Tarp šiemet pilietiškiausiais pripažintų klaipėdiečių yra ir Alfonsas Šiaulytis, kadaise mynęs takus pas partijos sekretorius, vykdomųjų komitetų pirmininkus. Šiandien lygiai taip pat jis beldžiasi į seniūnijų ir merijų duris. O jeigu jau labai reikia, tai ir pas žemaičių vyskupą audiencijos išsiprašys...
"Che, che, che, man biškį trūksta", - gudriai akis primerkęs šypsojosi Alfonsas, kai paklausiau, ką mano žmona, kai jis visus uždirbtus pinigėlius anksčiau, o dabar ir didžiąją dalį pensijos sukiša į Ablingos lurdą. Ten ir savo išlietas skulptūras stato. Tilteliui per Dirsteikos upelį ant savo pečių visokių armatūrų suvilko, o paskui subetonavo. Per keliasdešimt metų Ablingos lurdo aplinkoje yra prisodinęs gal daugiau nei du šimtus eglių, dekoratyvinių krūmų. Vasarą į Ablingą keliauja su rožių kereliu, dažnai už paskutinius 10 litų nupirkęs. Pats sodina, pats ir laisto.
"Kitas tokius pačius pinigus prageria ir turi malonumą tik sau. O aš ir pats malonumą turiu, ir kitiems, čia atvykstantiems suteikiu", - vieną iš pasišventimo motyvų pamini Alfonsas.
Tik žymiai vėliau, kai peržiūrėjom krūvas nuotraukų, knygelių, laikraščių straipsnių, prabilo ir apie pagrindinį motyvą. Kai Ablingoje hitlerininkai išžudė visą kaimą, tarp nebejudančių ir nebekvėpuojančių kūnų buvę ir dėdės, ir krikšto tėvai. Tik babūnė Ona Šiaulytienė liko gyva per stebuklą. Alfonsas yra įsitikinęs, kad rožinis ir malda tuokart močiutę išgelbėjo. Tai dabar jai nuliejęs yra skulptūrėlę ant kapo - moteris laiko į dangų nukreiptą rožančių.
Alfonsas yra įtikėjęs didele kryžiaus jėga. Tad jo puoselėjamuose Ablingos erdvėse žmonės jau tarsi Kryžių kalne savo kryželius statyti veža ir neša.
A. Šiaulytis yra paskaičiavęs, kad Žemaitijoje gal 30 lurdų esą. Bet yra įsitikinęs, kad Ablingos lurdas, jo atstatytas ir prižiūrimas - garsiausias.
"Kai lurdą atkūriau, buvau pakvietęs šviesaus atminimo kunigą Bronislovą Burneikį jį pašventinti. Tai kunigėlis mane pagyrė, kad bažnyčią po atviru dangum pastačiau", - prisiminė jis 30 metų senumo įvykį.
Čia lurdas įkurtas buvo apie 1930-1933 metus. Tačiau sovietiniais metais takų niekas link jo nebemindavo. O A. Šiaulytis, nebodamas religinių draudimų, ėmė ir padarė tai, ko daug kas nebūtų drįsęs. Negana to, jis ir pas uostamiesčio ir Klaipėdos rajono partijos sekretorius droždavo, kai laikraščiai Klaipėdoje ar Gargžduose nepriimdavo spausdinti rašinių apie Ablingoje daromus darbus. Ir, o stebukle, šie trenkdavo kumščiu į stalą ir redaktoriams proto įkrėsdavę - rašiniai laikraščiuose atsirasdavę. Alfonsui tai būdavo labai svarbu.
Kiekvienais metais birželio 23-ąją tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos į Ablingą suplūsta minėti 1941-ųjų įvykių. Ir ne be A. Šiaulyčio pastangų. Dažniausiai kunigų paprašo savo parapijose žmonėms priminti svarbią datą. Ir pats su žmona Irena į Ablingą išsiruošia. Beje, dabar jie gyvena skyrium. Bet ir gyvenimo draugei toji Ablinga per Alfonso viso gyvenimo pastangas šventa yra tapusi.
Kaip besvarstytum, dažnas nesavanaudiškai besielgiantis žmogus mums atrodo keistuolis. Regis, labai netrukus ir pilietiškumas bus tapatinamas su keistenybėmis...
Rašyti komentarą