Ar grįš Tolminkiemis į Donelaičio žemę?

1933 m. į Vokietijos valdžią atėjus nacionalsocialistams prasidėjo pavienių Mažosios Lietuvos vietovardžių germanizavimas. Nacių partijos gauleiteris Rytprūsiuose ir Rytprūsių oberprezidentas Erichas Kochas 1936 m. liepė rauti viską, kas lietuviška (Rottet aus, was litauich ist). Jis nurodė Prūsijos Švietimo ir mokslo ministerijai parengti ne vokiškai skambančių vietovardžių pakeitimus. Ministerija suformavo „Rytų Prūsijos svetimų kalbų vietovardžių suvokietinimo“ ekspertų komisijas.

1938 m. liepos 16 d. įsaku apie 60 % senųjų lietuviškų, iki tol tik apvokietintų, Karaliaučiaus krašto vietovardžių buvo pakeista į vokiškus. Antai, Stalupėnai – Stallupönen, kuriuose kantoriavo K. Donelaitis, virto Ebenrode. Kalbininko Pilypo Ruigio Valtarkiemis (pas jį K. Donelaitis svečiavosi) – Walterkehmen virto Grosswalterdorf, o kito kalbininko Kristijono Milkaus (jis paskelbė pirmąją ištrauką iš K. Donelaičio „Metų“) Pilkalnis – Pillkalen virto Schlossberg. Tokioje pervardinimo komisijoje teko dirbti ir Vydūno bendraminčiui kalbininkui Viktorui Falkenhanui. Kai kuriuos krašto vietovardžius jam pavyko „išgelbėti“ įtikinus komisiją, kad tai ne lietuviški, o prūsiški vietovardžiai (gauleiteris Kochas manė, kad prūsai buvo germanų gentis). Iki 1938 m. Tolminkiemio bažnytkaimis oficialiai turėjo apvokietintą Tollmingkehmen vardą. Jis irgi neišvengė pervardinimo vajaus ir perkrikštytas visgi dar atpažįstamu Tollmingen vardu.

Kodėl naciai keitė vietovardžius? Vietovardžiuose atsispindi krašto istorija. Senieji vietovardžiai greta archeologinių radinių, yra labai svarbi ir dažnai vienintelė medžiaga entogenezės klausimams spręsti, t. y. tautų ir jų genčių kilmei, jų raidai nustatyti. Karaliaučiaus krašto vietovardžiai nedviprasmiškai bylojo, kad senieji gyventojai buvo ne germanai, o baltai – lietuviai ir prūsai.

1945 m. rugpjūčio 2 d. Potsdamo konferencijos sprendimu Raudonosios armijos užkariautas „Karaliaučiaus miestas ir gretimos apylinkės“ iki „būsimos Taikos konferencijos“ buvo perduoti administruoti Sovietų Sąjungai. Tų metų rudenį J. Stalinas, jau antrą kartą, pasiūlė A. Sniečkui „imti Kenigsbergą“. Sniečkaus aplinkoje kilo panika: „Lietuvai gresia Karaliaučiaus krašto prijungimas!“ Tarpininkaujant M. Suslovui, Sniečkus atsisakė šios žemės. Nei materialinis, juo labiau intelektualinis Mažosios Lietuvos gyventojų paveldas – vietovardžiai, nei Sniečkui, nei jo parankiniams neparūpo.

Iki 1945–1946 m. žiemos pagrindinės Mažosios Lietuvos dalies – Karaliaučiaus krašto – likimas dar nebuvo nuspręstas. 1946 m. balandžio 7 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku buvo suformuota Kenigsbergo sritis (t. y. Karaliaučiaus sritis) ir perduota net už dviejų sovietinių „sąjunginių“ respublikų nutolusiai Rusijos Sovietinei Federacinei Socialistinei Respublikai (RSFSR). Kitu tos pačios institucijos liepos 4 d. įsaku srities centras, Karaliaučiaus miestas, neseniai mirusio Stalino bendražygio M. Kalinino garbei iš Kenigsbergo buvo pervardintas Kaliningradu, o buvusi Kenigsbergo sritis – Kaliningrado sritimi. Istorinis kuriozas – 2005 m. Kaliningradas šventė savo 750 metų jubiliejų (į jį atvyko pats Putinas!). Iš tikrųjų tai buvo Karaliaučiaus sukaktis, nes Kaliningradui tuomet tebuvo tik 59-eni!

Kraštui perėjus RSFSR jurisdikcijai, krašto vietovardžiais toliau „rūpinosi“ RFSR Aukščiausioji Taryba. Ji politiškai motyvuotais 1946, 1947 ir 1950 m. įsakais „Apie Kaliningrado srities gyvenamųjų vietovių pervardijimą“ keitė krašto vietovardžius ir net vandenvardžius į išgalvotus rusiškus. Naciai (nacionalsocialistai) ir bolševikai buvo to paties kirpimo broliai. Vieni iš kitų mokėsi, vieni kitus pralenkdami. Naciai perėmė iš bolševikų koncentracijos stovyklų (lagerių) praktiką. Bolševikai – vietovardžių falsifikavimo meną. Anot akademiko prof. habil. dr. Zigmo Zinkevičiaus, elgtasi taip, tarsi čia būtų buvusi jokios istorijos neturėjusi negyvenama žemė.

Stambiųjų Karaliaučiaus krašto miestų vardai buvo sugalvoti Maskvoje, o miestelių ir gyvenviečių vardus kūrė iš kariškių sudarytos Kaliningrado srities civilinių reikalų valdybos komisijos nariai. Ir taip, pavyzdžiui, Jurgaičiai gavo Kanaš, Užupėnai – Bulavino, Kraupiškas – Uljanovo vardus, upės Rominta virto Krasnaja, o Ameita – Železnodorožnaja. 1947 m. įsaku pirmosios lietuviškos knygos autoriaus Martyno Mažvydo Ragainė tapo Nėmanu. Šio įsako kūrėjų neliko nepastebėtas ir Donelaičio Tolminkiemis. Jam suteiktas Čistyje prudai vardas. Matyt, kareiviškoje „vietovardininkų“ komandoje būta stropaus rašytojo Levo Tolstojaus gerbėjo; gretima Trakėnų gyvenvietė irgi gavo „tolstojišką“ – Jasnaja poliana vardą. Iš neramios sovietinės Lietuvos pusės nebūta jokios reakcijos – tylėjo ir partinis ir nepartinis blokas, Lietuvos kalbininkai į ekspertus nesisiūlė. Dėl vietovardžių visi tylėjo net tada, kai Sniečkui dar esant gyvam Maskvoje 1964 m. buvo iškilmingai paminėtos Kristijono Donelaičio 250-osios gimimo metinės. Susigriebta buvo per Gorbačiovo „perestroiką“ (pertvarką).

Senuosius žemės ir vandenų vardus būtų galėję išlaikyti vietos gyventojai. Bet 1947 m. spalio 11 d. SSRS Ministrų taryba priėmė nutarimą „Dėl vokiečių iškeldinimo iš Karaliaučiaus sritie“. Taip buvo „įteisintas“ užkariautos teritorijos gyventojų etninis valymas (tuomet nieks jų į vokiečius ir lietuvius neskirstė). Iki 1951 m. gegužės mėnesio visi dar likę gyvi 102 tūkstančiai vietos gyventojų buvo deportuoti iš savo žemės vardų netekusio krašto… Vietovardžių keitimą užkariautoje teritorijoje galima būtų traktuoti kaip karo nusikaltimą: Hagos ir Ženevos konvencijos draudžia ne tik vietos gyventojų deportaciją, tyčinį religijos, švietimo, istorijos objektų naikinimą, bet ir įžeidžiantį, žeminantį elgesį prieš vietos gyventojus, nes autentiškų žemės vardų falsifikavimu nuslepiama tikroji krašto istorija.

Tolminkiemio vardo problema pirmą kartą rimtai buvo iškelta 1988 m. Tuomet SSRS Rašytojų sąjungos laikraščiui „Literaturnaja gazeta“ dešimt to meto kultūros veikėjų parašė laišką (išspausdinta Nr.37). Publikacijoje „Gyveno Tolminkiemyje“ buvo rašoma: „Kažin ar atsiras naujų žodžių, kad papasakojus, ką lietuviui reiškia Donelaitis <…>. Tos vietos, kuriomis vaikščiojo poetas, nedidelė bažnyčia, kurioje jis tarnavo ir kurioje jis buvo palaidotas – yra šventa vieta kiekvienam lietuviui, kiekvienam branginančiam bendrąjį kultūrinį palikimą sovietiniam žmogui. Lietuvis važiuodamas į ekskursiją niekuomet nepasakys „važiuoju į Čistus Prudus“ o tik – „įvykstu į Tolminkiemį“ <…>. Tolminkiemis turi likti Tolminkiemiu <…>. Vardo atstatymas bus vienas iš svarbiausiu pasiruošimo 275-osioms didžiojo poeto metinėms momentu.“ Laišką pasirašė J. Avyžius, J. Baltušis, D. Banionis, A. Inozemcevas, A. Maldonis, J. Ivanovas, V. Martinkus, L. Ozerovas, V. Petkevičius, M. Sluckis. Jų laiškas nesugraudino Sovietų Sąjungos valdžios Maskvoje. Na, o 1989 m. dėl Pertvarkos ir Sąjūdžio rūpesčių 275-osios K. Donelaičio metinės Lietuvoje švenčiamos nebuvo.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1992 m. užsienio kolegų dėmesį į įvykdytą Karaliaučiaus krašto vietovardžių pakeitimo savivalę atkreipė akademikas prof. habil. dr. Z. Zinkevičius (Linguistica Baltica). Lietuvos visuomenės dėmesį į šią problemą tais pačiais metais kreipė Mažosios Lietuvos reikalų taryba (Voruta). 1993 m. MLRT nusiuntė tuometiniam LR Prezidentui a. a. Algirdui Brazauskui, LR Seimo Pirmininkui Česlovui Juršėnui, Ministrui Pirmininkui Adolfas Šleževičiui, užsienio reikalų ministrui Poviliui Giliui memorandumą patardama siūlyti Rusijai atkurti nematerialiosios kultūros paveldo palikimą – autentiškus Karaliaučiaus krašto vardus.

Sovietiniais metais buvo įprasta viešai vartoti sovietinius Donelaičio žemės vardus. Atėję iš tos epochos mūsų politikai ir dabar dažnai Vydūno Tilžę pavadina Sovetsku, o Mažvydo Ragaine – Nemanu. Tiesa, dar neteko girdėti, kad jie Donelaičio Tolminkiemį vadintų rusiškai – Čistyje prudai. Mums visiems Tolminkiemis yra Tolminkiemis.

Mažosios Lietuvos reikalų taryba (MLRT) įvairiais Mažosios Lietuvos klausimais 2001–2005 m. yra parašiusi septynis laiškus buvusiam Lietuvos Respublikos Prezidentui Valdui Adamkui. Nė vienas iš jų nesulaukė jokio atsiliepimo ne tik iš J. E., bet ir iš Prezidento patarėjų. O juose buvo rašoma ir apie Karaliaučiaus krašto vietovardžius: „Daugelį amžių skambėjusių baltiškų Karaliaučiaus krašto vietovardžių ir vandenvardžių pakeitimą išgalvotais rusiškais vardais vertiname kaip vandalizmą. <…> Nejaugi LR Prezidentas pritaria tam, kad Lietuvos politikai vergiškai ignoruotų Tilžės, Ragainės, Tolminkiemio vardus? Juk čia Kristijono Donelaičio, Jono Bretkūno, Herkaus Manto, o ne Kalinino žemė!“

Karaliaučiaus eksklavo sovietinės toponimikos išsaugojimo šalininkai teigia, kad kai kuriose „jos varduose įamžintas Didžiojo Tėvynės karo didvyrių atminimas“ ir todėl jų keisti nevalia (beje, Tolminkiemiui buvo numatytas tokio didvyrio Kožedubo vardas, bet Maskvoje kažką supainiojo ir Tolminkiemis tapo Čistais prudais). Liūdna, kai prioritetas teikiamas karo žmonėms, tačiau ir kare žuvusiųjų palikuonims nėra lengva susigaudyti, kur iš tikrųjų žuvo ar palaidotas jų artimasis, juk dokumentuose figūruoja vietovardis, kurio rusų vartosenoje seniai nebėra. Sovietinės praeities poveikis dabartinės Rusijos sąmonei, jos mentalitetui tebėra juntamas…

Lietuvos, o ir Karaliaučiaus srities visuomenės dėmesį į Donelaičio Tolminkiemį atkreipė Rusų ortodoksų bažnyčios (vadovas patriarchas Kirilas, Vladimiras Gundiajevas) 2010 m. pasikėsinimas perimti savo žinion Kristijono Donelaičio memorialinį muziejų (Donelaičio bažnyčios ir klebonijos pastatus) Tolminkiemyje.

Tuomet MLRT savo laiškuose Pasaulio paveldo komitetui (UNESCO) ir Lietuvos nacionalinei UNESCO komisijai, LR Prezidentei Daliai Grybauskaitei, LR Seimo Pirmininkei Irenai Degutienei ir LR Ministrui Pirmininkui Andriui Kubiliui pabrėžė, kad bet koks Tolminkiemio memorialinio komplekso perdavimo rusų ortodoksų bažnyčiai svarstymas, artėjant lietuvių literatūros klasiko jubiliejui, žeidžia lietuvių tautinius jausmus, žemina mūsų orumą. Visa tai neskatina geros kaimynystės santykių tarp lietuvių ir rusų tautų.

Donelaičio memorialinio muziejaus klausimu rašė ir oficialūs Karaliaučiaus srities asmenys, jos kultūros veikėjai. Pažymėtina, kad beveik visada šalia oficialaus Čistųjų prudų vardo buvo įrašomas ir Tolminkiemis (skliausteliuose). Na, ir kai kurie rusų kultūrininkai vis dažniau ištaria Tolminkiemio vardą. Taigi, rusiška krašto visuomenė jau pratinasi prie istorinio Tolminkiemio vardo.

2010 m. birželio 3 d. LR Seimas priėmė nutarimą Nr. XI-878 „Dėl 2014 metų paskelbimo Donelaičio metais ir Kristijono Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių minėjimo 2010–2014 metų programos metmenų“. Programoje, kurią parengė prie LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto sudaryta Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija (pirmininkas Česlovas Stankevičius, pavaduotoja Dalia Teišerskytė), yra leidinių, renginių, memorialinio muziejaus remontas. Numatyta kreiptis į UNESCO dėl 2014 m. paskelbimo tarptautiniais Kristijono Donelaičio metais. Deja, programoje pasigendama ką nors daryti, kad Tolminkiemio vardas būtų sugrąžintas.

Iki sovietinės Karaliaučiaus krašto kolonizacijos jis neturėjo nė vieno slaviško toponimo, o dabar jame nebeliko nė vieno lietuviško. Siekime, kad būtų grąžintas nors Tolminkiemio vardas. Jei mes patys neprašysime jo grąžinti, tai niekas ir negrąžins. Kitos tokios palankios progos gali ilgai laukti…

Rusijos valstybėje atsidūręs nedidukas lietuviškos praeities Tolminkiemis su didžiojo Poeto memorialu, vis dar vadinamas Čistais prudais, galėtų tapti svarbia rusų ir lietuvių kultūrų bendravimo vieta. Tolminkiemio vardo grąžinimas būtų svarbiausias didžiojo Kristijono Donelaičio 300-ųjų metinių paminėjimo įvykis, istorinio teisingumo atkūrimo šauklys.