Klaipėdos Sąjūdžio gimimo užkulisiai (8)

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą, skirtą Sąjūdžio 25-osioms metinėms.

Šį kartą - apie nematomąją Klaipėdos sąjūdininkų organizacinių reikalų pusę.

Kalbantieji - populiariausi

Kaip ir Vilniuje ar Kaune, Klaipėdoje populiariausi buvo tie sąjūdininkai, kurie eidavo į liaudį kalbėti: aikšino Sąjūdžio tikslus ir siekius gamybiniuose ar inteligentijos kolektyvuose, įvairiuose mitinguose, pradedant Vasaros estrada, Žvejų rūmais, baigiant "apgultimis" prie pačių įvairiausių įmonių ar organizacijų pastatų, kur būdavo bandoma pradėti "perestroiką".

Beveik kiekvienas klaipėdietis sąjūdininkas turėjo savo "arkliuką" - ekologiniai reikalai, paveldas, gatvėvardžiai, priėjimas prie marių, vėliau - vaikinų grąžinimas iš tarnybos sovietinėje armijoje ir t.t. Tačiau buvo ir nematomoji pusė - organizacinė.

"Daug kas įsivaizduoja, kad viskas darėsi tarsi savaime. Savaime žmonės atsirasdavo vietoje sutartu laiku, savaime pasidarydavo simbolika ar atributika, plakatai, sąjūdinė spauda irgi tarsi savaime atsirasdavo skyriuje, vėliau - ir spaudos kioskuose. Dėl mitingų tematikos tardavomės Klaipėdos skyriaus taryboje. Vėliau veiklos laukas išsiplėtė iki Klaipėdos ir Tauragės apskričių, kai palaikėme ryšius su beveik visa Žemaitija ir Tauragės apskrities miesteliais. Tai iš tiesų buvo didžiulis laukas, kurį reikėjo aprėpti, "sustyguoti", koordinuoti", - 25 metų praeitin sugrįžo Sąjūdžio "juodadarbis" Algirdas Grublys.

Taigi, daug kas puikiai pažinojo advokatę Zitą Šličytę, nuolat žibalo į ugnį pilsčiusį Dionyzą Varkalį, nenustygstančius Rimantą Ulevičių, Vytautą Šliogerį, žodžių kišenėje neieškantį Vytautą Čepą, racionaliuosius Arūną Acų, Antaną Kontautą, Eugenijų Gentvilą, Edmundą Andrijauską, bet labai mažai kas žinojo, kas visą tą "mašiną" suka. O pagrindiniai juodadarbiai buvo A. Grublys, Nijolė Laužikienė ir Irena Stulpinienė.

Prie juodadarbių priskirtina ir menininkų Karčiauskų šeima, siuvusi lietuviškas trispalves pirmiesiems mitingams, "maketavusi" Gedimino stulpų stendus, siuvusių žalius raiščius ir visokią kitokią sąjūdinę atributiką.

Pinigai celofaniniuose maišuose

Kai Sąjūdžio Klaipėdos skyrius jau buvo išsirinkęs tarybą, buvo paskirstytos ir pareigos, kas, kur ir ką veiks.

"Kai Vilniuje birželio, o Klaipėdoje liepos pradžioje prasidėjo sąjūdiniai reikalai, aš buvau išvažiavęs į kalnus (A. Grublys buvo pedagogas, kuriam priklausė ilgesnės nei mėnesio atostogos - Aut. past.). Taigi pirmuosiuose Sąjūdžio žmonių susibūrimuose ir mitinguose nedalyvavau. Grįžus mane iš karto įtraukė sąjūdinės bangos ir aš buvau "pastatytas" organizaciniams reikalams - rėmimo grupės, ryšiai su Vilniumi, aplinkinių miestų ir miestelių žmonėmis. Kai buvo išrinkta klaipėdiečių sąjūdininkų taryba, komitetas, jau turėjau įdirbį. Po rinkimų kažkas pasakė maždaug taip: "Lieka tarybos, komiteto nariai ir pirmieji sąjūdininkai". Kadangi nebuvau tas "pirmasis", iškėblinau su mintimi - be manęs vis tiek neišsiversit. Ir iš tiesų, po kelių minučių pasivijo Nijolė. Sugrąžino atgal. Kadangi sekretoriate - dvi moterys ir aš, tai visais sudėtingesniais momentais atsakomybę turėjau prisiimti sau", - prisminė A. Grublys.

Anot jo , tokių momentų buvo nemažai. Vienas iš jų - kai 1988 m. spalį buvo nuspręsta kelti trispalvę Muzikinio teatro bokšte.

"Kai ją pasiuvo, atnešė man gražiai išlygintą ir sulankstytą. Bet ji bus reikalinga tik rytojaus dieną. Kur saugiai padėti? Juk jai dingus sugriūtų visa ceremonija, į kurią buvo susirinkusi kone visa Klaipėda. Vežuosi namo. Iš ryto lyginu, kad neliktų sulankstymo žymių. Atsikvepiu tik tuomet, kai perdaviau vėliavos nešikams", - pasakojo pokalbininkas.

Pasak jo, kažkuriame Sąjūdžio mitinge 1989-aisiais buvo surinkta tiek pinigų, kad juos reikėjo sugrūsti į du celofaninius maišus.

"Po mitingo vėlų vakarą su jais parvažiavome į Vežėjų gatvės ketvirtąjį namą, kur rinkdavomės. Jį vadindavome Sąjūdžio būstine. Net neskaičiavę, kiek surinkta, užrišome, užantspaudavome. Kur paslėpti tuos maišus? Palikti būstinėje? O jeigu kėgėbistai įsiverš? Jie tuo metu buvo labai suaktyvėję. O jeigu vagys užuos? Akys nukrypo į mane - vežkis namo tu, nes esi Sąjūdžio sekretorius. Parsivežiau ir nemiegu - o jeigu kokia provokacija, o jeigu ateis suimti?" - anuomečiu nerimu pasidalino A. Grublys.

Pokalbininkas pasakojo, kad kai Gintaras Tomkus su komanda pradėjo leisti "Mažosios Lietuvos" laikraštį, jis lėkdavo budėti į spaustuvę, kad dalies tiražo "neprasuktų pro šoną", kaip buvo įprasta daryti spausdindant "Tarybinę Klaipėdą".

"Mažoji Lietuva" populiarumu buvo pralenkusi ir "Sąjūdžio žinias", o vienu metu - ir "Atgimimo" tiražus viršijo. Buvo labai paklausus laikraštis. Tuo ir naudojosi laikraščio spaudėjai, viršydami tiražą, o paskui savais kanalais pardavinėdami",- pasakojo A. Grublys.

Jis sakė, kad tarnavimas Sąjūdžiui buvo jam tikras organizacinio darbo ir atsakomybės jausmo ugdymo universitetas.

Atsirado interesai

Sąjūdžio Klaipėdos skyriaus sekretoriatas ypatingus krūvius patyrė per pasiruošimą rinkimams į Lietuvos TSSR Aukščiausiąją Tarybą.

"Sąjūdžio tikslas buvo laimėti rinkimus į kuo didesne persvara. Buvo svarstomos tinkamiausios kandidatūros nuo Klaipėdos. Štai čia ir prasidėjo. Ateina Darbininkų sąjungos atstovai ir pareiškia, kad jei tarp Sąjūdžio kandidatų nebus keturių šios sąjungos narių, mes balsuosime prieš. Su panašiais pareiškimais atėjo ir kai kurios profesinės sąjungos. Rinkimai parodė, kad dvasingąjį taikios revoliucijos pradą ėmė keisti interesai. Daugelis sąjūdininkų buvo įsitikinę, kad pirmiausiai reikėtų rinkti teisininkus ir ekonomistus, bet mūsų argumentai ne ką reiškė. Nuo idealizmo buvo svyrama į pragmatizmą. Pradėjo reikštis ir partijų užuomazgos. Jau buvo bandoma derėtis ir "po kilimais". Netgi Sąjūdžio tarybos posėdžiuose viešai svarstant kandidatūras pasitaikydavo šantažo. O kai prasidėjo dar ir kėgėbistų ieškynės, vienas kito kaltinimas būtomis ar nebūtomis nuodėmėmis, visai nejauku darėsi", - sakė A. Grublys.

Pavirto rinkimų štabu

1989 m. rinkimams buvo rengiamasi visapusiškai - Sąjūdžio kandidatai su patikėtiniais važiavo, ėjo į darbo kolektyvus. Pasitaikydavo, kad tuo pat metu atvykus ir komunistų partijos iškeltam kandidatui įvykdavo debatai. Kartais jie iš šono atrodydavo juokingai, nes sąjūdininkas, pritrūkęs argumentų, ką veiks Aukščiausioje Taryboje voždavo: "O tu - komunistas."

Sąjūdžio Klaipėdos skyriaus sekretoriatas buvo virtęs tikru rinkimų štabu. Buvo rūpinamasi ne tik uostamiestyje Sąjūdžio iškeltais kandidatais, bet pristatomi ir jau pagarsėję idėjų generatoriai iš Vilniaus ar Kauno.

"Su visais jais reikėjo tartis dėl susitikimų vietos, laiko. Klaipėdoje su įvairiomis auditorijomis buvo susitikę ir Juozaitis, ir Ozolas, ir Genzelis, ir Laurinkus. Čia galėčiau išvardinti bene trečdalį išrinktų į Aukščiausiąją Tarybą",- prisiminė A. Grublys.