Linu kvepiantys namai

O stalas nukrautas jos sutuoktinio Kazimiero pintomis vazomis bei krepšeliais.

Lino gėlėmis puošia ir nuotakas

Moteris pasakojo, jog žmonės jos gėlėmis mėgsta puošti namus, įteikti jų įvairiomis progomis. Baltažiežių rožių puokštėmis vestuvių dieną pasidabina ir nuotakos. „Žiedlapius išsikarpau ir suku iš sustandinto išdžiovinto lino.

Dabar ypač madingos masyvios rožės, bijūnai“, – kalbėjo J. Bentienė, neslėpdama, jog prisitaikanti prie kiekvienos progos – derinanti spalvas, formas, puokščių dydį.

Artėjant Verbų sekmadieniui, rankdarbių meistrė jau riša verbas. Žolynų joms, sakė, prisirenkanti per vasarą iš laukų. Tačiau J. Bentienės verbos ir išsiskiria iš kitų tuo, kad dažniausiai yra puošiamos būtent lino gėlėmis.

„Kažkada Palangoje, J. Basanavičiaus alėjoje, bestovint su krepšiu lino gėlių ir verbų, priėjo žinoma muzikologė Zita Kelmickaitė, pasidžiaugė ir sako: kaip būtų gražu, jei verbas puoštumėte ne džiovintų gėlių žiedais, o tokiomis pat lino gėlėmis.

Sakė – padvigubintumėt tautinį paveldą, į verbas įrišdama ir lino gaminius. Taip iš šio pasiūlymo ir gimė manasis verbų rišimo braižas“, – kalbėjo moteris.

Glėbius šių verbų bei ryškiaspalvių lino gėlių J. Bentienė yra išdovanojusi ir pardavusi amatininkų mugėse.

Pradžia – nuo laidotuvių vainikų

J. Bentienė sakė, jog gėles ji sukanti jau daugel metų, keičiasi tik medžiagos, formos ir stilius – nelygu, koks laikmetis ir žmonių poreikiai. „Anksčiau gyvos gėlės būdavo deficitas. Mano mama Petronėlė Pipirienė pindavo laidotuvėms vainikus, krepšius ir puošdavo juos mano pagamintomis gėlėmis – dažniausiai sukdavau jas iš krepinio popieriaus“, – prisiminė pašnekovė.

Gėlių kūrimas dabar jau jai tapęs didžiausia atgaiva, malonumas akiai ir sielai: „Iš pat ryto skubu prie rankdarbių.

Nors kai kurios gėlės atrodo labai panašios, tačiau dviejų identiškų neatrastumėt: kiekvienas lapelis iškarpytas rankomis ir vis kitoks. Žiedlapių spalvas derinu iš akies, kaip jos viena prie kitos geriausiai dera, kaip persilieja, papildo, paryškina. Į kiekvieną žiedą įdėta mažytė mano širdies dalelė“, – atviravo kūrėja.

Kūrybos džiaugsmą jai sustiprina išgyvenamas bendrystės jausmas – sykiu su ja prie rankdarbių dažnai sėda ir vyras Kazimieras: šis iš pakavimo juostos lanksto žvaigždutes ir iš jų pina įvairių formų krepšius bei vazas.

„Devynių amatų“ išmoko jūroje

Praėjusį savaitgalį 80-mečio jubiliejų atšventęs K. Bentas sakė pinti tuos krepšelius išmokęs dar prieš keturis dešimtmečius – tais laikais, kai ėjo į jūrą. „Kai kapitonas sunervindavo, tas krepšių pynimas labai ramindavo. Laive apstu būdavo plastiko juostų, kuriomis pakuodavo žuvies dėžes.

Kažkas sugalvojo pirmas pinti, o kiti – jam iš paskos. Rankomis nėra lengva iš 4 sluoksnių tvirtos juostos išlankstyti žvaigždutes – replėmis jas lengviau sutempti. Iš abiejų kraštų lieka juostų galai, kurie perpinami su kitomis žvaigždutėmis“, – pynimo technologiją apibūdino Kazimieras.

Jūroje vyrai, tarp jų ir Kazimieras, susigalvodavę ir kitokių būdų ilgesiui ir pykčiui nuraminti – iš elektrodų pasigamindavę virbalus ir sėsdavę megzti kojines. Siūlų prasimanydavę išardę seną megztinį ar susiradę kaproninės virvės kamuolį.

Nors nuo to laiko nemažai vandens nutekėjo – jūreivio kelią Kazimieras užbaigė kapitono padėjėju, tačiau sakė, jog gyvenimas jį visko išmokė: „Pamėginčiau ir tortą iškepčiau, nes tarnybą Šiaurės laivyne pradėjau virėju.

Mano šeimoje – visa virėjų dinastija: tėvas Karolis Bentas dar prie Smetonos tarnavo kariuomenėj virėju, mano brolis Zenonas buvo virėjas kariuomenėj Samarkande, o mano sūnus Eligijus dabar irgi dirba virėju laive.“

Kūlupėnuose J. ir K. Bentų šeima turi savo ūkį ir 3 ha žemės – sodyboje taip pat apstu Kazimiero išmonės: vyras iš tūkstančių stiklo butelių pasistatė netradicinę pirtį ir šiltnamį. Abu lanko Kretingos „Bočių“ klubą, kuriam Janina sukūrė himną, o prireikus, piešia ir plakatus.