Ar Ievos Simonaitytės palaikai grįš į gimtąjį kraštą?

"Kai išslysiu tuo taku, kuriuo visi išeina, sumeskite kapą mano palaikams prie mano namelio ant Minijos kranto. Bet nestatykite nei kryžiaus, dėl to, kad aš visą amžių po kryžium vaikščiojau. Taip pat atitolinkite visus akmenis nuo kapo. Tegul neslegia jie manęs. Juk sunkus kaip akmuo buvo mano gyvenimas. Leiskite man gulėti tarp linksmų rožių ir gvazdikų. Tegul žydi bijūnai ir gvazdikai. Beje, kaipo pavėsis būtų malonu sidabrinis klevas. O kapo užrašas: Jau lazdą padėjau, kelionė baigta", - rašė I. Simonaitytė 1961 m.

Šio, ranka parašyto, testamento originalas saugomas Lietuvos literatūros ir meno archyve. Juo remdamasis akademikas, Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtojas, humanitarinių ir socialinių mokslų profesorius habil. dr. Domas Kaunas kelia idėją perlaidoti I. Simonaitytės palaikus rašytojos gimtajame krašte.

Pildo rašytojos valią

"Savo valią I. Simonaitytė išreiškė literatūriniu, ranka rašytu testamentu. Tuo metu nebuvo įprasta, kad testamentus tvirtintų notaras. Testamentą I. Simonaitytė parašė 1961 m., kai pabaigė įsirengti vasarnamį Priekulėje. Žinome, jog rašytojai tai buvo brangi vieta, nes Priekulės apylinkėse, Vanaguose, ji gimė. Čia prabėgo jos vaikystė, čia gyveno jos giminės ir čia ji matė paskutinę savo stotelę. Tai yra ne kartą patvirtinusi ir giminaičiams, taip pat prašiusi, kad būtų laidojama su klaipėdietiškais drabužiais. Mirė I. Simonaitytė 1978 m. Vilniuje. Giminaičiams apie netektį buvo pranešta pavėluotai, nespėjo jie net apvilkti mirusiosios jos suknele.

Sovietiniais laikais iškilios rašytojos laidotuves organizavo Rašytojų sąjunga. Jos sprendimu mirusioji buvo aprengta juoda suknele, surengtos pompastiškos laidotuvės ir parinkta vieta palaidoti Vilniuje. Aš pats tose laidotuvėse dalyvavau", - prisiminimais dalijosi prof. habil. dr. D. Kaunas, kuris parengė ir šiais metais išleido atsiminimų knygą "Aš esu Etmės Evė" apie I. Simonaitytės gyvenimo kelią, būdą ir kūrybą.

Pašnekovas pažymėjo, jog I. Simonaitytės palaikų perlaidojimas Priekulėje, šalia buvusio jos vasarnamio, būtų ne tik rašytojos valios išpildymas bet ir šiuo metu rekonstruojamam I. Simonaitytės muziejui suteiktų papildomos vertės ir traukos, atkreiptų visuomenės dėmesį.

"Norėtųsi, kad muziejus po remonto būtų ne tik rašytojos buities daiktų saugykla, bet taptų moderniu ir aktyviu centru, aktualizuojančiu I. Simonaitytės asmenybę ir jos kūrybinį palikimą", - linkėjo prof. habil. dr. D. Kaunas ir pridūrė, kad dabar rašytojos kūryba eliminuojama iš lietuvių literatūros programų mokyklose, o rašytojos kapas apleistas ir užverstas akmenimis.

Brangi atminimo vieta

Idėją perlaidoti I. Simonaitytės palaikus Priekulėje palaiko ir rašytojos giminaitis Ginter Skrabs.

"Mano senelė Marija Mickus (Mickienė) buvo Ievos Simonaitytės pusseserė, tačiau jos augo kaip seserys ir buvo labai artimos. I. Simonaitytė ne tik užrašė savo pageidavimą dėl amžinojo poilsio vietos, bet ne kartą yra jį ir žodžiu giminėms patvirtinusi. Mes žinome vietą, kur ji norėjo būti palaidota, t. y. kieme prie buvusio jos vasarnamio Priekulėje, prie sidabrinės eglės", - teigė G. Skrabs.

Prof. habil. dr. D. Kauno iniciatyvai pritaria ir žinoma Priekulės miestelio pedagogė, kraštotyrininkė, I. Simonaitytės kūrybos tyrinėtoja Edita Barauskienė.

"Žinia, kad I. Simonaitytė buvo palaidota valdiškai ir sovietmečiu jos testamento nebuvo paisyta. Rašytoja neturėjo sostinėje artimųjų, numirė Mažosios Lietuvos patriotai Eva Labutytė, Vytautas Kaltenis, Linas Julijonas Jankus, kuriems dar rūpėjo rašytojos atminimas ir jos palaidojimo vieta. Todėl pritarčiau, kad rašytojos palaikai būtų sugrąžinti į jos gimtąjį kraštą ir perlaidoti Priekulėje, prie muziejaus, bei taptų brangia atminimo vieta. Jeigu dėl kokių nors priežasčių to nebūtų galima padaryti, rašytoja yra nurodžiusi ir kitą vietą, kurioje norėtų ilsėtis, - Vanagų kapinaitėse, prie kunigo Emilio Rudolfo Hugo Bleweisso, kuris krikštijo, mokė ir globojo rašytoją I. Simonaitytę", - priminė E. Barauskienė.

Prieštarauja teisės aktams

Visuomenines iniciatyvas skeptiškai vertina Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėjas Gintautas Bareikis.

"Vilniečių iniciatyva perlaidoti I. Simonaitytės palaikus Priekulėje, I. Simonaitytės muziejaus kiemelyje, yra diskusijų objektas. Pažymėtina, jog ji prieštarauja teisės aktams, kurie numato, jog mirusieji turi būti laidojami tam skirtose vietose. Taip pat reikėtų išsiaiškinti, ar rašytojos paliktas raštelis, kuriame išreikšta jos valia, yra laikytinas testamentu. Argumentas, kad rašytojos kapas Antakalnio kapinėse nėra prižiūrimas, mano nuomone, taip pat nėra pakankamas palaikams perkelti.

Manau, kad žymių žmonių kapų Menininkų kalnelyje priežiūros klausimą turėtų spręsti kapinių prižiūrėtojai ir jų veiklą kontroliuojanti Vilniaus savivaldybė. Pagaliau tie patys perlaidojimo iniciatoriai gal verčiau pasirūpintų, kad I. Simonaitytės kapas būtų sutvarkytas", - svarstė G. Bareikis.

Kapas apribos muziejaus veiklą

I. Simonaitytės memorialinis muziejus rašytojos vasarnamyje Priekulėje buvo įkurtas 1980 m. Šiuo metu jis yra Gargždų krašto muziejaus padalinys. Šiais metais pradėta ilgai laukta muziejaus rekonstrukcija. Pagal muziejaus tvarkybos projektą, kurį Klaipėdos rajono savivaldybė parengė kartu su Kultūros paveldo departamentu, bus remontuojamas muziejaus stogas, apšiltinamos sienos, keičiami langai, durys.

Pasak Klaipėdos rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjo pavaduotojos Sonatos Šmatauskienės, numatoma, jog muziejaus rekonstrukcija truks 8 mėnesius ir atnaujinta įstaiga vėl atvers duris lankytojams kitais metais.

PALIKIMAS. Ieva Simonaitytė parašė romanus "Aukštujų Šimonių likimas", "Pavasarių audroj", "Vilius Karalius", "Be tėvo", "Pikčiurnienė", apsakymus "Apysakos", apysakas "Pikčiurnienė ir jos sesers", "Paskutinė Kūnėlio kelionė", autobiografinę trilogiją "O buvo taip", "Ne ta pastogė", "Nebaigta knyga".

Bernardo ALEKNAVIČIAUS nuotr. iš Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės bibliotekos archyvo, skirto rašytojai atminti.

"Taip pat bus ieškoma ir naujo muziejaus vadovo, nes ilgametė jo direktorė Laima Lemežienė išėjo užtarnauto poilsio. Tikimės, kad naujas vadovas pasiūlys ir naują, modernią muziejaus veiklos perspektyvą", - sakė pavaduotoja.

Šiuo metu už I. Simonaitytės memorialinį muziejų atsakingas Gargždų krašto muziejaus direktoriaus pareigas laikinai einantis Marius Mockus nepritaria idėjai perlaidoti I. Simonaitytės palaikus muziejaus kiemelyje.

"Mano nuomone, rašytojos kapas muziejaus kiemelyje labai apribotų muziejaus veiklos galimybes. Pastatas, kuriame įkurtas muziejus, yra paveldosauginis objektas. Jis yra labai mažas ir visiškai nepritaikytas negalią turintiems lankytojams. Teisės aktai gi nurodo, kad muziejai turi būti pritaikyti neįgaliesiems. Todėl, galvodami apie muziejaus veiklą po rekonstrukcijos, kaip idėją svarstome galimybę išplėsti jo ekspoziciją ir muziejaus kieme. Ką jau kalbėti apie tai, kad atsiradus kapui kieme kažin ar šalia galėtume rengti linksmesnius jaunimo renginius", - svarstė pašnekovas.

M. Mockus priminė, kad Lietuvoje ne viena asmenybė buvo perlaidota, tačiau visais atvejais perlaidojimai būdavo kapinėse.

"I. Simonaitytės perlaidojimas buvusio jos vasarnamio kieme būtų precedentas, kai autoritetas iškeliamas virš sistemos. Nemanau, kad tai yra gera mintis. Juolab kad pati rašytoja savo nuomonę šiuo klausimu keitė. Ji taip pat yra išreiškusi pageidavimą, kad būtų palaidota Vanagų kapinaitėse. Kodėl šis pageidavimas nelaikytinas testamentu?" - retoriškai klausė Gargždų krašto muziejaus direktoriaus pareigas laikinai einantis M. Mockus.

Visuotinis susirinkimas dėl rašytojos Ievos Simonaitytės palaikų perlaidojimo muziejaus kiemelyje (Vingio g. 11, Priekulė) vyks spalio 12 d. 12 val. Priekulės kultūros centro salėje (Turgaus g. 4).

---

Informacija

Ieva Simonaitytė gimė 1897 m. sausio 23 d. Vanagų bažnytkaimyje, Klaipėdos apskrityje. Penkerių metų susirgo kaulų džiova, todėl negalėjo lankyti mokyklos. Skaityti ir rašyti ją išmokė motina. Jaunystėje vaikščiodama su lazdomis ji turėjo dirbti: ganyti svetimas žąsis, prižiūrėti mažus vaikus.
1912-1914 m. I. Simonaitytė gydėsi Angerburgo sanatorijoje Vokietijoje (dab. Węgorzewo, Lenkija). Iš ten grįžo sustiprėjusi. Vertėsi siuvėjos amatu, įsitraukė į lietuvišką veiklą: dirbo Vanagų lietuvių jaunimo sambūryje "Eglė", bendradarbiavo "Tilžės keleivyje" ir kitoje Mažosios Lietuvos lietuviškoje spaudoje.
1921-1938 m. I. Simonaitytė gyveno Klaipėdoje. Dirbo Lietuvos konsulate, "Ryto" spaustuvėje korektore, "Prūsų lietuvių balso" redakcijoje, vėliau Klaipėdos krašto direktorijoje, Seimelio raštinėje mašininke ir vertėja. Mokėsi vakarinėje Komercijos mokykloje, baigė mašinraščio ir stenografijos kursus.
1938-1939 m. rašytoja gydėsi Šveicarijoje. 1939 m. Hitleriui aneksavus Klaipėdos kraštą, į Klaipėdą nebegrįžo. Trumpam apsigyveno Telšiuose, vėliau Kaune, nuo 1963 m. gyveno Vilniuje, o vasarodavo Priekulėje, kur 1961 m. buvo pasistačiusi vasarnamį.
1967 m. jai suteiktas Lietuvos TSR liaudies rašytojos vardas. 1977 m. - Klaipėdos garbės pilietės vardas.
Iki 1935 m. I. Simonaitytės vardas literatūros pasaulyje buvo nežinomas. 1935 metais I. Simonaitytei už romaną "Aukštujų Šimonių likimas" paskirta Lietuvos valstybinė literatūros premija. Nuo 1936 m. I. Simonaitytė atsidėjo vien literatūriniam darbui, jai buvo paskirta pensija. I. Simonaitytė, nors ir būdama silpnos sveikatos, nuolat rašė, o jos kūryba buvo leidžiama, dažnai po keletą kartų.
I. Simonaitytė mirė 1978 m. rugpjūčio 27 d. Vilniuje.