"Lengva gyventi, kai gyveni dėl kitų"

Drauge su padėkos raštu gavote dovanų ir angelo skulptūrėlę. Ar per savo gyvenimą žemėje sutikote angelų? - paklausė S. Vasiliausko "Vakarų ekspresas".

Jeigu geruosius mokinius vadinsi angelais, tai jų buvo labai daug. Pasakys, būdavo, ką gero, paglostys. Pirmąją Kretingalės mokyklos auklėtinių laidą išleidau kaip savo vaikus. Jau daug jų yra išėjusių į anapilį, bet su tais, su kuriais susitinkame, prisimename vieni kitus geru žodžiu.

Mokė groti traktorininkus

Anuomet buvote ir meno vadovu kultūros namuose. Tikriausiai ėjote per trobas su buteliu, juo it liktarna pasišviesdamas, kad priviliotumėte muzikantų?

To nereikėjo. Ūkio vadovas tada nupirko visą orkestrą: dūdų, klarnetų, "triūbų" ir vieną "barabaną", ir aš išmokiau tuos traktorininkus kartu su buhalteriu jais groti. Žinoma, nepriimdavau tų, kurie klausos neturėjo. Buvome trylika vyrų, ir mes nedarėme nieko, dėl ko žmonos būtų nepatenkintos. Grodavome kaimo šokiuose, ir paprastiems žmonėms tai buvo prie "dūšios". Dalyvaudavome rajono dainų šventėse. Bet vyrai tikėjosi eiti per vestuvėse ir laidotuves - čia mūsų keliai ir išsiskyrė, jų entuziazmas dingo, kai kurie išsivažinėjo kitur skalsesnės duonos ieškoti. Tada paprašiau ūkio direktoriaus, kad tas dūdas atiduotų mokyklai, per metus su vaikais pasiruošėme pirmajai respublikinei moksleivių dainų šventei - ne tik su orkestru, bet ir su pionierių choru.

Nors dainavome ir lietuvių liaudies dainų, programoje daugiausia buvo tokių: "Mūs tėvelis komunistas gynė didį spalį, ir įsižiebė pirmoji Lenino liepsnelė", arba posmą rusiškai, posmą - lietuviškai dainavome "Te visad šviečia saulė".

Jūs ir šiandien esate vienas iš Kretingalės choro vadovų. Kaip privertėte tokius užsiėmusius, galvojančius, kaip išgyventi, žmones dainuoti?

Apie prievartą nėra kalbos. Choro gyvavimas prasidėjo nuo giedojimo mūsų bažnytėlėje, kai ją, sovietmečiu paverstą grūdų sandėliu, gal prieš 15 metų vėl sugrąžino tikintiesiems. Ji yra evangelikų liuteronų, o mes esame katalikai, bet nepaprastai gerai sutariame. Mes renkamės giedoti kas antrą sekmadienį. Evangelikų pamaldos vyksta truputį kitaip, jie išsidalina maldos knygas, ir gieda visa bažnyčia. Liuteronų evangelikų bendruomenės pirmininkas Gerardas Liorančaitis, jis taip pat ir žemės ūkio bendrovės vadovas, draugauja su mūsų klebonu Jonu Kusu, atvažiuojančiu iš Jokūbavo parapijos drauge su vargonininku. Kartu šventėme liuteronų bažnyčios atšventinimo dešimtmetį. Evangelikai liuteronai turi tradiciją po mišių pasilikti pabūti, kartu pavalgyti, tad pakvietė mus ir mūsų kunigą. Tikriausiai kartu prižiūrėtume ir senąsias kapinaites, buvusias prie liuteronų bažnyčios, bet jos buvo sunaikintos.

Gynė paskutinę karvutę

Jeigu vyras renkasi mokytojo profesiją, tai turbūt vedamas pašaukimo?

Buvo sunkūs laikai, kai reikėjo rinktis; 1952 metais baigiau Renavo septynmetę mokyklą. Ją baigiau septyniolikos metų, nes per karą ji neveikė. Augome aštuoni vaikai, mane tik vieną išleido į mokslus. Dėl to, kad tėvai nestojo į kolūkį, sovietai išsivedė paskutinę karvutę, nors vaikai jos ginti sustojo apsiginklavę pagaliukais. Stalino laikais buvo pylimų prievolė, kiekvienas turėjo atiduoti maisto produktus, pieną, grūdus, net kiaulės odas. Ką galėdavo, nuslėpdavo.

SODAS. Su vaikaite Akvile buvę mokytojai pasikalba apie praėjusius senus laikus, kuriuose, kaip ir sode, buvo žiedų, vaisių ir varnalėšų. Svarbiausia yra tai, kokį derlių nuimsi.

Iš pradžių norėjau važiuoti mokytis į Klaipėdos muzikos mokyklą, bet prie jos nebuvo bendrabučio, nebuvo kur gyventi. Tad įstojau į Telšių pedagoginę mokyklą, prie kurios buvo bendrabutis ir valgykla. Ten jau mokėsi dvi mano kaimynės, jos nuo blogo gyvenimo susirgo džiova, tad mano tėvelis įspėjo, kad jei ir aš susirgsiu, galiu mirti. Bet pasakiau, kad vis tiek važiuosiu. Tas važiavimas buvo iš pasiutimo - kažką pasiekti dėl savęs, ne dėl gero gyvenimo.

Pedagoginėje mokykloje, rengiantis dirbti pradinių klasių mokytoju, reikėjo išmokti groti smuiku arba pianinu, kad vaikus išmokytume groti iš natų, dainuoti. Mano tėvelis buvo kaimo muzikantas, su juo ir broliais grojome vestuvėse, tai buvau jau pramokęs groti įvairiais instrumentais.

Ar jūsų tėveliai sulaukė, kol baigęs mokslus grįš tamsta mokytojas?

Taip. Sutiko su "triūbomis". Prieš valstybinius egzaminus man padarė dvi operacijas, nes sirgau akmenlige, Telšiuose betirdami mane sužalojo, ir atvežė į Klaipėdos ligoninę. Egzaminus laikyti važiavau pririštas prie "šlangelių", su indu kišenėje, bet pavyko gauti gerus pažymius.

Nereikia žiūrėti, ką tau duos kiti

Kai kurie garbaus amžiaus žmonės, paklausti apie santuokinę meilę, sako, kad tai tik pagarba, pripratimas, pareiga, dalijimasis darbų našta. O kiti ir senatvėje laikosi susikibę už rankų, burkuoja kaip balandėliai. Kaip yra su jumis? - paklausėme Stanislovo žmonos Vandos.

Priklauso nuo to, kaip žmonės į tai reaguoja. Aš sutikau žmogų, kuris man patiko, ir po šiai dienai patinka. Susibaram, pasiginčijam, vis tiek ginčydamasi aš jį myliu, ką man daryti. Iš pat pradžių, kol jaunas, nematai nei žmogaus klaidų, nei trūkumų, o be to, nė vienas nesame idealus. Tad reikia toleruoti kito nuomonę, vienas kuris turi nusileisti, - sakė Vanda.

Aš kažkaip negalvodavau, koks čia tas moters idealas turėtų būti, ji man patiko, o paskui kuo toliau, tuo geriau darėsi kartu būti. Aš sirguliavau, man dar buvo likę metai mokytis, o žmona jau dirbo, tai ji mane slaugė, šelpė, maitino, - prisiminė Stanislovas.

Ar galima savo žmogų pakeisti?

Tu nutylėsi, bet vis tiek turėsi savo nuomonę. Visai pakeisti kito žmogaus negali, nes jis turi paveldėtus genus, charakterį, valią. Bet reikia protingai galvoti: na, supykau, pasiginčijau, bet turiu dovanoti. Stanislovas buvo labai geras savo vaikams, net per geras, aš buvau griežtesnė, - atviravo ponia Vanda. Ji sakė, kad kai susitiko sau skirtąjį, abu buvo matę vargo, nieko neturėjo, pradėjo dalintis valgiu, atjauta, šiluma. Jų klasėje visi buvo varguoliai, išskyrus malūnininko dukterį. Bet ar reikia pavydėti svetimo turto, kuris yra užgyvenamas, o kai tai padarai sunkiai dirbdamas, tuo jis brangesnis.

Ar verta daryti kitiems žmonėms gera, jeigu jie neatlygins tuo pačiu?

Tai tinka mūsų gyvenimo supratimui ir būdui. Ne visada buvo lengva, buvo žmonių, kurie mus skųsdavo norėdami sukiršinti, apjuodinti; kažin kaip jie turėjo jaustis, kai tai nepasitvirtindavo? Aš taip galvoju: nereikia žiūrėti, ką tau duos kiti, o žiūrėti, ką tu gali duoti ir padaryti gero kitiems, - sakė Stanislovas.

ANGELAI. "Kai kituose žmonėse atrandi žemės angelus, o ypač - vaikuose, jie tarsi tave apsupa ir saugo", - sakė kretingališkis Stanislovas Vasiliauskas.