Dar viena Kretingos dvaro paslaptis

Žingsnis po žingsnio tikrąjį savo veidą atgaunantis Kretingos dvaras ir toliau stebina istorikus – dabar jie bando įspėti puošnių piešinių, atrastų ūkvedžio name, mįslę.

Ūk­ve­džio na­me ap­tik­ta ir kruopš­čiai at­kur­ta sie­nų bei lu­bų ta­py­ba yra pra­šmat­nes­nė nei pa­grin­di­niuo­se dva­ro rū­muo­se. „Mums vis dar ne­aiš­ku, kas ga­lė­jo už­sa­ky­ti to­kius še­dev­rus. Jie – ti­krai ne vie­ti­nių, o Va­ka­rų Eu­ro­pos meis­trų dar­bas. Spė­ja­me, kad įspū­din­ga ta­py­ba 1838 me­tais re­kons­truo­tą pa­sta­tą pa­puo­šė ne gra­fų Tiš­ke­vi­čių, o Zu­bo­vų lai­kais. Tad at­si­vė­rė dar vie­nos dva­rą val­džiu­sios kil­min­gų­jų gi­mi­nės pa­vel­das“, - LŽ pa­sa­ko­jo Kre­tin­gos mu­zie­jaus is­to­ri­kas Ju­lius Ka­nars­kas.

Uni­ka­lu tai, kad jau lap­kri­tį lan­ky­to­jams du­ris at­ver­sian­čio ūk­ve­džio na­mo sie­nų ir lu­bų ta­py­bos ele­men­tus mū­sų meis­trai res­tau­ra­vo at­kur­da­mi pie­ši­nius po taš­kiu­ką tie­sio­gi­ne šio žo­džio pra­sme.

Kruopš­tu­mo viršūnė

Ki­to­je Vil­niaus gat­vės pu­sė­je, prieš­ais pa­grin­di­nius Kre­tin­gos dva­ro rū­mus su žie­mos so­du, stūk­so bal­tas ūk­ve­džio na­mas. Bū­tent šis pa­sta­tas at­vė­rė sa­vo pa­slap­tį ir ga­li tap­ti vie­nu lan­ko­miau­sių Kre­tin­gos mu­zie­jaus an­samb­lio ob­jek­tų at­ei­ty­je.

„Pra­dė­da­mi dar­bus ta­me na­me tu­rė­jo­me prieš po­rą de­šimt­me­čių at­lik­tų is­to­ri­nių ty­ri­mų me­džia­gą, ku­rio­je bu­vo pa­sta­te esan­čių lu­bų ta­py­bos frag­men­tų nuo­ro­dų. Ta­čiau na­mo būk­lė bu­vo ka­tas­tro­fiš­ka ir bu­vo nai­vu ti­kė­tis įspū­din­gų ra­di­nių. Vis dėl­to kar­tais pa­si­tai­ko ste­buk­lų... Ke­li de­šimt­me­čiai ne­prie­žiū­ros, kiau­ras sto­gas ne­su­nai­ki­no XIX am­žiaus me­ni­nin­kų iš­pieš­tų fres­kų. Ne vi­sų dva­rų rū­muo­se ra­si to­kių puo­šy­bos ele­men­tų, o čia – tik ūk­ve­džio na­mas“, - pa­sa­ko­jo UAB „Pa­ma­rio res­tau­ra­to­rius“ di­rek­to­rius Al­das Kliu­kas.

Kai prieš dau­giau nei me­tus res­tau­ra­to­riai įžen­gė į ūk­ve­džio na­mą, jis bu­vo ap­rū­ku­sio­mis lu­bo­mis, pe­lė­siais apė­ju­sio­mis sie­no­mis, to­dėl te­ko pa­si­rai­to­ti ran­ko­ves ir kib­ti į ti­ta­niš­kų pa­stan­gų rei­ka­lau­jan­čius dar­bus.

Ta­py­bos res­tau­ra­to­rių ko­man­da kai ku­rio­se vie­to­se net po pen­kiais tin­ko ir da­žų sluoks­niais ap­ti­ko įspū­din­gų pie­ši­nių, o lu­bo­se – ir ro­ze­čių pėd­sa­kų.

Da­bar, pa­čia­me dar­bų įkarš­ty­je, LŽ žur­na­lis­tas ste­bė­jo res­tau­ra­to­rių tai­ko­mą va­di­na­mą­ją ita­liš­ką tech­no­lo­gi­ją: gre­ta au­ten­tiš­kų pie­ši­nių trūks­ta­mi seg­men­tai ne per­pie­šia­mi, o iš­taš­kuo­ja­mi.

„Nie­ko pa­na­šaus ne­su ma­tęs. Mo­te­rys tep­tu­ku, par­in­ku­sios ati­tin­ka­mą spal­vą, at­spal­vį, po taš­kiu­ką at­ku­ria iš­ti­sus pie­ši­nių plo­tus, sie­nas, lu­bas“, - LŽ pa­brė­žė Kul­tū­ros pa­ve­do de­par­ta­men­to Klai­pė­dos te­ri­to­ri­nio pa­da­li­nio vy­riau­sia­sis ins­pek­to­rius Lais­vū­nas Ka­va­liaus­kas.

Na­mo lu­bų ir sie­nų ta­py­bos at­nau­ji­ni­mo dar­bų va­do­vė, res­tau­ra­to­rė Li­na Na­vi­kie­nė tei­gė, kad pie­ši­niai - ne­abe­jo­ti­nai at­lik­ti pro­fe­sio­na­laus de­ko­ra­to­riaus, iš­ma­niu­sio Va­ka­rų Eu­ro­pos in­ter­je­rų de­ko­ra­vi­mo pri­nci­pus.

Spe­cia­lis­tų ma­ny­mu, fres­kos su­kur­tos pa­gal bri­to Ro­ber­to Ada­mo iš­po­pu­lia­rin­tą sti­lis­ti­ką. Lu­bų or­na­men­ti­ko­je ma­to­mi an­ti­kos ir Pom­pė­jos mo­ty­vai, pie­ši­niu steng­ta­si su­kur­ti lip­di­nių ilu­zi­ją, sie­nų de­ko­ras – tra­fa­re­ti­nė ta­py­ba.

Įdo­mu ir tai, jog ant lu­bų iš­pieš­to­se ro­ze­tė­se ka­dai­se bu­vę ant per­ga­men­to iš­ta­py­ti mo­te­rų vei­dai. Jie iš­sau­go­ti ne­įti­kė­ti­nu bū­du: su­pjaus­tant lu­bas. Jų frag­men­tai su de­ko­ru bu­vo sau­go­mi Kre­tin­gos mu­zie­ju­je, o da­bar grį­žo į ūk­ve­džio na­mą.

Restauratoriai naudojo itališką technologiją ir ištisus sienų, lubų plotus taškavo, atkurdami dekorą.

Zu­bo­vų paveldas

Kas ir ko­dėl už­sa­kė šiuos pra­ban­gius pie­ši­nius, pra­noks­tan­čius pa­grin­di­nių rū­mų in­ter­je­ro de­ko­ro ele­men­tus, is­to­ri­kams kol kas yra mįs­lė.

Iš pra­džių svars­ty­ta, kad de­ko­ras ūk­ve­džio na­me gi­mė XIX am­žiaus pa­bai­go­je, kai vi­są an­samb­lį pri­žiū­rė­jo gra­fas Juo­za­pas Tiš­ke­vi­čius. Mat jis, kur­da­mas dva­ro par­ką, puo­šda­mas rū­mus, sam­dė ang­lų ir pra­ncū­zų ar­chi­tek­tus, ku­rie at­si­ve­žė ir sa­vo meis­trus. Yra ir to­kia ver­si­ja - gal­būt už­jū­rio meis­trai iš­puo­šė ūk­ve­džio na­mą, nes de­mons­truo­da­mi sa­vo meis­trys­tę no­rė­jo gau­ti dau­giau pel­nin­gų už­sa­ky­mų.

„Vis dėl­to rei­kė­tų žvelg­ti nuo­sek­liau: gra­fo Juo­za­po sū­nus Alek­sand­ras la­bai ger­bė ir sau­go­jo sa­vo tė­vo pa­li­ki­mą, ta­čiau ta­me na­me su pie­ši­niais įren­gė ma­ši­nų ga­ra­žą ir sta­liaus dirb­tu­ves. Va­di­na­si, jis ne­lai­kė di­džiu­le ver­ty­be de­ko­ro, ku­ris gal jau bu­vo ap­ny­kęs, už­tin­kuo­tas. Tad ban­dant at­sek­ti pie­ši­nių gi­mi­mo is­to­ri­ją rei­kė­tų nu­si­kel­ti į anks­tes­nius lai­kus“, - kal­bė­jo J.Ka­nars­kas.

Ūk­ve­džio na­mo sie­no­je iš­kal­ta da­ta - 1838 me­tai - ženk­li­na ne Tiš­ke­vi­čių, o Zu­bo­vų epo­chą.

„Y­ra ži­no­ma, kad tas na­mas in­ven­to­ri­zuo­tas XVIII am­žiaus pa­bai­go­je. Dva­rą iki 1836 me­tų val­dė Dmi­tri­jus Zu­bo­vas, o po jo – sū­nus Mi­ka­lo­jus. Tais lai­kais pa­grin­di­niai rū­mai bu­vo me­di­niai, ap­ny­kę ir ne­tin­ka­mi gy­ven­ti, o tas ūki­nin­ko na­mas Mi­ka­lo­jaus Zo­bo­vo lai­kais bu­vo vi­sai ne ūki­nin­ko, o gy­ve­na­ma­sis. Jis ir iš­pla­nuo­tas kaip gy­ve­na­ma­sis na­mas. Bū­tent šio di­di­ko lai­kais (1838 m.) pa­sta­tas bu­vo re­kons­truo­tas, tad tuo­met ga­lė­jo at­si­ras­ti ir tie pie­ši­niai“, - pa­sa­ko­jo is­to­ri­kas. Zu­bo­vų pa­grin­di­nė re­zi­den­ci­ja bu­vo prie Šiau­lių, o Kre­tin­go­je jie tik sve­čiuo­da­vo­si, ta­čiau tai, ma­tyt, ne­su­truk­dė už­sie­ny­je pa­sam­dy­ti ge­riau­sių to lai­ko­tar­pio meis­trų.

„Pie­ti­nė­je pu­sė­je, į upe­lį, bu­vu­si ir te­ra­sa, du­rys, pro ku­rias po­nai iš­ei­da­vo pa­si­šil­dy­ti sau­lė­je. Vė­liau tos du­rys per­da­ry­tos į lan­gą. Ma­žai ti­kė­ti­na, bet gal­būt pa­tal­pas ga­lė­jo de­ko­ruo­ti ne pa­tys Zu­bo­vai, o na­mo nuo­mo­nin­kai: ba­jo­rai ar kil­min­gie­ji mies­tie­čiai. Iš­ties ste­bi­na tai, kad va­di­na­mo­jo ūk­ve­džio na­mo in­ter­je­ro puo­šy­ba yra pra­ban­ges­nė nei Tiš­ke­vi­čių dva­ro. Tai – ne­ti­kė­ta is­to­ri­jos de­ta­lė“, - tei­gė J.Ka­nars­kas.

Sa­les su kruopš­čiai res­tau­ruo­tais pie­ši­niais lan­ky­to­jai ga­lės iš­vys­ti jau lakp­ri­tį, kai ūk­ve­džio na­me du­ris at­vers nau­jos Kre­tin­gos mu­zie­jaus eks­po­zi­ci­jos. Be­je, pats mu­zie­jus šie­met šven­čia 80 me­tų įkū­ri­mo ju­bi­lie­jų. Ūk­ve­džio na­mo at­kū­ri­mo pro­jek­to ver­tė – 1,5 mln. eu­rų.