Klaipėdos Skulptūrų parke, ieškok gyvybės formų

Vieni norėtų ten matyti Rimties parką, skirtą miesto senųjų kapinių atminimui, kiti - vedžioti šunis ir laisvai parūkyti, treti - patirti skulptūrų meno ir senų medžių paunksmės žavesį su šeima bei bičiuliais, o dar kiti - susirasti parke užuovėją išlenkti buteliukui. Visi turime savo nuosavą parko viziją.

Bet ar tikrai parkas turėtų savaime patenkinti kiekvieno norą ir atrodyti po 20 metų taip, kaip atrodo šiandien?

Sondra SIMANAITIENĖ

Sakysite, jis jau yra toks, koks yra, ir nieko čia nereikia keisti. Iš dalies tai tiesa, nes parkas šiandien formuojasi kaip daugiafunkcinė erdvė, kur savo vietą randa Kung-fu mankštos (nemokamai kiekvieną šeštadienį 10 val. krepšinio aikštelėje), šachmatininkų turnyrai (pirmą mėnesio ketvirtadienį 15-19 val. jūsų laukia šachmatų sporto klubas "Bokštas" centrinėje parko aikštelėje), poezijos skaitymai, vaikų edukacijos ir šiuolaikinio meno akcijos. Tačiau keliant klausimą, ar klaipėdietis jaučia pasididžiavimą, atsivesdamas svečią į parką? - nenuskamba vienaprasmis "taip". Girdėjau gidų nuomonę: nemoku interpretuoti skulptūrų, todėl turistų nevedu, o parodyti J. L. Vynerio paminklą ir 1923 m. sukilėlių palaidojimo vietą-memorialą - per maža. Šioje gido nuomonėje slypi tiesa apie parką.

Parke yra 116 moderniosios lietuvių skulptūros objektų. Stipresnių, silpnesnių savo menine išraiška, tačiau stiprybė yra tai, kad visi darbai, kurti sovietinės represijos metais 1977-1991 m., išvengė ideologinės letenos. Na, gal išskyrus kelis, kurie laisvai kurtų dekoratyvinių skulptūrų kontekste netgi atrodo egzotiškai ir suteikia papildomų kontekstų kalbėti apie paskutinius 15 sovietijos metų mene. Aštuoni skulptoriai, kurių menas puošia mūsų parką, yra Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai.

Pradėdami apskrito stalo diskusiją Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje birželio pradžioje, apibrėžėme dvi istoriškai susiklosčiusias parko tapatybes: tai - senosios miesto kapinės (įrašytos KVAD registre) ir skulptūrų galerija po atviru dangumi. Abi tapatybės yra svarbios miestui ir abi reikėtų puoselėti. Skulptūrų galerija po atviru dangumi jau irgi yra meno istorija, todėl išsklaidyti susidariusią kolekciją po miestą, kaip siūlė kai kurie diskusijos dalyviai, reikštų toliau tęsti griovimo darbus.

Be abejo, reikia ieškoti būdų, kaip sustiprinti parko istorinę tapatybę, įamžinti Klaipėdai nusipelniusių žmonių, tokių, kaip Gerlachai, istorikas J. Zembrickis ir daugybė kitų, palaidotų dabartinio parko teritorijoje, atminimą, nesumenkinant Skulptūrų parko rekreacinės funkcijos ir kviečiant kuo daugiau tėvelių su vaikais vaikštinėti išdidžiai iškėlus galvas, jog miestas turi tokį gražų istorinį parką.

Jau yra susiformavusios parko zonos: aktyvioji zona prie K. Donelaičio g. ir ramesnė vieta palei Trilapio g. (paskutinis palaidojimas palei Trilapio g. - 1959 m.). Tačiau to nepakanka. Miesto kiemeliuose, po žeme yra išbarstyti buvusių kapinių postamentai, fragmentai. Ar nereikėtų pirmiausia jų surinkti į vieną vietą, registruoti kaip paveldo objektus, o paskui pagalvoti, ką daryti su šiuo ypatingu mūsų miesto turtu. Jei jau parkas turi dvi tapatybes - kapinių ir skulptūros meno, tai gal reikėtų ir stiprinti šių dviejų tapatybių komunikacinį santykį, o ne ardyti sakant - arba viena, arba kita. Ne deportuoti skulptūras iš parko, o iš naujo permąstyti reprezentacinį parko modelį, kaip sujungti šias dvi skirtingas plotmes - žmogaus atminimo įamžinimą ir dekoratyvinės skulptūros meną.

Apibendrinant diskusiją pasidžiaugta, kad pavyko be pykčio, konstruktyviai pasikalbėti apie šią jautrią mūsų miesto teritoriją ir susitarti dėl vieno - istorinę parko tapatybę būtina stiprinti. Reikia ieškoti būdų, kaip subalansuoti atminimą tarp sena ir nauja. Galima pasitelkti akademinę istorikų, kultūrologų bendruomenę medžiagos apie senąsias kapines tyrinėjimui. Taip pat atlikti menotyrinį tyrimą bei dendrologinę medžių analizę.

Kapinių sunaikinimo faktas pasaulyje yra labai dažnas. Po karo Singapūre buvo naikinamos japonų, kaip Vokietijos sąjungininkų, kapinės, Gdanske taip pat buvo sunaikintos kapinės karo metu ar tuoj po jo. Pasižvalgius plačiau, būtų galima surinkti daugybę pavyzdžių, kaip pagerbiamos buvusios kapavietės. Dažniausiai sukuriama viena atminimo vieta, kaip, pavyzdžiui, Gdansko parke: sunešti visi išlikę kapinių fragmentai į vieną vietą.

Surinkę išlikusius Klaipėdos senųjų miesto kapinių objektus ir pamatę, ką turime, neabejoju, kad rastume tolesnį sprendimą - ar atstatinėti pavienius paminklus, ar formuoti istorinę alėją palei Trilapio gatvę, ar galvoti apie vieno atminimo ženklo sukūrimą. Jei parke atsirastų įdomiai, šiuolaikiškai paruošti informaciniai stendai apie šios teritorijos virsmus, jei atsirastų daugiau Klaipėdos istorinę atmintį reprezentuojančių objektų, tai kiekvienas, atsivedęs svečius į Skulptūrų parką, turėtų ką papasakoti ir kuo pasidžiaugti. Juk problema ne tai, kad žmogus yra mirtingas, bet tai, kad jis tampa mankurtu.

Vis dėlti šiandien parkovaizdis nereprezentuoja Klaipėdos, kaip istoriją gerbiančių miestiečių bendruomenės. Yra pradėti darbai ir nebaigti, sustota pusiaukelėje, todėl, kad nebuvo iki galo suvokta šios vietos tapatybė, kaip mano žurnalistas Gediminas Pilaitis. Aišku, savotiškas chaosas centrinėje aikštelėje, kur spiečiasi daugybė skulptūrų, memelenderių akmuo atminti palaidotus iki 1944 m. rudens, neišbaigtas akmeninis stalas sukuria savotišką, netgi, sakyčiau, siurrealistinę nuotaiką. Tačiau ar reiktų užstrigti šiame ganėtinai chaotiškame etape? Manyčiau, kad turėtų susiformuoti parką atnaujinanti šiuolaikinė koncepcija, kur būtų aiškiai sudėlioti šios vietos istoriniai virsmai, įvertinta daugiaplanė šiandieninė parko funkcija, neišnešiojant po miestą skulptūrų kolekcijos (jei reikia, galima perkelti kelias skulptūras arčiau M. Mažvydo alėjos), nekuriant miesto centre mirusios erdvės, bet ieškant šių dviejų parko tapatybių - senųjų miesto kapinių ir meno galerijos - vizualios, aiškios išraiškos.