Benamiui žiema iššiepė dantis

„Nė kapeikos prie dūšios“

Redakcijoje įtūžį ant socialinių darbuotojų, valdininkų ir viso pasaulio išliejęs A. Ryžakovas pasakojo, kad automobilyje gyvenantis jau trejus metus.

„Gyvenu ne savo automobilyje, – savo nieko neturiu. Vienas žmogus mane įleido miegoti. Prieš tai gyvenau Klaipėdos gatvėje pas sugyventinę, bet padariau klaidą – trenkiau jai, ir ši liepė išeiti. Prašiausi atgal, bet nebenori priimti. Esu registruotas Kretingos rajono savivaldybėje, – Savivaldybė ir turėtų manimi pasirūpinti. Kodėl negaunu būsto arba socialinės pašalpos, kad galėčiau išsinuomoti kokį kampą? Parodė špygą, vadinasi, esu niekas. O kur man nusipraust, kur nueit į tualetą, – tegul patys pabando taip pagyvent“, – širdo vyras.

Jis tvirtino ilgus metus dirbęs Klaipėdos teismo ekspertizės skyriuje, – šiandieną gaunąs 190 eurų pensijos. Tačiau nebeturįs „nė kapeikos prie dūšios“, valgąs labdaros valgykloje. Tačiau argi ten valgis, ir, demonstruodamas nepasitenkinimą, ištraukęs iš maišelio sušalusią duoną, padaužė į stalą – neva, ten tokia benamius ir temaitina.

Apgyvendintų slaugos namuose

Kretingos rajono savivaldybės Socialinių reikalų ir sveikatos skyriaus vedėja Danutė Blagnienė sakė, jog ji pati ir jų darbuotojai gerai žino A. Ryžakovą.

„Įprastai pas mus jis ateina, kai būna gerokai įkaušęs. Vyras gyvena garaže, – vienas iš savininkų Stasys Jonušas leido ten apsigyventi, kad prižiūrėtų jo sodybą. Šeimininkas aprūpino A. Ryžakovą maistu ir nakvyne, – ten yra įrengtas ir guolis. Buvo pabėgęs ir vėl įsiprašė. Mes nuvažiuodavom, bet jam mūsų pagalbos nereikėjo, – žmogus kelia savo reikalavimus – duokit jam būstą ar skirkit pašalpą. Tačiau pašalpa jau nepriklauso, nes gauna pensiją, o eilėje socialiniam būstui stovi 150 šeimų“, – tvirtino D. Blagnienė.

Anot vedėjos, jeigu žmogų iš tikrųjų ištinka bėda ir jis neturi kur gyventi peržiem, yra sudaryta Savivaldybės sutartis su Salantų slaugos ligonine, kad priglobtų benamį. „Dėl kiekvieno asmens būtų sudaryta atskira sutartis – kiek gyveno, kokios paslaugos jam suteiktos, – ir Savivaldybė už jį sumokėtų. Tačiau pernai atsirado tik vienintelis atvejis, kai benamiui pasiūlėme šiltą nakvynę ligoninėje. Bet, išgirdęs, kad reiks gyventi Salantuose – per toli nuo jo draugų, jis mane tiesiog pavarė žodžiais“, – neslėpė ji.

Neturinčius stogo viršum galvos kretingiškius laikinai priglobia ir Motinos Teresės seserys. Tačiau seserys reikalauja, kad įnamiai gerbtų jų namų tvarką – negirtuokliautų ir nerūkytų, pagelbėtų prižiūrėti ir slaugyti sunkius ligonius. Kadangi Motinos Teresės namai yra vienuolynas, kartu su seserimis jo gyventojams privaloma ir melstis. O toks gyvenimas valkataujantiems asmenims tampa per sunkus.

Nakvynės namai valkatoms – nepatrauklūs

Tačiau, patikino D. Blagnienė, dauguma valkataujančių Kretingos miesto gyventojų turi kur žiemoti. „Jie – gana solidarūs, užjaučia vienas kitą ir pasirūpina, kad draugas neliktų be pastogės. Šitie žmonės yra romūs, niekuomet nedrasko akių. Mes patys juos susirandame: stengiamės padėti, kuo galime – susitvarkyti dokumentus, parūpiname socialinę pašalpą, tačiau pinigus pervedame į „Maximos“ kortelę, kad negalėtų pirkti svaigalų“, – pasakojo vedėja.

Anot jos, šiuo metu Kretingos mieste yra 5–6 tokie valkataujantys asmenys. Praeivių kasdien matomas vaikštinėjantis tandemas yra įsikūręs apleistame name, greta statomos bibliotekos. „Kitų surandame artimus giminaičius, bet šie nenori pas juos ilgėliau apsistoti, vėl grįžta į įprastą savo gyvenimo ritmą“, – kalbėjo vedėja.

Ji taip pat drįso paabejoti, ar, kitam šaltam sezonui mieste įkurdinus nakvynės namus, šie žmonės taps jų gyventojais: „Nakvynės namuose taip pat bus tvarka: į juos asmenys privalės ateiti iki tam tikro laiko ir pernakvoti tik būdami blaivūs“.