąjungininkų karo belaisvių lagerį Nr. 184, o 1946 m. – Pataisos darbų koloniją Nr. 3, priklausiusią GULAG‘o sistemai. Tai komplikavo šio objekto integraciją į sovietinį atminimo kultūros diskursą, kuriame figūravo karo belaisvių raudonarmiečių „kančios vietų“ pasakojimai ir vaizdiniai.

Todėl nesunku suprasti, kad po Pataisos darbų kolonijos Nr. 3 uždarymo 1955 m. stengtasi su jos teritorija arba „nieko nedaryti“, arba paspartinti joje buvusio „režimo objektų“ nykimą (naikinimą). Tai patvirtina ir liudijimai, pasakojantys apie po likvidavimo prasidėjusį buvusio lagerio kapinių nykimą. Kita vertus, visų buvusio Macikų lagerio komplekso objektų niveliacija neįvyko ir dalis jų išliko iki mūsų dienų. Tai nulėmė paprasta priežastis – 1955 m. 

Macikuose buvo įkurti Pagrynių invalidų namai (įstaigos pavadinimas ne kartą keitėsi, nuo 2010 m. liepos 1 d. ji tapo Macikų socialinės globos namais), kuriems specialiuoju Lietuvos TSR Socialinio aprūpinimo ministerijos įsakymu, paskelbtu tų pačių metų kovo 15 d., buvo perduota dalis likviduotos Pataisos darbų kolonijos Nr. 3 teritorijos ir statinių (todėl dalis perimtų statinių bei infrastruktūros buvo prižiūrimi pagal laikmečio galimybes, o tai buvo esminė jų išlikimo prielaida).

„Tamsiojo paveldo“ samprata apima ne tik materialius objektus, bet ir tokį paveldą įreikšminančius pasakojimus, prisiminimus. Macikų lagerių komplekso atveju tokie pasakojimai yra reikšmingi keliais aspektais:

1)  jie padeda atskleisti įvykdytų žiaurumų ir įgytų trauminių patirčių prigimtį. Čia svarbiausias momentas yra suvokimas, kad žiaurumų prigimtis buvo apspręsta totalitarinių sistemų antihumaniško pobūdžio;

2) turima medžiaga leidžia nustatyti, kad įgytos trauminės patirtys, nors ir būdamos tapačios prigimties, vis dėlto turi savitų akcentų.

Pvz., daugelyje liudijimų pabrėžiama, kad „Stalag Luft VI“ karo belaisvių vakariečių ir raudonarmiečių patirtys buvo kardinaliai kitokios. Įsigilinę į britų, amerikiečių, kanadiečių karo aviatorių belaisvių prisiminimus, neišvengiamai pastebėsime siužetus apie jiems nemalonumus kėlusią lagerinio režimo „rutiną“  (kasdienė belaisvių kontingento patikra, kratos, buvimo barakuose ir savo sektoriaus lauko teritorijoje laiko reglamentacija), prastas higienos sąlygas (šaltis ir drėgmė barakuose, šilto vandens trūkumas, draudimas praustis daugiau dviejų kartų, apatinių ir viršutinių drabužių stoka), prastą lagerio maistą (duona su pjuvenomis, rugiais ir daržovių (griežčių) priemaišomis, sriuba iš dehidratuotų daržovių) bei ryšio su išoriniu pasauliu kontrolę (susirašinėjimo cenzūravimas, draudimas turėti radijo aparatus).

Vienas dominuojančių pasakojimų šios „atminties grupės“ atsiminimuose yra liudijimai apie Raudonojo kryžiaus tiektus siuntinius ir jų turinį – tai leidžia numanyti, kad kalėjimo stovykloje sąlygos vakariečiams belaisviams nebuvo labai lengvos.

Belaisvių raudonarmiečių patirtys išsiskiria visiškai priešingais pasakojimais. Macikų belaisvių lagerio kaip raudonarmiečių patirtų žiaurumų vietos vaizdinio formavimo pastangos ypač suaktyvėjo 7-ojo dešimtmečio pradžioje. 1962–1963 m. laikraštyje „Komunistinis darbas“ buvo publikuoti straipsniai apie Macikų karo belaisvių stovyklą ir jos kalinius raudonarmiečius bei antihitlerinės koalicijos sąjungininkus vakariečius (prancūzus, anglus, amerikiečius) bendru pavadinimu „Pėdsakai neišblėso“. Joje negailėta liudijimų, pabrėžusių sunkias lagerio kalinių sąlygas ir ypač tragišką raudonarmiečių belaisvių situaciją.

Buvusio Macikų GULAG’o skyriaus Nr. 3 vaizdas. Fotografuota apie 1963-1964 m. Šilutės H. Šojaus muziejaus nuotr.

Žinių apie Macikus kaip „atminties vietą“ pateikia vienas laikraščio „Tiesa“ straipsnis 1962 metais. Iš jo galima sužinoti, kad dalis buvusios belaisvių lagerių infrastruktūros pritaikyta Pagrynių invalidų namams. Buvusio lagerių komplekso apylinkėse nebeliko vietinių gyventojų – tiesioginių liudininkų. Iš jų naujakuriai sužinojo apie buvusį karo belaisvių lagerį. Šios detalės leidžia suprasti, kad naujakuriai neturėjo stipraus emocinio ryšio su buvusiu lageriu, o išlikusius jo elementus vertino kaip tam tikrą „išteklį“.

Galima pastebėti, kad sovietiniu laikotarpiu publikuotose apybraižose apie Macikų karo belaisvių lagerį nepateikiamos detalės apie jo sandarą, struktūrą bei administraciją. Iš esmės dominuoja pasakojimai apie karo belaisvių (ypač raudonarmiečių) kančias, lagerio vadovybės brutalumą, bandymus pabėgti ir pabėgimus bei vietinių gyventojų pagalbą.

Prisiminimai susiję su sovietų įsteigtos vokiečių karo belaisvių stovyklos Nr. 184 kalinių išgyvenimais iš esmės sutampa su karo belaisvių raudonarmiečių patirtimis. Jas perteikiančiuose pasakojimuose vyrauja sunkaus darbo ir sunkiai pakeliamų sąlygų – alkio, griežtos belaisvių kontrolės, antisanitarijos vaizdiniai. Ypatingai tai atsispindi išlikusiuose karo belaisvių atsiminimuose apie Macikuose 1946 m. įsteigtos „evakuacinės“ specialiosios karo ligoninės Nr. 2652 pacientų situaciją.

Juose pasakojama apie vokiečių karo belaisvių mirtis ir jų „laidojimo“ sąlygas. Tokie pat siužetai atsikartoja ir dalyje Pataisos darbų kolonijos Nr. 3 kalinių, mačiusių karo belaisvių stovyklos Nr. 184 bei spec. ligoninės Nr. 2652 kalinių kasdienybės detales, pasakojimuose.

Macikų lagerių atspindžių Lietuvos atminimo kultūros diskurse didžiausiu pasiekimu galima nurodyti 1994–1995 m., kai Šilutės rajono laikraštyje „Pamarys“ buvo publikuoti Stasio Mėlinausko straipsniai, skirti anglų karo belaisviams „Kaip bėgdavo anglų belaisviai“.

Šios serijos pagrindu minėtame periodiniame leidinyje buvo suformuota net atskira rubrika „Nežinomi Macikų lagerio istorijos puslapiai“, kuri papildė iki tol egzistavusią „Karo metų prisiminimų“ rubriką. Išskirtuoju tarpsniu buvo publikuota ir dalis kitų S.Mėlinausko straipsnių, perteikusių Macikuose kalėjusių vakariečių antihitlerinės koalicijos sąjungininkų karo belaisvių patirtis.

Taip buvo sukurtos prielaidos formuotis suvokimui apie Macikų lagerius ne tik kaip apie Lietuvos (lietuvių) kančių „atminties vietą“, bet ir kaip apie kitoms šalims (tautoms) reikšmingą objektą. Šiame kontekste buvo atkreiptas dėmesys ir į buvusių karo belaisvių raudonarmiečių traumines patirtis, aktualizuojant tokias jų kančias kaip marinimas badu, sekinantis darbas, mušimas.

Taigi, galime daryti išvadą, kad išlikę Macikų lagerių atsiminimai padeda atskleisti aukų ir jų patirtų kančių pobūdį, o tai yra antrasis „tamsiojo paveldo“ kriterijus, kuriantis empatijos aukų patirtims prielaidas.

Kita vertus, „žiaurumo patirtis“ perteikiantys pasakojimai padeda atskleisti ir smurtinės sistemos charakteristiką bei išlaikyti totalitarinių politinių režimų nusikaltimų veiklą kolektyvinėje atmintyje. Šiuo atveju ypač svarbus momentas yra įvykių „šviežumas“ („karštos atminties“ efektas), palaikomas dokumentuotų liudijimų, mokslinių (istorinių, archeologinių, sociologinių) tyrimų bei medijų.