Šiais ir kitais klausimais "Vakarų ekspresas" diskutavo su Klaipėdos architektais. Apskritojo stalo diskusijoje dalyvavo miesto Tarybos Teritorijų planavimo komiteto pirmininkė architektė Ramunė Staševičiūtė, architektų biuro UAB "Andrijauskas ir partneriai" vadovas Edmundas Andrijauskas, miesto vyriausiasis architektas Almantas Mureika, Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos valdybos pirmininkas Vaidotas Dapkevičius, Klaipėdos miesto savivaldybės Teritorijų planavimo poskyrio vedėjas Mantas Daukšys.
Srebia sovietmečio košę
R. Staševičiūtės teigimu, pati Klaipėdos miesto pradžia jau turėjo planą. Senasis miesto planas prasidėjo nuo pilies, nuo jos ėjo labai aiškus gatvių tinklas. Anot architektės, prieškario laikotarpiu visą laiką miestas buvo planuojamas koncentriškai nuo Danės upės.
Planuojama buvo ir sovietmečiu, tik tuo metu nebuvo tokių ryškių nuosavybės santykių kaip dabar, ir statytojas buvo tik vienas. Pokario laikotarpiu gana voliuntaristiškai nutarta, kad miestą reikia tempti į pietus, užtat dabar jis yra ištįsęs maždaug 20 km. Klaipėda per vienos kartos gyvenimą išsiplėtė vos ne keturgubai.
Pasak E. Andrijausko, būtent todėl šiandien ir turime blogo Klaipėdos planavimo rezultatą - ištemptas komunikacijas, nekokias gyvenimo sąlygas naujuosiuose rajonuose. Jų neužstoja miškai, juose karaliauja vėjo prapučiamos erdvės, nuo jų toli važiuoti iki centro. Anot R. Staševičiūtės, energetiniai resursai sovietmečiu buvo pigūs, tad buvo labai patogu tiesti tas komunikacijas viena juosta. Tą diktavo socialinės ekonominės sąlygos.
Architektų manymu, taip atsitiko todėl, kad sovietmečiu nebuvo paisoma normalaus plano. Partijos komitetas nusprendė, kad gyvenamieji rajonai turi būti šalia uosto, kad visos darbo vietos privalo būti koncentruojamos palei Kuršių marias, kad žmonėms čia gyventi bus patogu, nes nereikės toli važinėti į darbą. O išėjo priešingai, žmogus gyvena centre ir važinėja į darbą pietinėje miesto dalyje ir atvirkščiai.
E. Andrijauskas mano, kad 95 proc. gyventojų, gyvenančių pietiniuose kvartaluose, paklaustų, ar patogu ten gyventi, atsakytų, kad ne. Miesto teritorijų detalieji planai ir yra skirti tam, kad būtų pagerintos gyvenimo sąlygos.
"Šių dienų architektams tenka srėbti tai, kas buvo užkoduota prieš 50 metų. Štai toks plano neigimo rezultatas", - tikino E. Andrijauskas.
Visuomenė turi balsą
Sovietmečio laikais nevyko diskusijų su visuomene, su specialistais. Visuomene ir specialistais buvo pats partijos vykdomasis komitetas. Šiais laikais su gyventojais stengiamasi daug diskutuoti, bent jau taip deklaruojama. Tačiau akivaizdu, jog per mažai skiriama dėmesio tam, ar visuomenė supranta, apie ką kalbama, ar ne. Reikalaujama viešo objektų statybos svarstymo, tad skubama pasidėti "paukščiuką", ir viskas.
R. Staševičiūtės teigimu, planuojant miestą turi dalyvauti ne tik architektai, bet ir daugelio profesijų atstovai - ir kelininkai, ir energetikai, ir mokslininkai, ir ekologai, ir gamybininkai, ir gyventojai. Planuojant miestą turi būti pasiektas visų jų bendras sutarimas.
"Visuomenė turi balsą. Toks dalykas kaip miesto ar mikrorajono planas turi gimti tik kaip diskusijų rezultatas", - sako Teritorijų planavimo komiteto pirmininkė.
Klaipėdos architektai kritikuoja Teritorijų planavimo įstatymą, nes jis yra procedūriškas, o ne techniškas. Tačiau net jis kalba apie socialinius mechanizmus, apie tai, kaip skirtingi statytojai turi susitarti. M. Daukšio teigimu, ir šiame procese visuomenei tenka gana reikšmingas vaidmuo.
Pasak A. Mureikos, mieste yra tokių konceptualių kvartalų, kuriuos planuojant gali būti labai daug diskusijų ir itin reikalinga gyventojų nuomonė, pavyzdžiui, bendrovės "Klaipėdos energija" teritorija prie Danės upės su gretimybėmis iki Artojo gatvės. Jau pradėtas rengti ir senosios turgavietės su sankryža iki buvusio tabako fabriko detalusis planas. Vyr. architektui įdomu, kokią senosios turgavietės ateitį įsivaizduoja klaipėdiečiai.
Anot A. Mureikos, tai labai diskutuotini projektai. Šių teritorijų planus rengti gerokai sunkiau nei gyvenamųjų kvartalų, nes jie ne planuojami iš naujo, o tvarkomi jau esantys.
Planas - gynybos instrumentas
Architektai, žinoma, kalba gražiai, tačiau miestiečiams susidaro įspūdis, kad visa tai tėra tik teorija, nes net miesto valdžia ne viską gali.
"Bendrieji planai kartais suabsoliutinami ir manoma, kad pagal juos miestas ir vystosi. Iš tikrųjų daug ką lemia visai kiti dalykai. Tą bendrąjį planą sėkmingai ignoruoja valstybinės institucijos, kišdamos savo interesus. Visų pirma mieste norima patenkinti savo žinybų ir atskirų ministerijų poreikius, o ne miestiečių. Taigi tas miesto planas ir jo tekstiniai bei grafiniai sprendiniai yra tarsi instrumentas apsiginti nuo neigiamos įtakos ir visų pirma nuo visų neigiamų respublikinių įtakų, galinčių labai daug kuo pabloginti miestiečių gyvenimo sąlygas", - pripažįsta miesto vyr. architektas.
Paprašytas pateikti valstybinių institucijų kišimosi į miesto reikalus pavyzdžių, A. Mureika sakė, kad tiek AB "Lietuvos geležinkeliai", tiek Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, siekdamos savo plėtros, dažniausiai viską vertina vienpusiškai, tačiau labiausiai miestiečių interesus ignoruoja ministerijos. Pavyzdžiui, Aplinkos ministerija neskiria Klaipėdos miestui pinigų nuplautiems pliažams, nuardytiems krantams tvarkyti todėl, kad esą miestas dar neapsisprendęs dėl Melnragės teritorijos.
A. Mureika sako, kad miestas seniai apsisprendęs ir jo bendrasis planas rodo miestiečių poreikį - jiems trūksta pramogų objektų, kokybiškų pliažų. Tačiau kadangi Uosto direkcija užsiminė, kad planuoja galbūt po 10 ar 20 metų statyti ties Melnrage išorinį uostą, ir nors dabar linkstama tai daryti Būtingėje, vis tiek, kol dar niekas galutinai nenuspręsta, laikomasi nuostatos, esą Melnragės pliažų tvarkyti dabar nereikia. Dar vienas pavyzdys - naujojoje perkėloje atsiradusi AB "Smiltynės perkėla" tvora.
Kita situacija - nepaisydamas Klaipėdos miesto pasipriešinimo, Kultūros ministras Arūnas Gelūnas patvirtino apsaugos zonas senamiesčiui. Vilniuje buvo tvirtinamas Klaipėdos miesto planas prisidengiant klaipėdiečių viešuoju interesu.
Verslo interesai
Neretai uostininkai piktinasi, esą kam reikalingi tie architektai, kurie tik trukdo ką nors pasidaryti įmonės nuomojamoje teritorijoje ir tik reikalauja už savo paslaugas didelių pinigų. Tačiau miesto architektai samprotauja šiek tiek kitaip.
SKRIAUDŽIA. Vienas iš pavyzdžių, kaip Vilnius skriaudžia Klaipėda - Aplinkos ministerijos sprendimas neskirti pinigų nuplautiems pliažams, nuardytiems krantams tvarkyti todėl, kad esą miestas dar neapsisprendęs dėl Melnragės teritorijos. Tačiau bendrasis miesto planas jau seniai rodo miestiečių poreikį - jiems trūksta pramogų objektų, kokybiškų pliažų. Tik Uosto direkcija seniau buvo užsiminusi, kad planuoja galbūt po 10 ar 20 metų statyti ties Melnrage išorinį uostą.
Taip, uostas duoda pinigų gatvių remontui, tačiau jis pats ir gabena krovinius tomis gatvėmis. Pasak R. Staševičiūtės, sakoma, kad klaipėdiečiai gyvena iš uosto, bet juk ir uostas naudojasi visa miesto gerove - infrastruktūra, keliais, žmonėmis, resursais ir t. t. Be to, uosto įmonės gauna nemažus pelnus.
"O miestiečiai lieka nuošalyje. Jiems pasakoma: va tiek investuota į kelius, o kad nuo miesto atrėžta didžiulė teritorija, kad marias galima matyti tik pro tvorą, kad uostas teršia orą, tai jau nesvarbu..." - sako R. Staševičiūtė.
"Savivalda labai silpna"
Pasak A. Mureikos, savivalda Lietuvoje labai silpna ir tai lemia įstatymai. Ir planavimo, ir poveikio aplinkai vertinimo (PAV), ir strateginių pasekmių aplinkai vertinimo taisyklės, kurių reikalauja laikytis Europos Sąjunga, surašytos taip, kad savivalda beveik nieko negali. Anot E. Andrijausko, visuomenė dažnai nukreipia savo poreikius į savivaldą, tačiau ši yra bejėgė.
Pavyzdys - situacija su suskystintųjų gamtinių dujų (SkGD) terminalo statyba. Dar nebuvo PAV, o energetikos ministras jau nusprendė, kur terminalas bus statomas. Ir tada jau prasidėjo viešinimas, nors viskas, architektų manymu, turėjo būti daroma atvirkščiai.
Dabar klaipėdiečiai įtikinėjami, kad turėti SkGD terminalą - viešas interesas Lietuvos mastu. Suprantama, kad tų namų, šalia kurių atsiras toks terminalas, gyventojams jis nereikalingas - savi marškiniai visada arčiau kūno. O ir visi Klaipėdos gyventojai už "įpirštą" dovanėlę, nors ji ir labai svarbi Lietuvos energetinei nepriklausomybei, norėtų iš valstybės sulaukti kokių nors kompensacijų.
Išgryninti prioritetus
Pasak E. Andrijausko, planuojant būtina siekti visų pusių susitarimo, nors jį pasiekus niekas nebus patenkintas - niekas nelaimės visko, visi gaus tik po kažkiek, bet iš esmės tai bus geriausias sprendimas.
Architektų manymu, tik diskusijų metu dalyvaujant visuomenei turi būti išgryninami prioritetai. Miestas turi svarstyti, ar pirmiausia reikia asfaltuoti šešių juostų gatvę, vedančią į uostą, ar tvarkyti kiemus. Miesto valdžia turi žinoti, ko gyventojams labiau reikia.
Pasak E. Andrijausko, visi šie klausimai turi būti apsvarstyti ir patvirtinti prioritetai. Pavyzdžiui, jis abejoja, kad uostamiesčio gyventojams buvo kur kas svarbesnis Minijos gatvės išplatinimas iki AB Vakarų laivų gamyklos, kainuojantis 20 mln. Lt, nei kiemų sutvarkymas.
V. Dapkevičiaus teigimu, pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie tai, kad miestas pirmiausia turi išnaudoti vidinius resursus, o periferija turėtų būti paliekama patiems žmonėms. Jeigu sugebi laukuose pasistatyti namą, vadinasi, turi sugebėti ir nusitiesti kelią. Taigi miestas turėtų pirmiausia daugiau investuoti į tas vietas, kurios jau daugiau yra išvystytos.
Vyr. architekto manymu, specialistų diskusijos turi būti viešos. Klausydamasis jų žmogus pradeda suvokti, kokios gali būti miesto planavimo pasekmės, o paprastas klaipėdietis pats vienas įsigilinti į planavimo sritį, kuri apraizgyta daugybės teisės aktų, nelabai gali.
Rašyti komentarą