Apie Juodkrantę-Švarcortą, keliaujantį smėlį ir žmones (2)

Tęsinys. Pradžia 2016 10 01

Lietuviška Sachara

Smėlio audros kamuodavo keliautojus (XVIII-XIX a. per neriją driekėsi pašto kelias Paryžius-Sankt Peterburgas), klampindavo karietas. 1770 m. per audrą į marias nuvirto Kopgalio kopa. Klaipėdos uosto farvaterio gylis sumažėjo, laivai nebegalėjo išplaukti, krovinius teko iškrauti, perplaukti seklumą ir tik reide vėl sudėti prekes.

Klaipėdos pirkliai ėmėsi iniciatyvos finansuoti kovą su smėliu, bet priemonės buvo neefektyvios, padėdavo tik trumpą laiką. Iki 1863 m. tarp Kopgalio ir Smiltynės buvo sutvirtinta ir apželdinta 300 margų kopų, bet sodinukus kasmet reikėdavo atnaujinti.

1867 m. vasarą Juodkrantėje apsilankęs teisininkas Liudvikas Pasargė (Liudwig Passarge) ją pavadino "dykumą primenančia sala", o neapželdintų kopų masyvą palygino su "jūromis ir Alpėmis". Keliautojas savo užrašuose paminėjo didžiulę kopą prie "Stantien &Becker" firmos uostelio, kuri nelyg žvėris surydavo kasmet po 30 pėdų sengirės.

XX a. Juodkrantė (vok. Schwarzort) buvo prabangi, Europos elito mėgstama poilsiavietė, kuri nenusileido nė Šveicarijos Alpių kurortams. Vilų rajonas buvo Pašto stoties vietoje (kur dabartinis Kuršių kiemas). Žvejų kaimas gyveno savo gyvenimą ir buvo tarsi gyvas eksponatas atvykėliams.

Smėlio sutramdymas

1870 m. želdinimo darbus iš pirklių perėmė valstybė. Nutarta stabdyti nuo jūros keliaujantį smėlį formuojant kopagūbrį, kuris neleistų jam judėti į neriją.

Darbai prasidėjo XIX a. 1-ajame dešimtmetyje Kranto (dab. Zelenogradskas)-Šarkuvos (dab. Lesnoje) ruože. 1810-1865 m. Klaipėdos magistrato iniciatyva vyko apsauginio kopagūbrio formavimo darbai Smiltynėje. Klaipėdos-Juodkrantės ruože kopagūbris buvo baigtas formuoti apie 1877-1880 m. Šis kopagūbrio ruožas yra vienas tvirčiausių Kuršių nerijoje.

Darbų planui vadovavo Klaipėdos uosto statybos inspektorius, darbams - Kopgalio kopų meistras ir kopų prižiūrėtojas, kuris 1893 m. apsigyveno Alksnynėje (vok. Erlenhorst) - pusiaukelėje tarp Juodkrantės ir Kopgalio, sodyboje ant marių kranto.

IŠVARYTI. XX amžiaus viduryje Kuršių nerijos gyventojus ištiko stichinė nelaimė, baisesnė už smėlio audras. Per trumpą laiką visa Prūsų Lietuva prasmego istorijos gaisre ir užmaršties klampynėje.

Ilgalaikis kopų želdinimo ir tvirtinimo projektas, be kitos naudos, davė ir uždarbio daugybei Klaipėdos apylinkių gyventojų (ne tik Kuršių nerijos, bet ir Girulių, Melnragės). Per metus darbo gaudavo apie 500 darbininkų, iš jų paprastai 90 proc. moterų, kurios sodindavo augalus, klodavo žabus ir kt. Daugumą darbininkų sudarė atvykėliai iš kitų vietų, jiems apgyvendinti buvo statomi barakai. Šiandien Kopgalio-Juodkrantės ruože galima nustatyti 5 buvusių barakų vietas: dvi Smiltynėje, kitos - Meškos dauboje (netoli Alksnynės), Meilės slėnyje ir Lybio rage. Klevų kalvos rage buvo arklių barakas (jame laikė arklius).

Po Prūsų-Prancūzų karo (1870-1871 m.) Smiltynės-Juodkrantės ruože kopagūbrio tvirtinimo darbus dirbo prancūzų karo belaisviai. Jie buvo apgyvendinti Meilės slėnyje.

Po tvirtinimo-apželdinimo darbų dalis teritorijos (363 ha) atiteko Juodkrantės apskričiai. Nuo Smiltynės iki Juodkrantės jau buvo galima keliauti nesibaiminant smėlio audrų.

Prieš audrą

XX a. Juodkrantė buvo prabangi, Europos elito mėgstama poilsiavietė, kuri nenusileido nė Šveicarijos Alpių kurortams. Pasak juodkrantiškio Arūno Balnos, žvejų kaimas ir greta įkurtas sveikatingumo kompleksas pagal populiarumą priklausė geriausių Prūsijos kurortų trejetukui, o visoje Europoje - dešimtukui.

Kurortą reklamuojantys skelbimai akcentavo ne tik sveikatinimo paslaugas, bet pirmiausiai - kraštovaizdį ir etnografiją, krašto istoriją ir žvejų buitį. XX a. pradžioje įvaizdžio formavimu rūpinosi tam specialiai įkurtas Kurorto komitetas.

Klaipėdietis dailininkas Adomas Brakas 1939 m. Juodkrantę pavadino "lietuviškos Rivjeros perlu".

Tai buvo Juodkrantės aukso amžius - iki 1944 m. vasaros.

Prasmegę klampsmėlyje

XX amžiaus viduryje Kuršių nerijos gyventojus ištiko stichinė nelaimė, baisesnė už smėlio audras. Per trumpą laiką visa Prūsų Lietuva prasmego istorijos gaisre ir užmaršties klampynėje.

1944 m. vasarą Juodkrantė kaip įprastai buvo pilna poilsiautojų. Liepos 10 d. jie suskubo išvykti. Liepos 29 d. prasidėjo Klaipėdos evakuacija. Nuo Karaliaučiaus bombardavimo drebėjo visa nerija. Dauguma juodkrantiškių išplaukė spalio 10-ąją į Sambiją. Kurie liko, netrukus kitame marių krante pamatė degančią žemę.

II pasaulinio karo pabaigoje prasidėjęs sovietų genocidas Mažąją Lietuvą užklojo pabėgėlių lava. 1944-1945 m. Kuršių nerija tapo išsigelbėjimo keliu Klaipėdos gyventojams ir kariams. Laivai buvo pilni deportuojamų žmonių ir vežimų. "Juodkrantėje, pamaryje, nuo vieno medžio iki kito buvo ištiesti maskuojamieji tinklai, šalia einantis kelias buvo išvagotas vikšrinės technikos. Prie Meilės slėnio nuolat zujo pionierių dalinio technika, vietovę pavertusi plikyne, - kaip jau buvo per Septynerių metų karą." (Heinrich Kurschat, "Wunderland Kurische Nehrung". Oldenburgas, 1957 m.)

Dvi jaunas seseris, Juodkrantės žvejo Johano Reso dukras Uršulę ir Rozmari, 1945 m. sausio 24 d. pabėgėlių srautas nunešė į dabartinės Lenkijos uostą Gdynėje (tuomet Gotenhafenas). Seserys atsidūrė laive "Wilhelm Gustloff", tarp kitų 10 582 keleivių. Iš kurių išgyveno tik 1 252, išsigelbėjo ir abi juodkrantiškės. (N. Strakauskaitė)

"Wilhelm Gustloff" tragediją yra aprašęs vokiečių rašytojas Nobelio premijos laureatas Giunteris Grasas (Gunter Grass) knygoje "Krabo žingsniu" (2002 m.).

1956 m. Nidoje, Preiloje, Pervalkoje ir Juodkrantėje gyveno 219 senųjų gyventojų. Šiandien, pasak juodkrantiškio A. Balnos, nelikę nei senųjų gyventojų, nei kas dar mokėtų jų tarmę. Didžioji dalis išvažiavo iškart po karo ir per dvi vėlesnes emigracijos bangas (1957, 1968 m.), liko tik tie, kurie buvo per seni bėgti, ir susigiminiavę su vietiniais.

Vėliausiai iš paskutinių Juodkrantės senbuvių į amžinybę iškeliavo Ana Pietch: 1967 m.. Ši pavardė bažnyčių knygose minima nuo XVIII a.

P. S.

Mikelis Engelynas, Nidos žvejys, dar gyvas būdamas, taip sakė: Jūratės gintariniai rūmai stovėjo ne kažkur jūros dugne, kaip išsigalvoja Didžiosios Lietuvos lietuviai, o ties Juodkrante, žiūrėję į marias. O paskui prasmegę klampsmėlyje.

***

Šaltiniai: Daiva Filipavičiūtė, "Kova su pustomu smėliu Kopgalio-Juodkrantės apylinkėse" ("Acta Historica Universitatis Klaipedensis", 11 tomas); Nijolė Strakauskaitė, "Kuršių nerija - pasitraukimo kelias: atminties tiltas", ten pat, 18 tomas), "Kuršių nerija - pasitraukimo kelias: atminties tiltas" ("Voruta"); Dalia Kiseliūnaitė, "Kuršių nerijos asmenvardžiai kaip gyventojų etninės sudėties liudytojai" ("Baltistica", VI priedas, 2005).

VERTA ŽINOTI

"Wilhelm Gustloff"

WILHELM GUSTLOFF iki karo buvo kruizinis laivas, karo metu performuotas į ligoninę. 1945 m. plukdė pabėgėlius, iš viso 10 582 žmones, prie Lenkijos krantų buvo torpeduotas sovietų povandeninio laivo. Tai didžiausia istorijoje katastrofa - aukų buvo šešiskart daugiau nei "Titanike". Šiame laive buvo ir po katastrofos išsigelbėjo dvi juodkrantiškės Uršulė ir Rozmari Resas.

Tūkstančiai Mažosios Lietuvos pabėgėlių šaltą 1945 m. sausį turėjo vilties išsigelbėti išplaukdami vokiečių laivu "Wilhelm Gustloff" iš Gotenhafeno uosto (dabartinės Gdynės, Lenkija) į Kylį arba Flensburgą.
Laivui nuo kranto nuplaukus 20 mylių, 23 val. į jį tris torpedas paleido Sovietų Sąjungos povandeninis laivas S-13. "Wilhelm Gustloff" nuskendo per valandą.
Žuvo 9 330 žmonių, iš jų - 4 000 vaikų.
1 252 žmonės buvo išgelbėti, iš jų trys moterys tą naktį pagimdė vaikus.

1937 metais pastatytas kruizinis laivas "Wilhelm Gustloff" turėjo 10 denių, sporto salę, baseiną, du teatrus, biblioteką, šokių aikšteles, septynis barus etc. Iki karo jis nuplaukė 50 kruizinių kelionių.1939 m. vasaros pabaigoje laivas pertvarkytas į plaukiojančią karo ligoninę, perdažytas baltai, pažymėtas Raudonojo Kryžiaus ženklais. Iki 1940 m. lapkričio 20 d. jame gydytas 3 151 sužeistasis. Vėliau laivas buvo rekonstruotas į pagalbinį kreiserį ir povandeninių laivų ekipažų rengimo mokomąją bazę.
1945 m. laivas parengtas vykdyti gyventojų iš Rytų Prūsijos evakuacijos planą. Nors galėjo plukdyti tik 1 865 keleivius, sausio 21 d. jam teko priimti per 10 tūkst. žmonių. Tarp jų buvo ir tūkstančiai Mažosios Lietuvos pabėgėlių.
-------------------------------------------------------
KURŠIŲ NERIJOS GYVENTOJAI

Kas buvo senieji Kuršių nerijos gyventojai? Kuršiai, kuršininkai, prūsai, lietuviai, latviai ar vokiečiai?

Pasak etnolingvistės prof. dr. Dalios Kiseliūnaitės, prieš atsakydami į šį klausimą, pirmiausiai turime apsibrėžti, apie ką klausiame: kalbą ar tarmę, savimonę ar pilietybę, kultūrinius požymius ar kilmę. "Etninė kilmė, etninės savimonės raida ir kalbų vartojimas yra vienas kitą veikiantys, tačiau negalintys vienas kito identifikuoti veiksniai."
Kuršių nerijos gyventojų sudėtis keitėsi nuolat, nuo XVI a. iki II pasaulinio karo - nežymiai ir tolygiai, tačiau keletas istorinių epochų pasižymėjo socialiniais lūžiais, ypač smarkiai paveikusiais gyventojų sudėtį.
"Vietovardžiai XVI a. žemėlapiuose orientuoja į įvairių laikotarpių ir įvairios kilmės leksikas. G. Henebergo žemėlapyje, iš kurio šių gyvenviečių vardai ilgai buvo nurašomi kitų autorių, pateikiami tokie vietovardžiai: Schwarzort, Negeln, Grawatten, Niden, Neustatt, Gausutte, Rossitten, Kuntzen, Sarkaw. Vėlesniuose žemėlapiuose ir bažnyčių knygose vietoj Grawatten atsiranda Krawaiten, Karwayten (kuršininkai vadina Karviki), pasirodo ir kitų kaimų vardai."
Be Kuržemės latvių, į neriją nuolat kėlėsi vokiečiai ir Klaipėdos krašto lietuviai...

Plačiau apie tai - kitą šeštadienį.

Bus daugiau