Arūnas Balna: apie Juodkrantę-Švarcortą, Prūsijos elito kurortą

Tris dešimtmečius Juodkrantėje gyvenantis Arūnas Balna, Liudviko Rėzos kultūros centro darbuotojas ir gidas, šiandien mus kviečia iš naujo susipažinti su Prūsų Lietuvos kurortu, vadintu Švarcortu (vok. Schwarzort, arba Schwartz Ort - liet. Juodas Krantas).

155 metai

Ko šiandienos lietuviai nežino apie Juodkrantę?

Šiandien nedaug kas žino, kad Juodkrantė XX a. pradžioje buvo garsus ir unikalus Europos kurortas, vadinamas Švarcortu. Pagal "reitingus" tarp Vokietijos poilsiautojų jis pateko į pirmąjį trejetuką, o Europoje, manau, į dešimtuką. To laikotarpio Juodkrantę galima palyginti su Baden Badenu.

Kada ir kaip žvejų kaimas tapo europietišku kurortu?

Nuo XIX a. vidurio kurortų verslas kūrėsi visoje Europoje, Šveicarijos Alpėse ir kt., ir Juodkrantė šioje srityje neatsiliko.

Didelis šuolis buvo padarytas per porą dešimtmečių, maždaug nuo 1875 metų. 1861-ieji laikomi kurorto gimimo metais - šiemet minime 155-ąją jo sukaktį. 1881 m. Juodkrantė jau turėjo savo prieplauką. Nuo jos atsiradimo ir įvyko "sprogimas". Poilsiautojai atplaukdavo garlaiviais iš Klaipėdos, Tilžės. Klaipėdoje (tuomet Mėmelyje) nebuvo poilsio industrijos. O čia - unikali gamta, ramybė, viešbučiai, gydyklos, restoranai...

Aukso amžius

Kas sukūrė poilsio infrastruktūrą?

Kaip Palanga ir kiti miesteliai turėjo savo Oginskius, o Nida - Kuvertus, taip ir Juodkrantė turėjo savuosius "oginskius" - vietos verslininkus, kurie turėjo čia savo ekonominių interesų ir pavertė miestelį komfortišku kurortu.

Kuriuos vietos "oginskius" turite galvoje?

Eduardas Štelmacheris, verslininkas iš Tilžės, XIX a. savo verslą perkėlęs į Juodkrantę. Aplink jo viešbutį "Kurischer Hof" jau 1870 m. stovėjo 11 vilų. Taip pat žydų kilmės gintaro pirklys Morisas Bekeris, kilęs iš Gdansko, turėjęs didelio pelno iš gintaro gavybos mariose. M. Bekerio įmonė "V. Stantien und M. Becker" per tris dešimtmečius iškasė apie 2,5 tūkstančio tonų gintaro. Tam reikėjo dirbtuvių ir galybės darbininkų, būstų jiems gyventi, įvairių kitų paslaugų. Gintaro kasėjų gyvenvietė (Baggercolonie) turėjo net savo vaikų mokyklą (1889-1891 m.).

Gintaro gavybos pramonė paskatino E. Štelmacherį, kitus viešbučių savininkus čia investuoti. Į kurortinį verslą įsitraukė ir vietos žvejai. Tai buvo Juodkrantės aukso amžius.

Prieš gintaro gavybos firmos atsiradimą Juodkrantėje gyveno tik 170 gyventojų, o 1885 metais - jau 851 (tuo metu Nidoje gyveno 686 gyventojai.) Taigi Juodkrantė buvo didžiausia Kuršių nerijos gyvenvietė. Apie tai išsamiai yra parašiusi dr. Nijolė Strakauskaitė savo tiriamajame darbe "Kuršių nerijos kurortai ir industrinė epocha".

Elito atostogos

Kur dėdavo iškastą gintarą, kam parduodavo?

Gintarą ir jo dirbinius (karolius, kandiklius cigarams etc.) parduodavo visai Europai, ir ne tik: veždavo į Persiją, Turkiją. Firma turėjo agentus Konstantinopolyje, Kalkutoje, Honkonge, Bombėjuje, Mechike ir kitur. Palangoje veikė M. Bekerio gintaro apdorojimo gamykla, jos filialas Kretingoje (Rusijos imperijos teritorijoje).

Juodkrantėje buvo rastas gintaro lobis.

Taip vadinama retų radinių kolekcija, surinkta per maždaug 15-20 metų, nuo 1860 m. Vidurinio neolito ir bronzos amžiaus gintaro dirbiniai: amuletai, kiti įvairūs kulto reikmenys. Vadinamoji Klebso kolekcija - pagal M. Bekerio įmonės darbuotojo pavardę. Įmonė "Stantien und Becker" šiuos eksponatus vežė į parodas Berlyne, Peterburge, Čikagoje, Londone... Tai buvo ir puiki kurorto reklama.

Kur ji dabar, Klepso kolekcija?

Getingeno istorijos muziejuje saugomos bene 5 figūrėlės. Kiti dirbiniai pražuvę.

Kalbant apie reklamą: kokias paslaugas siūlė Juodkrantės kurortas vokiečių elitui?

XX a. pradžioje buvo įkurtas Kurorto komitetas, kuris, be kitų reikalų, rūpinosi ir įvaizdžio formavimu. Reklamos siūlė pamatyti unikalų kraštovaizdį, autentišką žvejų gyvenimo būdą, susipažinti su etnografija... Taip pat reklamavo gyvenimą puošniuose poilsio namuose su visais patogumais, įvairiausias gydyklų procedūras, iškylas į kopas, koncertus...

XXI amžiuje tiek negausi... O ką reiškia "su patogumais"?

XX a. pradžioje Juodkrantėje jau buvo įvesta elektra ir tualetai viešbučiuose buvo viduje. Tačiau miestiečiams vis dėlto įspūdingiausia atrakcija buvo pamatyti gerti einančius briedžius ir žvilgtelti į šalia gyvenančių žvejų buitį.

Kaimas ir kurortas buvo atskirai?

Taip, šalia. Kaimas nelindo į kurorto gyvenimą, galima sakyti, net nekreipė į jį dėmesio. Vilų rajonas buvo Pašto stoties vietoje (kur dabartinis Kuršių kiemas).

Kodėl to meto vokiečiai būriais traukė į nerijos gamtą?

Maždaug nuo XIX a. vidurio Prūsijoje atsirado toks dalykas kaip atostogos. Tai spartaus pramonės vystymosi laikmetis, suformavęs buržuazijos sluoksnį. Pavargusiems nuo industrijos žmonėms reikėjo ramaus poilsio, gamtos grožio. Grįžimas į gamtą tuomet buvo labai madingas. Kaip ir domėjimasis etnokultūra. Visus šiuos pranašumus ir pabrėždavo Juodkrantės kurorto reklamos. Būdavo netgi specialiai surežisuojami reklaminiai vaizdai su žvejais.

Įdomu, kokios gydomosios procedūros tuo metu buvo taikomos?

Įvairiausios... Ir purvo, ir samanų vonios, ir gintaro "pilingas", ir vietiniai mineraliniai vandenys...

Poilsis Švarcorte buvo brangus?

Taip, tai buvo brangus kurortas, prieinamas tik vokiečių elitui. Po 1923 metų susijungimo Lietuvos ponams jis buvo beveik neįkandamas - jie važiuodavo į Palangą; be to, čia vyravo vokiška kultūra.

Karvaičiai - ne Juodkrantė

Kokie žmonės, garsenybės poilsiavo senajame kurorte?

O, čia nearti dirvonai... Dar netyrinėta sritis. Reikalas tas, kad informacijos šaltiniai - Vokietijos archyvuose, ir kol kas, deja, mes iki jų neprisikapstėme.

O kalbant apie kultūros veikėjus... Kokios pavardės minėtinos?

Ne Liudvikas Rėza, - šypsosi.

Kaip tik norėjau ištarti šią pavardę.

L. Rėza gimė senuosiuose Karvaičiuose. Nežinia, ar jis yra buvęs Juodkrantėje.

Iš kai kurių šaltinių gali susidaryti įspūdis, kad Juodkrantė ir radosi iš Karvaičių.

Tai klaidingas įspūdis. Juodkrantė pirmą kartą minima 1429 metais (Kryžiuočių ordino laiškuose). Kaimas ilgai gyvavo pajūryje, ir tik XVIII a. pradžioje, po Didžiojo maro, persikėlė į dabartinę vietą.

Karvaičių gyventojai per porą metų persikėlė arčiau naujosios Juodkrantės - maždaug už pusės kilometro nuo jos, kai jų kaimą ėmė kloti smėlis (galutinai užpustė 1799 m.). Tarp persikėlėlių buvo ir L. Rėzos giminaičių.

O kur konkrečiai įsikūrė karvaitiškiai?

Bažnyčia yra pusiaukelėje tarp Naujųjų Karvaičių ir Juodkrantės žvejų kaimo.

Bažnyčia tebestovi.

Senoji neišliko. Buvo medinė, pastatyta iš Karvaičių bažnyčios medienos, prie marių. Ją surentė dailidė Klimkus Grigalaitis. Bet medinė sudegė per Jonines, o dabartinė sumūryta 1885 m.

Į medinę bažnyčią žmonės ateidavo per kopas arba atplaukdavo valtimis: marių vanduo buvo 4 metrų atstumu nuo pamatų. Jau kurorto gyvavimo metu, per tris M. Bekerio firmos veiklos dešimtmečius, iš iškasto ir pilamo grunto čia buvo suformuotas 30 ha sausumos plotas.

Bažnyčia liuteronų.

Taip. Po II pasaulinio karo uždaryta, 1988 m. grąžinta liuteronams, nuo 1989 m. ją nuomojasi katalikai.

Tai kopininkai taip nuoširdžiai šventė Jonines, kad sudegino bažnyčią.

Iš tiesų Joninės Prūsų Lietuvoje labiausiai būdavo švenčiamos ant Rambyno ir ant Ievos kalno.

Adalbertas Becenbergeris

Ar šiandien Juodkrantėje kas nors moka kuršininkų tarmę?

Nelikę nei kuršininkų, nei kas moka jų tarmę. Didžioji dalis išvažiavo iškart po karo ir per dvi vėlesnes emigracijos bangas (1957, 1968), liko žmonės, per seni bėgti, ir tie, kurie buvo susigiminiavę su vietiniais.

Ar kas nors užrašė, įrašė jų kalbėseną?

Režisierius Arvydas Barysas yra nufilmavęs tris buvusius gyventojus iš Prūsų Lietuvos. Filme jie kalba savąja tarme beveik valandą. Filmas dabar dar montuojamas.

Kuršių nerijos gyventojų tarmę tyrinėjo Adalbertas Becenbergeris. Kalbėdamas apie garsiausias Juodkrantės asmenybes, pirmiausiai jį ir paminėčiau. Tai žinomas baltistas, laikomas baltistikos pradininku, Karaliaučiaus universiteto profesorius, triskart buvo išrinktas rektoriumi. Išleido knygų apie kuršininkus (pvz., "Kuršių nerija ir jos gyventojai"), įkūrė ir redagavo indoeuropiečių kalbotyros žurnalą, Tilžėje įsteigė lietuvių literatūros draugiją, organizavo Prūsijos ir Mažosios Lietuvos archeologinių paminklų tyrinėjimus, rengė archeologų ekspedicijas... Buvo įkūręs Rytų Prūsijos buities muziejų, įrengęs lietuvininkų etnografinę sodybą.

O ką jis veikė Juodkrantėje?

Gyveno čia 40 metų. Vasaromis.

Išliko

Kelias per Juodkrantę, kuriuo dabar važinėjame, - tai ta pati senojo žvejų kaimo gatvė, tik užklota asfaltu?

Iš esmės taip... Dalinai sutampa.

Kokie dar ženklai šiandien liudija tą Juodkrantę, apie kurią pasakojote?

Jų likę nemažai. Pirmiausiai architektūra. Yra išlikę bene pusė visų XIX a. aštuntojo devintojo dešimtmečio-XX a. pradžios pastatų, senųjų poilsio namų. Žinoma, jų vaizdas kiek pakitęs. Išlikusi Miško gatvė vilų rajone. Sengirė, pasivaikščiojimo takai - kurortinės Juodkrantės infrastruktūros dalis. Reljefas. Didžiausia reljefo įvairovė Kuršių nerijoje.

Bus daugiau