Laukžemės miškas: tariama ar tikra ekologinė bomba

Rastum tik žinodamas

Smėlio-žvyro karjeras, į kurį po tanklaivio katastrofos buvo pradėtas vežti iš pajūrio surinktas mazutas, tūno miško gilumoje. Ši maždaug 3 tūkst. kv. m ploto vietovė, kurioje užkastas mazutas, priklauso Šventosios girininkijai.

„Niekam ligi šiol tas miškas nekliūdavo, – nė nesuprastum, jei nežinotum, kad ten prieš beveik prieš 40 metų buvo vežami ir pilami teršalai – gabalai mazuto, susimaišiusio su pajūrio smėliu, ledu, sniegu.

Jie buvo užkasti gana giliai, ant viršaus užpilti gruntu. Dar neseniai buvau nuvykęs į tą vietą pasižiūrėti: labai norint, turi paieškoti – kai kur paviršiuje galima įžvelgti sukietėjusius bitumo gabalus“, – kalbėjo tuometinis Laukžemės kolūkio agronomas, vėliau – Darbėnų seniūnijos seniūnas Edvardas Stalmokas. 

Ilgamečio Kretingos miškų urėdijos urėdo Antano Baranausko žodžiais, teršalams specialiai buvo ieškoma tinkamiausių vietų: „Ne šiaip sau ėmė ir bet kur supylė, tam tinkamiausi ir buvo nebeeksploatuojami karjerai.“

Didžiausias mazuto kiekis buvo suvežtas į Kalgraužių karjerą ir dar – į Pryšmančių bei Girkalių sąvartynus.

Mazutas suyra pamažu

Lietuvos geologijos tarnybos Hidrogeologijos skyriaus vyriausioji specialistė dr. Virgilija Gregorauskienė sakė žinanti situaciją apie šią neva tiksinčią ekologinę bombą, nes būtent dabar ją eskaluoja viena įmonė, kuri suinteresuota už didelius pinigus išvalyti karjerą. Lietuvos geologijos tarnyba 2011 m. atliko pirmuosius Kalgraužių karjero teršalų tyrimus, ir nustatė, kad į jį buvo atvežta 31 tūkst. tonų pajūry surinkto mazuto, nors oficialiais sovietiniais duomenimis – tik 19 tūkst. t. „Sakytume – skaičių magija, bet sovietmečiu dažnai slėpdavo tikruosius skaičius“, – pastebėjo V. Gregorauskienė.

Antrąkart karjeras buvo ištirtas 2019-aisiais, gręžta iki 8 m, – nustatyta, kad užteršto grunto belikę apie 6 tūkst. tonų. Paklausta, kurgi dingo ankstesni kiekiai, specialistė paaiškino – mazutas yra palengva yranti organinė medžiaga, per laiką skaidosi ir skverbiasi gilyn. Todėl buvo nuspręsta stebėti teritoriją ir įrengti požeminio vandens monitoringą – gręžinius, iš kurių keliskart per metus būtų tyrimams imamas vanduo.

Pasiteiravus, ar iš šios teritorijos gruntinis vanduo gali patekti į artimiausių sodybų už 2 km šulinius, V. Gregorauskienė atsakė: „Pavojinga visur, kur yra teršalų, tačiau pavojingumo lygis – skirtingas. Gamtoje visos sistemos atviros ir tarpusavyje susijusios, – netgi lietaus vanduo patenka į šulinius.“

Išvalyti kainuotų milijoną

Po Lietuvos geologijos tarnybos atliktų tyrimų išvadų Aplinkos ministerijos įsteigta viešoji įstaiga „Grunto valymo technologijos“ parengė Kalgraužių karjero sutvarkymo planą – siūloma užterštą gruntą išvežti išvalyti. Šis planas jau yra pateiktas tvirtinti Aplinkos apsaugos departamentui.

Šios įstaigos vyriausiasis specialistas geologas Juozas Tekorius sakė, kad tyrimai parodė, jog tarša keliasdešimt kartų viršija normas, o aplinka nuo teršalų apsivalo neefektyviai: mazutas skverbiasi gilyn, atsimuša iki vandens ir po žeme sklinda horizontaliai. „Tokie teršalų kiekiai niekur taip greit nedingsta“, – sakė jis, patikindamas, kad karjeras sovietmečiu buvęs nelegalus, nes nesą jokių jo registravimo duomenų.

Teritorijos sutvarkymo darbai, J. Tekoriaus skaičiavimu, kainuotų per 1 mln. Eur. Paklaustas, kas už juos atsakingas, atsakė: „Savininkas arba teršėjas. Tačiau teršėjo šiuo atveju nėra, todėl darbus turėtų inicijuoti valstybė, nes sklypas yra Miškų urėdijos teritorijoje. Teritorijos tvarkymui yra skelbiami konkursai, darbus atlieka juos laimėjusios įmonės.“

Tačiau dr. V. Gregorauskienė įsitikinusi, kad Aplinkos apsaugos departamentui neapsimokėtų valyti teritorijos. „Vis dėlto, jei būtų nuspręsta išvalyti, finansiškai darbai būtų neproporcingi ekologinei naudai“, – įsitikinusi ji.

Per 13 tūkst. taršos židinių

Kretingos rajono savivaldybės Vietinio ūkio ir turto valdymo skyriaus vyriausiosios specialistės Linos Rimkuvienės pastebėjimu, šiuo atveju Savivaldybė privalo pasirūpinti gyventojų saugumu. „Tačiau pavojaus nėra, – už 2 km nuo taršos židinio yra tik pavienės artimiausios sodybos, kaimai – gerokai toliau. Dešimtmečius niekam nerūpėjęs karjeras kažkodėl staiga virto ekologine bomba“, – pastebėjo ji.

Lietuvos hidrogeologijos tarnybos Informacijos valdymo skyriaus specialistės Indrės Satkūnienės teigimu, Lietuvoje iš viso įregistruota apie 13 tūkst. potencialiai pavojingų taršos židinių. „Sutvarkyti labiausiai pavojingus objektus, tarp jų – ir pesticidų sandėlius, iniciatyvos imasi pačios savivaldybės – dažniausiai rengia projektus, kad gautų ES paramą“, – sakė ji.

L. Rimkuvienės žodžiais, pernai iš ES lėšų Savivaldybė baigė tvarkyti buvusios Klecininkų Imbarės seniūnijoje asfaltbetonio bazės teritoriją. Šio projekto vertė – 57 tūkst. Eur, iš jo Savivaldybės dalis – 16 tūkst. Eur.

---

Gibraltaro įmonės 170 m ilgio naftos tanklaivis „Globe Asimi“ – didžiausias prie Lietuvos krantų sudužęs tanklaivis. Katastrofos metu į Baltijos jūrą išsiliejo 16,5 t mazuto, buvo užteršta 80 km pajūrio.

Tanklaivis į Klaipėdą atplaukė 1981-ųjų lapkričio 19-ąją. Kol vyko krovos darbai, įgula buvo mieste. Tuo metu sustiprėjo vėjas, ir lapkričio 21-ąją grįžusi įgula nespėjo laiku išvesti laivo uosto vartų link. Pučiant 30 m/s vėjui laivas užplaukė ant pakrantės seklumos prie Klaipėdos uosto ir lūžo pusiau. Visi 29 įgulos nariai išsigelbėjo.

Tuomet teigta, kad aplinkai padaryta apie 900 mln. JAV dolerių vertės žala. Teršalams utilizuoti Sovietų Sąjunga mobilizavo kitų uostų pajėgas – buvo atsiųstos papildomos pompos iš Ventspilio, Novorosijsko, Baku, iš Iljičevsko į pagalbą atplaukė laivas „Svetlomor“, o Vakarų Vokietija atsiuntė specialiai naftai valyti skirtą katamaraną „Thor“.