Kodėl jauni žmonės „kelia sparnus“ iš Lietuvos

Valstybės pastangos įvairiais kultūriniais renginiais ir televizijos laidomis skatinti jaunimą didžiuotis savo gimtąja šalimi ir formuoti idėją kurti gyvenimą Lietuvoje yra tik tuščias pinigų švaistymas. Emigracijos mastai tik didėja ir, specialistų teigimu, vis daugiau jaunų žmonių gyvenimą nori kurti užsienyje ne tik dėl ekonominės mūsų šalies padėties, bet ir bendros psichologinės atmosferos. Apie tai – pokalbis su pernai Vydmantų gimnaziją baigusiais jaunais žmonėmis.

Lietuvos elektroninio dienyno TAMO atlikta apklausa parodė, kad daugiau nei 80 proc. visų apklaustų IX-XII klasių moksleivių nurodė, jog apie emigraciją mano teigiamai. Beveik trečdalis (31,9 proc.) nurodė norį iš Lietuvos išvykti visam laikui.

O kaip tokia statistika atrodo realiai gyvenime? Štai, pavyzdžiui, pernai Vydmantų gimnaziją baigė 21 abiturientas – iš jų 5 mokiniai, o tai sudarytų beveik 24 proc., emigravo iš mūsų šalies.

Norėjo pažinti kitas šalis

Vydmantų gimnaziją baigęs 19 metų Vilius Kasparavičius šiuo metu gyvena Airijoje, Monachano mieste ir dirba didelėje įmonėje „Combilift“. Vaikinas teigė nusprendęs emigruoti, nes Lietuvoje nematė perspektyvos, galimybės uždirbti pakankamai pajamų. Dabar jo planuose – ir profesijos mokymasis institute.

Viliaus bendraklasė 19 metų Agnė Vaičikauskaitė šiuo metu gyvena ir mokosi Austrijoje, Kremso prie Dunojaus mieste. Mergina studijuoja taikomuosius mokslus IMC FH (Fachhochschule) Krems universitete ir tikina emigravusi, nes norėjo pamatyti pasaulio, pažinti kitas kultūras.

– Kodėl, Jūsų manymu, didelė dalis abiturientų po mokyklos baigimo nusprendžia išvykti ir savo gyvenimą įtvirtinti užsienyje?

Vilius:

– Mes jauni, esame ištroškę nuotykių, veiksmo gyvenime. Jaunas žmogus yra pilnas energijos ir tai, manau, paaiškina viską. Norisi gyventi geriau, pamatyti tai, ko nesame matę, – užsienio šalys suteikia tokias galimybes.

Agnė:

– Šiuo klausimu yra daugybė skirtingų priežasčių ir pavyzdžių. Bet pagrindiniai kriterijai, priimant sprendimą studijuoti užsienyje, mano nuomone, yra tokie: platesnės ir įvairesnės ar net Lietuvoje neegzistuojančios studijų sritys, didesnės galimybės, geresnės paskolų sąlygos mokesčiams už mokslą, kitos šalies kultūros pažinimas, užsienio kalbos tobulinimas ir kt.

– Jei būtų viena priežastis, dėl kurios visgi grįžtum į Lietuvą visam laikui, kokia ji būtų?

Vilius:

– Šitą klausimą dažnai galime išgirsti ir per žinias, kai užsienio lietuvių klausia: „Ką reiktų padaryti Lietuvai, kad dauguma žmonių grįžtų į ją?“ Visgi visi žmonės atsako tą patį: pakelti atlyginimą, sutvarkyti šalies valdymą. Bet aš negaliu įvardinti atsakymo, nes niekados neplanavau ir neplanuoju gyventi Lietuvoje.

Agnė:

– Tai, kad išvykau studijuoti į užsienį, dar nereiškia, jog Lietuvą palikau visam laikui. Nemeluosiu, čia man patinka ir jaučiuosi visai gerai, bet taip pat yra be galo daug svarbių dalykų, dėl kurių norisi sugrįžti.

– Kaip sekėsi įgyvendinti svajonę studijuoti užsienyje?

Agnė:

– Paskutiniais mokslo metais gimnazijoje pabandžiau išpildyti savo svajonę – studijuoti užsienyje, nes norėjosi išbandyti save kažkur svetur. Tikrai buvo nelengva apsispręsti, kuriuo keliu eiti ir ką studijuoti, tačiau po daugybės svarstymų susidomėjau studijomis Austrijoje. Šioje šalyje teko svečiuotis anksčiau, todėl pirminį vaizdą jau buvau susidariusi. Konkursas į Austrijos tarptautinį universitetą, kurį pasirinkau, buvo didelis, ir tik po maždaug 2-3 mėnesių sulaukiau laiško, kad man yra paskirta vieta studijuoti šiame universitete. Gavusi tokią progą, net nedvejojau – žinojau, kad turiu ja pasinaudoti. Buvau pasiruošusi ir susitaikiusi su mintimi, kad iš pradžių bus sunku. Tačiau niekada nebuvau pratusi ir linkusi gauti viską lengvai, žinojau, kad reikia pačiam stengtis ir sunkiai dirbti. Tai mano pirmieji studijų metai. Svarbiausia niekada nepalūžti ir toliau eiti savo tikslo link!

– Kaip sekėsi priprasti gyventi taip toli nuo namų?

Agnė:

– Visi iš savo patirties sako, jog sunkiausi yra pirmieji mėnesiai – pirmasis pusmetis. Man sudėtingiausia buvo pirmoji savaitė, nes teko susivokti ir susitaikyti su kardinaliais pokyčiais. Tačiau diena po dienos gyvenimo ritmas įgavo kitą pagreitį ir teko adaptuotis. Neslėpsiu ir nesakysiu, jog jau dabar yra lengva bei galiu laisvai gyventi be namų ilgesio. Karts nuo karto mintys bei prisiminimai aplanko ir užplūsta sielą. Bet tai visiškai natūralu, nes kai tarp žmogaus ir jo šeimos bei namų yra be galo stiprus ryšys, niekas negali to numalšinti.

---

Siūlytų šviesti apie galimybes Lietuvoje

Agnės ir Viliaus bendraklasis 19 metų Karolis Augustauskas nusprendė neemigruoti. Jis studijuoja biomechaniką Vilniaus Gedimino technikos universitete ir mato perspektyvą bei šansą gauti gerą išsilavinimą savo šalyje. Vis dėlto ir Karolio ateities planuose – studijų pratęsimas užsienyje, nes tai suteiktų galimybę pažinti kitas kultūras.

– Ar, Tavo nuomone, Lietuvos universitetai yra aukšto lygio?

– Taip. Universitetai Lietuvoje parengia aukštos kvalifikacijos savo srities specialistus, tačiau daugelis vis tiek išvyksta į užsienį, nes dažnai neranda darbo pagal savo kvalifikaciją.

Manau, kad moksleivius reiktų labiau apšviesti apie galimybes Lietuvoje, kokių specialistų trūksta. Tai daugumai padėtų apsispręsti, kur mokytis ar ką veikti baigus mokyklą.

---

Vydmantų gimnazijos direktorės Rasos Stonkuvienės, kuri buvo praėjusių metų abiturientų auklėtoja, komentaras:

– Mano nuomone, pagrindinė emigracijos priežastis – nestabilumas valstybėje. Žmonės jaučiasi nesaugūs dėl per didelio kiekio reformų visose srityse, neretai reformos būna neapmąstytos, skubotos bei nuolat keičiamos.

Emigracija tiesiogiai veikia švietimo sistemą – mažėja mokinių, uždaromos mokyklos, mokytojai tampa bedarbiais. Tėvai, dirbę užsienio šalyse ir susipažinę su kitomis švietimo sistemomis, yra labiau linkę savo vaikus išsiųsti mokytis kitur. Dabartiniu metu net neaišku, kas bus po metų, dvejų ar penkerių: kokia gi bus egzaminų sistema, kokios stojimo sąlygos, ar studijos bus mokamos ar nemokamos ir t.t.

Mūsų šalyje pensininkų daugėja, o jaunų žmonių, kurie galėtų juos išlaikyti, vis mažėja. Didelė dalis jaunimo mato save kitur. Auganti emigracija veda Lietuvą prie išnykimo ribos.

Ką reiktų daryti, jog ši problema sumažėtų, sudėtinga įvardinti. Visose srityse reikalingas stabilumas, ne paskutinėje vietoje – atlygis žmogui už atliktą darbą. Žmogus turi jaustis reikalingas savo Tėvynei.

Manau, kad norėdami paskatinti jaunimą likti gimtojoje šalyje, pirmiausia turime rodyti jam dėmesį. Jaunimas turi gauti kokybišką išsilavinimą, baigus studijas – darbo vietą, gyvenamąją vietą, socialines garantijas.