Gargždų parkas: viršuje - kultūra, apačioje - natūra

Kiekvienas parkas turi unikalią savo istoriją. Angliško landšaftinio stiliaus parką prie Minijos upės vakarinėje Gargždų dalyje XIX amžiaus pirmoje pusėje užveisė dvarininkai baronai F. ir E. Rione. Parke yra II pasaulinio karo karių kapai (nors čia nėra jų žūties vieta), Jono Čepo ir Vytauto Majoro sukurtas paminklas "Rūpintojėlis", pagrindinės alėjos pabaigoje pastatytas paminklas rezistencijos aukoms atminti, kurių mažytės kapinaitės seniau parke buvo.

Seniausi miesto parko medžiai čia vaikštinėjantiesiems pavėsį teikia jau per 200 metų, kai kurie jau krinta natūralia mirtimi. Senajame parke auga paprastieji skroblai ir baltosios tuopos, mažalapės ir didžialapės liepos, paprastieji kaštonai, klevai, riešutmedžiai bei kitų rūšių medžiai. Naujai suformuotos parko alėjos leidžiasi į vaizdingą Minijos slėnį. Romantiškas parkas yra populiariausia iškylautojų vieta, todėl prieš keletą metų buvo suskasta galvoti, kaip ją padaryti dar lankomesnę, kaip pritaikyti šeimų poilsiui.

Tarptautinė komisija Lietuvos architektūros katalogui bei parodai "Žvilgsnis į save 2010-2012" atrinko ir parko projektų. Aplinkos ministras miesto bendruomenei įteikė padėką už kūrybinį bendravimą su profesionaliais architektais. Tačiau už šių sausų faktų slypi tiek gražiausių pilietiškų bei žmogiškų jausmų...

Kad kojos už kelmų nekliūtų

"Vaikščiodami parke pasikalbėdavome, kad parkui reikia atgimimo. Ne atrakcionų. Mažo miestelio parkas turi būti be "Londono akies", ir didelių Vasiukų įkurti nenumatėme", - sakė bendruomenės narys Vytautas Čeledinas.

"Takai per daug apžėlę, senas apšvietimas, viskas griūva - tai turime gelbėti ir kurti daug ką naujai. Gargždiškiai gal mažiau turėjo parko vizijų, tad buvo pasitelkti Lietuvos architektūros studentai, pakviesti į vasaros stovyklą Minijos slėnyje. Jie ieškojo miesto identiteto, ir tai buvo pastabus žvilgsnis iš šono", - sakė Gargždų miesto bendruomenės pirmininkė Roma Paplauskienė.

Anot jos, dar anksčiau, įvertinę parko vystymosi galimybes, savo projektus buvo pateikę profesionalūs architektai Matas Cirtautas, Petras Džervus ir kraštovaizdžio architektė Giedrė Laukaitytė-Malžinskienė. Jie buvo ir gyventojų - moksleivių, jaunimo ir aplinkui parką įsikūrusių įstaigų darbuotojų apklausas padarę. Tartasi su muziejininkais.

"Parko viršuje yra senasis parkas, kuris sovietmečiu buvo kuriamas chaotiškai, ne pagal paveldosauginį statusą. Mes norime parke matyti sąsajų su dvarininkų Rione gimine, kitais istoriniais miesto įvykiais - tai, kas yra išlikę, ir natūralia gamta slėnyje.

Ieškojome, kaip tai sujungti, ir priėjome prie išvados, kad turėtų būti darni parko plėtra, kurioje visa susiję", - sakė R. Paplauskienė, pabrėžusi, kad žmonės labiausiai nori ateiti į parką su šeima smagiai leisti laiką, kilnojamoje estradoje arba amfiteatre pasiklausyti koncertų.

Priešistorė ir nauja pradžia

"Kas šiuose kraštuose augo, prisimena, kaip parkas atrodė prieš 40-50 metų. Vartant šimtametes nuotraukas matyti, kad Minijos krantai buvo švarūs, neapaugę. Po truputį parkas ir žmogus vienas nuo kito nusisuko, susitelkė į urbanistinį miestą, parkas pamažu grimzdo į užmarštį. Tad ir gimė idėja iš naujo užmegzti ryšį, kad parkas būtų interaktyvus, kad žmogus ir medžiai jame jaustųsi saugūs. Iki šiol parkas buvo jaunimo pasislėpimo vietelė", - sakė verslininkas Dainius Šatkus.

Pasak jo, net ir sovietmečiui prasidėjus visi miesto renginiai bei šventės nebuvo apmirusios - vyko ir žirgų konkūrai, ir dainų bei šokių, kitos tradicinės šventės.

Reikalai pajudėjo, ir jau šį pavasarį bus įrengta vaikų žaidimų aikštelė: 20 tūkst. litų gauta iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, 40 tūkst. - iš privačių rėmėjų.

Bendruomenė nuolat rengia talkas, geni krūmus, kerta šabakštynus. Beje, rudenį neskubama sušluoti nukritusių lapų - tegu vaikai su jais žaidžia ligi valios, kaip ir su pusnimis, tik nukasami takai.

O žiemos metu pavieniui ir būriais čia šliuožia slidininkai.

Išliko išskirtinė parko dalis - stadionas, kuris bendruomenės ir rajono savivaldybės iniciatyva yra gyvas 12 valandų per dieną: čia ne tik treniruojasi Gargždų futbolo komanda "Banga", bet ir miestiečiai - nuo pradinukų iki veteranų. Ši graži, sveika idėja išaugo į didesnę: įrengti daugiafunkcinį sporto ir sveikatos centrą, baseiną.

Prie upės bus įrengti tvarkingi paplūdimiai - moterų, vyrų, nudistų pliažai.

Dėl ko į Paryžių važiuotų su šypsena

Kodėl bendruomenės nariams, sėkmingiems verslininkams, kurie gali nuskristi į Paryžių pasivaikščioti Eliziejaus laukais, taip reikia atgaivinti mažo miestelio parką?

"Ne Paryžiuje mes, Gargžduose gyvename - čia mūsų aplinka ir draugai, čia mūsų laikas. Idėja yra tokia, kad čia žmonėms būtų patogu gyventi, kad kuo mažiau galvotų apie pieno upes svetur. Pasirūpiname vieta, kurioje gyvename. Pradedame nuo savo slenksčio, laiptinės, kiemo ar dar ko nors. Esame nedidelis miestas, nedidelė bendruomenė, aktyvūs žmonės gali patys daryti pokyčius. Mūsų iniciatyvos jau yra virtusios kūnu su dvasia, jos veikia, ir žmonėms įdomu. Pasitelkę savivaldą iš tiesų galime keisti aplinką, kurioje gyvename. Džiaugsimės tais projektais, dalyvausime, ir gyvensime čia. Jeigu važiuosime į Paryžių - tai su šypsena", - sakė D. Šatkus.

"Aš "žąsis ganiau" kitur, mano vaikai augo čia. Gargžduose niekas nieko neskubėjo daryti, ir tik patys galime tvarkytis. Nebuvo parko - tik miškas ir pieva, ichtiologinis draustinis Minijoje, kur neršia lašišos ir žiobriai. Ir dar visai neseniai bet kas galėjo ateit į savivaldybę, paprašyti: "Aš noriu čia sau statyti trobą" - nėra parko statuso, nėra ribų, ir viskas buvo galima. Dabar taip nebeišeina, nes viskas 15 hektarų plote atmatuota, suskirstyta, parko teritorija yra visuomeninė erdvė, tik reikia toliau tvarkytis, rodyti iniciatyvą, - teigė V. Čeledinas.

- Mes norime pasirūpinti, kad tai, ką turime, nepražūtų, kad nereikėtų paskui galvoti, kur gargždiškiai turi ilsėtis."