Ką slepia J.P.Sartro nuotrauka Nidoje

Bronzinė skulptoriaus Klaudijaus Pūdymo skulptūra atkartoja vieno žymiausių XX amžiaus egzistencialistų, rašytojo, filosofo Jeano Paulio Sartre'o (1905–1980) vizito nuotaikas Neringoje, kai 1965-ųjų liepą jis čia lankėsi kartu su drauge rašytoja, feministe Simone de Beauvoir (1908–1986).

Svečius čia tuomet užfiksavo juos lydėjęs fotomenininkas Antanas Sutkus. Kaip sakė R. Ravaitytė-Meyer, Neringos kopomis einančio, su smėliu ir vėju kovojančio žmogaus įvaizdis tapo neatsiejama, pasaulyje atpažįstama, paties J. P. Sartre' o įvaizdžio dalimi.

Pagal A. Sutkaus nuotrauką sukurta skulptūra stovi ir Paryžiaus nacionalinės bibliotekos kieme. Apie P. Sartre‘o apsilankymą Nidoje, būtina išsiaiškinti: ką jis čia veikė ir kokį pėdsaką paliko?

Ar šis pėdsakas yra toks svarbus ir vertas paminklo? Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje Vilniuje visuomenei pristatant naujausią almanacho „Dorė“ numerį, leidinio redaktorė pabrėžė, kad tai vienintelis istoriniame Prūsų (Mažosios) Lietuvos regione leidžiamas periodinis kultūros leidinys, savo dėmesį sutelkęs į lokalios Kuršių nerijos tapatybės suvokimą.

„Todėl mes, vietos gyventojai, negalime nepastebėti, kas naujo atsiranda Kuršių nerijoje, – teigė R. Ravaitytė-Meyer. – „Dorės“ leidėjams svarbu diskutuoti apie mūsų atsakomybę ir elgseną Kuršių nerijoje – teritorijoje, kurią pasaulio visuomenė pripažino kultūrinio kraštovaizdžio vertybe.“

Apie inteligentų mąstymą

"Mes, vietos gyventojai, negalime nepastebėti to, kas naujo atsiranda Kuršių nerijoje", - sakė Raimonda Ravaitytė-Meyer.

Kaip sakė R. Ravaitytė-Meyer, pernai ant Parnidžio kopos pastačius kontraversiškai vertinamą K. Pūdymo skulptūrą „Prieš vėją“, įamžinančią prancūzų egzistencialisto J. P. Sartre‘o apsilankymą Nidoje, būtina išsiaiškinti ir visuomenei pasakyti: o kas buvo J. P. Sartre‘as, kaip jis atvyko į geležine uždanga saugomą Sovietų Sąjungą, ir dar keisčiau – į griežčiausio pasienio režimo zoną Neringą?

Ką jis čia veikė ir kokį pėdsaką paliko? Ar šis pėdsakas yra toks svarbus ir vertas paminklo? Į daugelį klausimų prieš keletą metų jau buvo atsakiusi Lietuvių kalbos ir tautosakos instituto humanitarinių mokslų daktarė Solveiga Daugirdaitė, šia tema parašiusi mokslo studiją „Švystelėjo kaip meteoras“. Deja, mokslinis darbas nepasiekė skulptūros iniciatorių. Dr. Solveiga Daugirdaitė: „Mes tikim tuo, ką mums nori pasakyti Antanas Sutkus – kad per kopas ėjo vienišas Jeanas Paulius Sartre'as. Iš tikrųjų ši nuotrauka meluoja.“

Per „Dorės“ pristatymą dr. S. Daugirdaitė patikslino, kad jos knyga nėra apie J. P. Sartre'o viešnagę. Ji – apie sovietinę Lietuvą, to meto inteligentų mentalitetą. „Kai skaičiau tos epochos rašytojų, kultūros bei partijos veikėjų prisiminimus, pastebėjau, kad bene visi nepraleido progos užsiminti, jog matė J. P. Sartre'ą.

Panašiai, kaip būdavo – „aš mačiau Leniną“, – pasakojo S. Daugirdaitė. – Iš pradžių tai stebino, po to juokino, paskui pasidarė dėsninga. Ir labai džiaugiausi neradusi užuominos apie J. P. Sartre'ą tų žmonių prisiminimuose, kurie irgi jį buvo matę“. „Jis tikrai važiavo ne į Lietuvą, o į Sovietų Sąjungą.

Tai yra pirmas niuansas, keliantis klausimą, ar mums reikia džiaugtis, kad Lietuva buvo tarp tų egzotiškų vietų, kurias sovietų valdžia norėjo parodyti užsieniečiams“. Prancūzų rašytojo vizitui buvo skirta daug dėmesio.

S. Daugirdaitė rašytojo Mykolo Sluckio prisiminimuose rado spėliojimų, kad J. P. Sartre'as Lietuvą, o ne, tarkim, Kirgiziją pasirinko todėl, kad Lietuva tuo metu garsėjo savo kinu, grafika, architektūra ir kt. „Tai yra netiesa, – teigė S. Daugirdaitė. – Nuo 1962 iki 1968 metų J. P. Sartre'as nuolatos vienas arba su S. de Beauvoir važinėjo į Sovietų Sąjungą. Jis tikrai važiavo ne į Lietuvą, o į Sovietų Sąjungą.

Tai yra pirmas niuansas, keliantis klausimą, ar mums reikia džiaugtis, kad Lietuva buvo tarp tų egzotiškų vietų, kurias sovietų valdžia norėjo parodyti užsieniečiams“. J. P. Sartre'ui buvo parodyta ir Armėnija, Gruzija, Krymas, Estija.

Buvo numatyta ir Vidurinė Azija, bet nuo tos kelionės sulaikė tuomet ten įvykęs žemės drebėjimas. Pasak S. Daugirdaitės, Estija prancūzų porai, matyt, labiau patiko ir dėl to, kad juos globojo prancūziškai kalbanti rašytojo ir muzikologės Semperių pora.

Prisiminimuose S. de Beauvoir pabrėžė, kad jų globa nebuvo įkyri. Kaip ji pažymėjo, tik Maskvoje ir tuometiniame Leningrade jie galėjo vieni pasivaikščioti gatvelėmis, o nuvykus į respublikas prisistatydavo būrys globėjų, kurie norėdavo sekioti kartu. Beje, nė vieno lietuvio vardas prisiminimuose nepaminėtas. „Vilniuje prancūzai buvo pasakę, kad nori pasivaikščioti vieni ir pamąstyti. Išvertus į žmonių kalbą, reiškia: atstokit nuo mūsų.

Tačiau nuo jų neatstojo“, – teigė S. Dugirdaitė. Nidos vardas Simone de Beauvoir prisiminimuose apskritai nepaminėtas. Parašyta tik, kad juos nuvežė ten, kur gyveno Thomas Mannas.

Važiavo ten, kur vežė

Dar vienas niuansas, kurį paminėjo S. Daugirdaitė, yra tas, kad 1965 metais sovietinė Lietuva šventė savo „įstojimo“ į Sovietų Sąjungą 25-ąsias metines. „Kai pavartai to meto laikraščius, jie tiesiog raudonuoja antraštėmis.

Tame kontekste neatsitiktinai į Lietuvą buvo atvežamas ne vienas žymus veikėjas, J. P. Sartre'as – tarp jų. Tai ar mums tuo reikia džiaugtis?“ – klausė mokslininkė.

Kaip pabrėžė S. Daugirdaitė, J. P. Sartre'as važiavo ten, kur jį vežė: aplankė Pirčiupius, Trakus, Kauną, nakvojo Palangoje.

„Kaip yra užsiminta Halinos Korsakienės prisiminimuose, Palangoje eidamas iš restorano į vienintelį tuo metu viešbutį, kuriame nakvojo, J. P. Sartre'as pradėjo protestuoti prieš rusų poerto Josifo Brodskio įkalinimą. Suprantama, lydėję rašytojai labai sutriko, – pasakojo S. Daugirdaitė. – Jei Palanga turėtų kultūrinių ambicijų, šį faktą galėtų išnaudoti.“ Gilindamasi į J. P. Sartre'o apsilankymą mokslininkė pastebėjo, kad visuomenės sąmonėje viską pakoregavo A. Sutkaus nuotrauka.

„Juk buvo pakviesta daug spaudos fotografų, laikraščiuose publikuota daug ir įvairių nuotraukų, tačiau jų niekas neprisimena, – sakė pranešėja. – Dėl meninės vertės išliko žinoma tik A. Sutkaus nuotrauka. Ji meluoja taip, kaip meluoja menas. Nuotraukose matome laisvai vaikštinėjančius žmones.

Atsiminimuose jie ir pasakojo, esą „mes buvom laisvi žmonės“. Kokie laisvi 1965 metais, kai su žmogumi iš Vakarų buvo bijoma ir kalbėtis? A. Sutkus daugelį metų interviu teigdavo, kad jį, tuomet 26-erių metų fotografą, pakvietė fotografuoti todėl, kad jis draugavo su rašytojais, ypač su Mykolu Sluckiu.

Kai pasirodė Liongino Šepečio dienoraščiai, juos perskaitęs A. Sutkus nustebo: „Tai, pasirodo, mano kandidatūrą svarstė ir aš galėjau ten nepatekti?“ Vadinasi, fotomenininkas penkiasdešimt metų nugyveno tikėdamas, kad viskas vyko kaip laisvoje šalyje...“

Pasak mokslininkės, J. P. Sartre'o vizitas yra ir politiškai labai komplikuota tema. „Juk Prancūzijos vyriausybė, kaip ir kitų Vakarų šalių vyriausybės, nepripažino Baltijos šalių okupacijos bei aneksijos, savo šalių diplomatams nerekomendavo vykti į Baltijos šalis, – aiškino S. Daugirdaitė. – Ką darė J. P. Sartre'as su S. de Beauvoir? Jie demonstravo nepritarimą savo vyriausybei ir kartu įtvirtino mūsų okupaciją.

Ar mums reikia tuo džiaugtis?“ Neringos kultūros almanachas "Dorė" kviečia pasvarstyti, ar tikrai UNESCO saugomame kraštovaizdyje reikia paminklo Jeanui Pauliui Sartre

Menas padaro savo

S. Daugirdaitės įsitikinimu, viskas labai prieštaringa, tačiau menas padaro savo.

„Apie J. P. Sartre'o pasivaikščiojimą po Kuršių neriją mes žinome tiek, kiek yra pasakojęs ir kaip mums viską pateikęs A. Sutkus, – sakė ji. – Yra daryti tyrimai, kaip apskritai veikia žmogaus atmintis, tiksliau, vadinamoji fotoblykstės atmintis.

Kai įvyksta koks nors ryškus įvykis (sprogo Černobylio AE, lėktuvas įsirėžė į JAV bokštus dvynius ar pan.), žmogus sako: „Tą akimirką stovėjau virtuvėje ir viskas buvo taip... Žmogus tiki, kad to niekada nepamirš.

Tačiau atminties tyrimai rodo, kad bėgant laikui tikslumas nyksta, ypač jei žmogus mato kokias nors kitas interpretacijas, jis jas priima kaip savo. Jei kas nors matė J. P. Sartre'ą Lietuvoje, dabar jau atsimena tą suformuotą įvaizdį – vienišas rašytojas eina per kopas.“

Ši garsi A. Sutkaus nuotrauka, kaip aiškino pranešėja, visų pirma yra apkarpyta. Šalia rašytojo krinta S. de Beauvoir šešėlis (originalioje nuotraukoje yra ir ji). O nuotraukoje – jis tik vienas. Kitų fotografų darytose nuotraukose matyti dar ir nemažas būrys lydinčių veikėjų – esą visi laisvai vaikštinėja po kopas. „A. Sutkaus nuotrauka permodeliuoja situaciją“, – sakė S. Daugirdaitė.

O juk tuo metu, kai Kuršių nerija buvo griežtai saugoma pasienio zona, kai ten nebuvo jokio turizmo infrastruktūros, negalėjo lyg niekur nieko tiek po kopas vaikštinėti žmonių.

„Mes tikime tuo, ką mums nori pasakyti A. Sutkus – kad per kopas ėjo vienišas J. P. Sartre'as“, – sakė S. Daugirdaitė. Jai nesuprantama, kodėl mums reikėjo statyti paminklą pagal A. Sutkaus nuotrauką, jei toks jau stovi Paryžiuje nacionalinės bibliotekos kieme.

Kultūros almanachas “Dorė” primena garsiąją Antano Sutkaus nuotrauką, kuri, pasak Solveigos Daugirdaitės, meluoja, esą vienišas rašytojas klaidžiojo po kopas.

Išgalvotos legendos

„Tai negi J.P. Sartre'as nepasakė tų garsiųjų sakinių apie Kuršių nerijos kraštovaizdį, kurie tapo reikšmingu argumentu inicijuojant skulptūros statymą: „Jaučiuosi, lyg stovėčiau rojaus prieangyje“ bei „Pirmą kartą debesys man po kojomis“? – klausė R. Ravaitytė-Meyer. S. Daugirdaitė patikino, kad tai – tik lietuvių pasakėčios.

Pagal Antano Sutkaus nuotrauką paminklas Jeanui Pauliui Sartre Už gryną tiesą mokslininkė nepriėmė ir prancūzus lydėjusių veikėjų tikinimo, kad šie gyrė viską: lietuvišką virtuvę, skilandį. „Na, prancūzai apskritai mandagūs, jie dažnai kartoja: „Tai nuostabu“, – teigė S. Daugirdaitė. – Juos lydėję funkcionieriai buvo sužavėti, kad J. P. Sartre'as nepasididžiavo, gėrė ir gyrė „vodką“ (liet. degtinę).

Na, šiuo atveju reiktų pasakyti, kad jis buvo priklausomas ir nuo alkoholio, ir nuo narkotikų. Jis buvo ir labai didelis rūkalius – vieną cigaretę prisidegdavo nuo kitos. Be to, jis gyrė ir lietuvių revoliucines tradicijas.

Apibendrinant, jis puikiai žinojo, ką reikia šnekėti, o ko nereikia, kad būtų nuolatos vežiojamas po Sovietų Sąjungą. O lietuviai elgėsi maždaug taip, tarsi pas juos būtų atvažiavęs revizorius.“ J. P. Sartre'as puikiai žinojo, ką reikia šnekėti, o ko nereikia, kad būtų nuolatos vežiojamas po Sovietų Sąjungą.

Kaip pabrėžė pranešėja, S. de Beauvoir prisiminimų knygoje Lietuvai skirta pusantro puslapio. Palanga paminėta du kartus. Rašytoja užsimena, kad Kaune (sobore) apsilankė „bjauraus vitražo galerijoje“, kad jai susidarė įspūdis, jog Lietuvoje nemėgstami rusai.

Prancūzams, suprantama, nepatiko vokiška Klaipėda. Dar ji aprašo išskirtinį reiškinį: Palangoje, einant pajūriu, juos užpuolė storos, nuogos moterys.

Rašytoja patikslino, kad Sovietų Sąjungoje nėra nudistų paplūdimių, o tik atskiri – vyrų ir moterų bei bendri. Nidos vardas prisiminimuose apskritai nepaminėtas. Parašyta tik, kad juos nuvežė ten, kur gyveno Thomas Mannas.

Kaip pasakojo mokslininkė, tuo metu J. P. Sartre'o Lietuvoje beveik niekas nebuvo skaitęs. Jis išgarsėjo ne savo kūryba ar filosofavimu, o 1964 metais atsisakęs Nobelio literatūros premijos.

„Dabar pasaulis yra labai pasikeitęs, Po J. P. Sartre'o jau niekas negali padaryti tokio įspūdžio, kokį tada padarė jis, – tikino S. Daugirdaitė. – Be to, jis buvo ir labai antiamerikietiškas (kritikavo JAV už karą Vietname).

Jam atrodė, kad Sovietų Sąjunga yra mažesnis blogis. „Šaltojo karo laikotarpiu, jei esi prieš JAV, vadinasi – už Sovietų Sąjungą“, – pabrėžė S. Daugirdaitė.

Mokslininkės nuomone, visi paminklai randasi iš noro pritraukti turistus. „Be to, tam tikrai kartai, kuri jau sensta, norisi įsiamžinti. Tada desperatiškai ieškoma, kaip tai padaryti per kokius nors kultūrinius įvykius, – svarstė S. Daugirdaitė. – J. P. Sartre'o vizitu įsiamžino M. Sluckio, Eduardo Mieželaičio, L. Šepečio karta.

Dar noriu pridurti, kad nepriklausomybės metais, kai buvo sakoma, kad sovietmetį reikia išbraukti iš gyvenimo, kad tuomet nieko gero nebuvo, ši karta norėjo pasakyti: netiesa, mes gyvenom, mylėjom, vaikščiojom po kopas, apsimetėm, kad mūsų niekas neseka, nieko nebijojom.

Tad šiame kontekste J. P. Sartre'as labai tiko: juk pasaulis atvyko į šį užkampį“.

Vizualinė tarša

Renginyje kalbėjusi vilnietė skulptorių Vilniaus sekcijos pirmininkė Aušra Jasiukevičiūtė priminė, kad po Saulės laikrodžio pastatymo ant Parnidžio kopos atsirado ir daugiau norinčiųjų ten įsikurti.

Jos žiniomis, ir dabar gvildenami dar keli projektai. Be to, jos įsitikinimu, stovintis paminklas J. P. Sartre'ui yra labiau ne jam, o A. Sutkaus nuotraukai.

„Atkreipkite dėmesį, ši vieta jau tampa frankofonijos kampeliu. Neseniai atsirado Kęstučio Musteikio skulptūra su suoleliu prancūzų karo belaisviams, kuriuos esą čia badu marino vokiečiai.

Paminklo pastatymą rėmė Prancūzijos ambasada, – pasakojo skulptorė. – Tyrimų, ar iš tiesų čia taip buvo, nėra, jų niekas nefinansuoja, tačiau paminklas jau stovi.

Tokie reiškiniai tampa mūsų laikų problema: kai nėra aiškaus pagrindo, kodėl ir kam to reikia, drįstu teigti, kad daroma tik dėl to, kad kažkam pasidaro svarbu paimti rėmimo pinigus. Ir turime situaciją – dabar jau daug kas nori čia įkelti koją“. Skulptorės nuomone, jei nestabdysime šio proceso, Parnidžio kopa virs skulptūrų parku. O juk ne to žmonės vyksta į Kuršių neriją.

„Šioje ypatingo režimo vietoje, saugomoje teritorijoje su saugomu kraštovaizdžiu kultūrinė invazija labai nereikalinga. Ji tampa vizualine tarša, – teigė A. Jasiukevičiūtė. – Be to, negerai, kai atraktyvus kraštovaizdis yra politizuojamas, užstoja vaizdą, kuris yra visos Lietuvos turtas“.

Skulptorė perskaitė ir Neringos vicemerui Narūnui Lendraičiui įteikė raštą, siūlantį Dailininkų sąjungos pagalbą. „Norime paraginti savivaldybę sukurti taisykles, suburti meno tarybą šioms problemoms spręsti.

Specialistų komisija padėtų apsisaugoti nuo menininkų invazijos į saugomą kraštovaizdį. Meno kūriniams vietos Kuršių nerijoje turi būti parenkamos labai atsakingai“, – teigė A. Jasiukevičiūtė.

Jos nuomone, specialistai turi pasakyti, kurios Kuršių nerijos erdvės turi išvengti kultūrinės invazijos, o kuriose galima statyti skulptūras. „Įamžinti daug ką galima ne vien statant paminklus, o, pavyzdžiui, ir inicijuojant, finansuojant tyrimus“, – pridūrė S. Daugirdaitė. Paskubino E. Macrono vizitas?

Jonas Staselis abu šiuos paminklus pavadino nesuvokiama invazija į kraštovaizdį ir siūlė juos pastatyti – kaip paminklą Leninui – prieš įėjimą į savivaldybę, kad tie, kurie priėmė sprendimą juos statyti, savo rezultatą matytų kasdien. Kaip pasakojo N. Lendraitis, dėl J. P. Sartre'o įamžinimo Neringoje buvo diskutuojama gal dešimtmetį. Pastaraisiais metais viską paskubino planuotas Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono vizitas į Lietuvą.

Buvo sumanyta paminklą atidengti tos viešnagės metu. Vėliau paaiškėjo, kad E. Macronas neatvyks. Pasak vicemero, kartais užsukdavęs ir A. Sutkus vis užsimindavo, kad gerai būtų įamžinti J. P. Sartre'ą. „Daugiau žaidė ekonominiai, rinkodariniai argumentai – mes įamžinsim pasaulinio garso asmenybę, o tokiu būdu ir paskatinsim prancūzus čia apsilankyti.

Beje, prancūzai tarp turistų – ketvirtoje vietoje, – sakė N. Lendraitis. – Aš tik norėjau pabrėžti, kokioje aplinkoje ir kokiomis kategorijomis kartais mąstome. Tačiau nemanau, kad dabar reikia pulti į kitą kraštutinumą – paminklą griauti ar perkelti kitur“. Kaip pridūrė vicemeras, ši skulptūra „Prieš vėją“ nėra reveransas J. P. Sartre'o politinėms pažiūroms, kurios dar ir keitėsi, evoliucionavo. „Dangus dėl to negriūva, bet susimąstyti ir kalbėtis, tikrai yra apie ką“, – teigė N. Lendraitis.

Nesuvokiama invazija

Fotografas, Lietuvos spaudos fotografų klubo prezidentas Jonas Staselis abu šiuos paminklus pavadino nesuvokiama invazija į kraštovaizdį ir siūlė juos pastatyti – kaip paminklą Leninui – prieš įėjimą į savivaldybę, kad tie, kurie priėmė sprendimą juos statyti, savo rezultatą matytų kasdien.

„Man nesuvokiama, kaip investuotojai negauna leidimo statyti trečio aukšto ant buvusio žuvininkystės ūkio pastato, kad nebūtų vizualinės taršos, o čia, ant Parnidžio kopos, galima viskas“, – piktinosi J. Staselis.

Kuršių nerijos bendruomenės atstovė pažadėjo, kad inicijuos peticiją, riks parašus dėl šių dviejų paminklų iškėlimo iš Parnidžio kopos.