Gintaravimo sezonas įsibėgėjo

Dar rugp­jū­čio pa­bai­go­je pa­pū­tus pir­mie­siems stip­res­niems vė­jams nuo jū­ros pa­kran­tės pa­plū­di­mys bu­vo nu­klo­tas ste­buk­lin­go­mis Bal­ti­jos ban­gų šiukš­lė­mis.

Įvai­rios jūr­žo­lės, dumb­liai, kriauk­lės, pa­ga­liu­kai kaip me­dus bi­tes trau­kia gin­ta­rau­to­jus, ku­rie jau pa­si­py­lė ties Kark­le, Ne­mir­se­ta. Bū­tent čia pa­si­ro­dė gau­sy­bė jū­ros šiukš­lių są­na­šų.

O jos ypa­tin­gos tuo, kad sle­pia įstri­gu­sio gin­ta­ro ga­ba­liu­kus, nors ti­krie­ji gin­ta­rau­to­jai tie­siog bren­da į ban­gas ir ke­se­liais (tink­li­nis mai­še­lis, pri­tai­sy­tas ant kar­te­lės) gau­do stam­biau­sias šiukš­les. Jo­se ti­ki­ma­si pa­gau­ti ir so­li­džių gin­ta­ro gry­nuo­lių.

„Va­sa­rą ne­bu­vo vė­jo, ban­gų, o da­bar kart­kar­tė­mis jau pa­pu­čia „gin­ta­ri­nis“ vė­jas nuo jū­ros. Ir ta­da Bal­ti­ja me­ta gin­ta­rą. Rei­kia stip­res­nių ru­de­ni­nių ura­ga­nų, tuo­met vi­sas pa­jū­ris trauks gin­ta­ro žve­jus“, - LŽ pa­sa­ko­jo gin­ta­ro gau­dy­mo eks­kur­si­jas tu­ris­tams ve­dan­tis klai­pė­die­tis Igo­ris Os­na­čius.

Jis prog­no­za­vo, kad gin­ta­rau­to­jų de­san­tas šie­met bus dar di­des­nis nei per­nai. Mat dėl įvai­rių prie­žas­čių, po­li­ti­nės kri­zės Ukrai­no­je lie­tu­viams už­si­vė­rė Ka­li­ning­ra­do gin­ta­ro ka­syk­lų du­rys.

„Gin­ta­ro ža­lia­va brangs­ta, jos trūks­ta, įvež­ti ne­be­lei­džia­ma, to­dėl na­tū­ra­lu, kad ru­de­nį žmo­nės plūs­ta į pa­jū­rį ti­kė­da­mie­si Jū­ra­tės aša­rų pri­siž­ve­jo­ti“, - tei­gė I. Os­na­čius.

Pa­ty­rę gin­ta­rau­to­jai po­ri­na, jog svar­biau­sia – mo­kė­ti „skai­ty­ti“ vė­ją.

Pa­vyz­džiui, Kur­šių ne­ri­jo­je rei­kia ry­tų, pie­try­čių vė­jo, o va­ka­ris nie­ko ge­ra ne­ne­ša. Ne­tin­ka ir di­de­lės ban­gos, nes gin­ta­ras lie­ka to­liau nuo kran­to, gin­ta­ro žve­jams rei­kia grįž­ta­mo­sios po­van­de­ni­nės sro­vės į kran­tą.

O pa­jū­rio ruo­že nuo Meln­ra­gės iki Šven­to­sios, že­my­ne, rei­kia bū­tent va­ka­rų, piet­va­ka­rių vė­jo. Pa­pras­tai dau­giau­sia gin­ta­ro žve­jų ren­ka­si ties Olan­do Ke­pu­re, Kark­lė­je, ir ruo­že nuo jos iki Ne­mir­se­tos. Mat ten yra įlan­kos, ku­rio­se ir nu­sė­da gin­ta­ras. Iš­ky­šu­liai yra kaip gau­dyk­lės.

„Vi­si klau­sia, kur rei­kia gau­dy­ti? Žiū­rė­ki­te į pa­ukš­čius, ki­rus. Ten, kur jie po aud­ros skrai­do virš ban­gų, ma­ty­ti to­kia tam­si dė­mė, vi­so­kių jū­ros šiukš­lių ko­šė, ten ir gin­ta­ras. Rei­kia ieš­ko­ti jū­ros iš­plau­tų, ska­lau­ja­mų stam­bes­nių nu­glu­din­tų pa­ga­liu­kų, šiukš­lių, ne­gy­vų žu­vų, kre­ve­čių. Tai su­fle­riai, kur me­ta­mas gin­ta­ras“, - pa­sa­ko­jo I. Os­na­čius.

Ga­li­ma gau­dy­ti ir at­sis­to­jus nu­ga­ra į jū­rą: grįž­tan­ti ban­ga iš­sisk­lei­džia kaip vė­duok­lė ir jo­je ga­li­ma pa­ma­ty­ti gin­ta­ro. Kai ku­rie žve­jai net spe­cia­liai įsib­ri­dę il­gai žiū­ri į be­si­ri­tan­čias ban­gas ir lau­kia, kol jo­se švys­te­lės gin­ta­ri­nė aša­ra, o gal ir di­de­lis ga­ba­las. Kar­tą ne­pa­gau­si, dau­giau nie­ka­da ne­beg­rįš.