Juodkrantės sengirės likimas virto galvosūkiu

Miškininkai nori išvalyti teritoriją ir pasodinti joje naujų medynų. Gamtininkai tikina, jog to daryti neverta, nes būtų švaistomi valdiški pinigai ir naikinamas unikalus objektas. Esą atkūrus mišką kormoranų stebykloje Kuršių nerija netektų labiausiai turistus traukiančios vietovės, mat paukščių koloniją sezono laikotarpiu aplanko per 60 tūkst. smalsuolių – dukart daugiau nei Mirusias kopas.

„Yra atlikti dirvožemio tyrimai. Ten mažiausiai 10–20 metų negalės augti jokie įspūdingesni medžiai. Nesuprantu noro visur atsodinti mišką. Ten, kur anksčiau perėjo kormoranai, susiformavo savitas rezervatas, išskirtinis biologinis poligonas, stebykla. Nudžiūvusiuose medžiuose peri reti uoksiniai paukščiai, krituoliuose, trūnijančioje medienoje apsigyvena daugybė vabzdžių rūšių“, – „Lietuvos žinioms“ sakė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) specialistas Laimutis Budrys.

Kainuotų tūkstančius

Juodkrantėje, ant Garnių kalno, įsikūrusi kormoranų kolonija – didžiausia Lietuvoje. Šiemet toje vietoje perėjo apie 3,5 tūkst. paukščių porų. Ten, kur apsigyvena kormoranai, po kurio laiko gyvybingas miškas virsta nudžiūvusių medžių karalyste.

Taip nutiko ir Juodkrantėje. Tačiau kormoranų kolonija virto turistų traukos objektu – nuo apžvalgos aikštelės matyti ištisi sunaikintos sengirės plotai, pilni strampų ir virtuolių. Juodieji sparnuočiai savo ruožtu suka lizdus kituose, sveikuose medžiuose. Žinoma, kolonijai plisti neleidžiama. Siekiant atšaldyti kormoranų kiaušinių dėtis, paukščiai kasmet baidomi iš lizdų.

Anot Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus Pauliaus Zolubo, Miškų įstatymas įpareigoja per trejus metus atkurti sunaikintus medynus. „Todėl yra parengtas ir Juodkrantės sengirės apželdinimo projektas. Jis dar derinamas. Planuojame atsodinti mišką“, – „Lietuvos žinioms“ tvirtino jis.

Kuršių nerijos nacionaliniame parke (KNNP) miškus prižiūrinčios Kretingos miškų urėdijos miškų urėdas Arūnas Samoška teigė, jog atkurti reikėtų apie 13–15 hektarų Juodkrantės sengirės. „Ne viską iš karto, o etapais. Pradžioje gal 3 ar 5 hektarus atsodintume. Žiūrėtume, kaip prigyja sodinukai. Konkretaus sprendimo dar nėra, bet esame už tai, kad miškas būtų atkurtas. Pirmiausia toje vietoje, kurioje jis visiškai sunaikintas, – prie apžvalgos aikštelės. Iš teritorijos būtų šalinami virtuoliai, paliekant keletą nudžiūvusių medžių su uoksais, kuriuose peri paukščiai. Dar vyks diskusijos su gamtininkais, bet atkurti mišką mus įpareigoja įstatymas“, – pabrėžė jis.

Anot urėdo, pušyno kormoranų kolonijoje veikiausiai nebūtų sodinama, nes dėl paukščių ekskrementų yra pakitusi dirvožemio cheminė sudėtis. Ji netinka šiems medžiams. „Bandytume apželdinti eglėmis, beržais arba kitais lapuočiais. Viename hektare, priklausomai nuo medžių rūšies, turi būti pasodinta nuo 3 tūkst. iki 6 tūkst. sodinukų. Vieno hektaro atsodinimas kainuoja apie 4–7 tūkst. eurų“, – kalbėjo A. Samoška.

Įžvelgia vertybę

Miškininkų planams priešinasi tiek VSTT, tiek KNNP direkcija. Esą nudžiūvęs miškas turi būti paliktas toks, koks yra, o bandymai jį atkurti – pasmerkti nesėkmei.

„Dirvožemio tyrimai atskleidė, kad jame labai didelė fosforo, azoto koncentracija. Ten tiesiog niekas neaugs. Jau buvo eksperimentuota: sodinti pušų daigai, bet jie neprigijo, nudžiūvo. Juk kormoranai niekur nedingo, toliau skraido ir tuštinasi. Kitas dalykas – atsodinus mišką netektume unikalaus gamtinio objekto“, – „Lietuvos žinioms“ aiškino KNNP direktorė Aušra Feser.

Mat nudžiūvę medžiai, virtuoliai ir visa sunaikintos sengirės gamtinė aplinka yra tapusi prieglobsčiu daugybei gyvūnų rūšių: nuo paukščių iki vabzdžių. „Tai nepaprastai įdomi teritorija. Galima stebėti, kaip vyksta natūralūs gamtos procesai, kas apsigyvena, kas auga tokioje vietoje. Be to, dėl kormoranų veiklos atsivėrė naujos erdvės, išryškėjo Garnių kopa, geriau matyti kraštovaizdžio elementai. Jei bus pasodintas miškas, ta išskirtinė vieta nebeteks žavesio. Juk turistai ir plūsta pasižiūrėti mirusio miško, mitais ir įvairiausiomis istorijomis pagarsėjusių kormoranų“, – argumentavo A. Feser.

VSTT Apsaugos ir tvarkymo skyriaus vyr. specialistas L. Budrys įsitikinęs, jog atsodinant Juodkrantės sengirę būtų elgiamasi neapdairiai. „Pirmiausia, ten niekas neaugs, nes dirvožemis jau sugadintas. Kitas niuansas – visoje Kuršių nerijoje pastaraisiais metais kertami medynai, atveriamos erdvės, parodomos kopos, palvės. O čia būtų elgiamasi priešingai: vietovėje, kurioje natūraliai atsivėrė tas pirmykštis kraštovaizdis, sodinamas naujas miškas. Juodkrantės sengirės su mirusiais medžiai nereikėtų liesti. Tegul ta vieta lieka kaip išskirtinis stebėjimų rezervatas“, – siūlė jis.