Kopų sargams nuotykių netrūksta

Po 10 va­lan­dų per die­ną gam­to­je bu­din­tiems Kur­šių ne­ri­jos na­cio­na­li­nio par­ko (KNNP) rein­dže­riams yra te­kę ir tram­dy­ti gir­tus smė­lia­kal­nių nio­ko­to­jus, ir bū­ti jau­di­nan­čių pirš­ly­bų Nag­lių gam­ti­nia­me re­zer­va­te liu­dy­to­jais.

Psi­cho­lo­gi­nis krūvis

Kur­šių ne­ri­ja gar­sė­ja di­džiuo­ju ko­pa­gūb­riu pa­ma­ry­je, mi­ru­sio­sio­mis, bal­to­sio­mis ko­po­mis, ku­rios aky­lai sau­go­mos nuo ne­draus­min­gų poil­siau­to­jų. To­dėl šie­met nuo ge­gu­žės pa­bai­gos Nag­lių gam­ti­nia­me re­zer­va­te ir Par­ni­džio kraš­to­vaiz­džio draus­ti­ny­je pra­dė­jo dirb­ti ke­tu­ri ko­pų sar­gai.

Po at­ran­kos eg­zo­tiš­ką dar­bą ga­vo trys mer­gi­nos ir vai­ki­nas iš Vil­niaus, Kel­mės, Pa­kruo­jo bei Klai­pė­dos. Pa­si­keis­da­mi jie bu­di po­ro­mis ir in­for­muo­ja žmo­nes apie lan­ky­mo­si ko­po­se tai­syk­les. Ko­pų sar­gai iš Ne­rin­gos me­ri­jos gau­na apie 300 eu­rų at­ly­gi­ni­mą per mė­ne­sį, o ne­mo­ka­mu jų ap­gy­ven­di­ni­mu pa­si­rū­pi­no KNNP di­rek­ci­ja.

Vil­nie­tė Eg­lė Mor­kū­nai­tė LŽ pa­sa­ko­jo, kad iš pir­mo žvilgs­nio kaip sva­jo­nių dar­bas at­ro­džiu­si veik­la yra ga­na ali­nan­ti. „Į­si­vaiz­duo­ki­te, ką reiš­kia kas­dien 10 va­lan­dų bū­ti po at­vi­ru dan­gu­mi. Ir sau­lė ke­pi­na, ir lie­tus ly­ja, ir vė­jas siau­čia, kel­da­mas smė­lio aud­ras. Vie­no­je vie­to­je ne­bū­na­me, daug vaikš­to­me, ta­čiau la­biau­siai var­gi­na ne tai. Dau­giau­sia jė­gų rei­ka­lau­ja psi­cho­lo­gi­nis dar­bas, nes kas­dien ten­ka bend­rau­ti su įvai­riais, kar­tais ir ag­re­sy­viai nu­si­tei­ku­siais žmo­nė­mis", - tvir­ti­no ji.

Kopas sauganti Eglė Morkūnaitė buvo ir piršlybų liudytoja. /KNNP direkcijos nuotrauka

Rea­lio­mis pi­ni­gi­nė­mis bau­do­mis, sie­kian­čio­mis apie 150 eu­rų, baus­ti ne­draus­min­gų lan­ky­to­jų E. Mor­kū­nai­tei dar ne­te­ko, ta­čiau konf­lik­ti­nių si­tua­ci­jų pa­si­tai­kė. „Bir­že­lį į Nag­lių re­zer­va­tą at­va­žiuo­da­vo la­bai daug moks­lei­vių. Kai ka­da juos ly­din­tys mo­ky­to­jai, gi­dai ar­ba ne­paaiš­kin­da­vo, kad re­zer­va­te ne­va­lia vaikš­čio­ti bet kur, lai­pio­ti ko­po­mis, ar­ba ne­su­ge­bė­da­vo su­val­dy­ti vai­kų. Bu­vo ir pik­ty­bi­nių as­me­nų, ku­rie net mums švil­piant li­po į bal­tą­sias ko­pas“, - pri­si­mi­nė vil­nie­tė.

Ri­ta Kviet­kaus­ky­tė iš Kel­mės LŽ pa­sa­ko­jo apie var­gus su­si­dū­rus su gir­tais ko­pų nio­ko­to­jais. „Vie­nas vy­ras ir trys mer­gi­nos Nag­lių re­zer­va­te lai­pio­jo ko­po­mis, ne­krei­pė dė­me­sio į pers­pė­ji­mus. Tik ta­da, kai pa­gra­si­no­me nu­fo­tog­ra­fuo­ti jų au­to­mo­bi­lio vals­ty­bi­nius nu­me­rius ir per­duo­ti in­for­ma­ci­ją ins­pek­to­riams, ėmė at­sip­ra­ši­nė­ti, net siū­lė­si nu­pirk­ti ka­vos, le­dų. Be­je, mū­sų tiks­las - ne baus­ti. La­biau sie­kia­me pa­lai­ky­ti tvar­ką ir in­for­muo­ti, įspė­ti žmo­nes, juos švies­ti“, - ti­ki­no mer­gi­na.

Gy­rė vokiečius

Rein­dže­riai ne­slė­pė sim­pa­ti­jų vo­kie­čiams. „Jie - idea­lūs par­ko lan­ky­to­jai: ei­na tik ten, kur lei­džia­ma, vi­sa­da skai­to in­for­ma­ci­ją, pa­iso drau­džia­mų­jų ženk­lų, la­bai įdė­miai klau­so, kai kal­ba­me apie tai, ką ga­li­ma ir ko ne­ga­li­ma da­ry­ti“, - tei­gė R. Kviet­kaus­ky­tė. Ko­le­gė jai pri­ta­rė. „Ma­ty­ti, kad jų ša­ly­je rein­dže­riai taip pat dir­ba. Vo­kie­čiai - pui­kūs tu­ris­tai. Klau­si­nė­ja, fo­tog­ra­fuo­ja­si su mu­mis, šyp­so­si. Dėl jų nė­ra ki­lę jo­kių ne­su­sip­ra­ti­mų“, - pri­pa­ži­no E. Mor­kū­nai­tė.

O štai mū­sų tau­tie­čiai mėgs­ta įsi­jaus­ti į te­ri­to­ri­jos "šei­mi­nin­kų" vaid­me­nį ir daž­nai el­gia­si, pa­sak ko­pų sar­gų, tar­si lau­ki­niai. „Kai pers­pė­ji, kad drau­džia­ma lip­ti ko­pų šlai­tais, vaikš­čio­ti ne pa­žin­ti­niu ta­ku, pa­žvel­gia ir at­ker­ta: „Vis­ką pa­sa­kei? Da­bar dink iš čia!“ Kar­tais ne­draus­min­gai el­gia­si ir ru­sai, o pie­tie­čiai, ypač is­pa­nai, vi­siš­kai į nie­ką ne­rea­guo­ja. Ga­li bėg­ti, švilp­ti švil­pu­ku, jiems tai ne­da­ro jo­kio įspū­džio. Gal net ne­sup­ran­ta, kas yra ko­pos?“ – svars­tė E. Mor­kū­nai­tė.

Pirš­ly­bos kopose

Ko­pų sar­gai LŽ pa­pa­sa­ko­jo ir links­mų, net sen­ti­men­ta­lių nuo­ty­kių. „Kar­tą vie­na mer­gai­tė su tė­čiu Nag­lių gam­ti­nia­me re­zer­va­te pe­rė­jo pro ap­sau­gi­nę tvo­re­lę ir at­si­sė­do ant ko­pos vir­šaus. Pri­ėjau, pa­aiš­ki­nau, kad už tvo­re­lės ne­va­lia bū­ti, o mer­gai­tė iš­pyš­ki­no: „Aš tik no­rė­jau pa­žiū­rė­ti, kur yra pa­sau­lio pa­bai­ga...“ - šyp­so­da­ma­si kal­bė­jo E. Mor­kū­nai­tė.

Vil­nie­tė taip pat pri­si­mi­nė at­ve­jį, kai vai­ki­nas strim­gal­viais pri­puo­lė prie jos ir mal­da­vo leis­ti pa­ėjė­ti 15 me­trų nuo me­di­nio pa­žin­ti­nio ta­ko Nag­lių re­zer­va­te. Pa­klaus­tas, ko­kiu tiks­lu no­ri tai pa­da­ry­ti, jis dro­viai pa­aiš­ki­no ke­ti­nan­tis pa­si­pirš­ti mer­gi­nai bū­tent pil­ko­sio­se ko­po­se. „Tuos 15 me­trų į šo­ną lei­dau ženg­ti. Kai vai­ki­nas pri­klau­pė prie mer­gi­nos, pro ša­lį ėju­si už­sie­nio tu­ris­tų gru­pė ėmė šauk­ti: „Yes! Yes!“ (Liet. "Taip, taip!") Pirš­ly­bos pra­ėjo sklan­džiai“, - juo­kė­si rein­dže­rė.

O R. Kviet­kaus­ky­tei te­ko ste­bė­ti pirš­ly­bų sce­ną ant Par­ni­džio ko­pos. „Po­re­lė tu­rė­jo di­de­lį pa­lai­dą šu­nį, to­dėl įspė­jau, kad jį rei­kia pri­riš­ti. Žmo­nės ėmė at­sip­ra­ši­nė­ti, tei­sin­tis, jog vy­ras ką tik pa­si­pir­šo sa­vo my­li­ma­jai. Tai su­jau­di­no, bet šu­nį vis tiek par­ei­ka­la­vau pri­riš­ti“, - pri­si­mi­nė mer­gi­na.

Pa­sak rein­dže­rių, pa­si­tai­ko ir ge­ra­šir­džių žmo­nių, ku­riems rū­pi ko­pų sar­gų, vi­są die­ną bū­nan­čių sau­lės at­okai­to­je ir vė­jy­je, svei­ka­ta. „Kai ku­rie poil­siau­to­jai siū­lo­si at­vež­ti mais­to, gai­vių­jų gė­ri­mų. Dar­bas ti­krai ne iš leng­vų­jų, ta­čiau gra­žiai įde­gė­me sau­lė­je, lai­ką lei­džia­me gry­na­me ore, nuo­sta­bio­je gam­to­je", - pa­sa­ko­jo rein­dže­rės.