Agluonėnų parkui ir Lietuvninkų ąžuolynui - 30 metų

Klaipėdos rajono savivaldybės kultūros skyriaus vedėjas ir Agluonėnų seniūnė teigia, kad parką pasodino Agluonėnų bendruomenė. Tai, švelniai sakant, neatitinka tikrovės, nes parkas buvo pasodintas 1990-1995 metais, o bendruomenė susiformavo tik po 10 metų (2005 m.), kada medžiai jau buvo giliai ir tvirtai įleidę šaknis į Agluonėnų žemę. Kadangi dalyvavau šiame procese jau nuo pirmo pasodinto medelio, tai nutariau papasakoti parko istoriją.

1987-1989 metais buvo užtvenktas Agluonos upelis, suformuotas tvenkinys, įrengtas pirmasis Lietuvoje lašišinių žuvų praplaukimo takas. Ant tvenkinio dešinio krašto susiformavo erdvė, kuri tiko parkui sodinti. Kolūkio pirmininko Alvydo Treigio iniciatyva 1990 metais ant supiltos kalvos Agluonėnų kaimo 450 metų paminėjimo proga buvo pastatytas aukuras (skulptorius Justas Mickevičius). Landšaftininkas Jonas Čepas pasiūlė kolūkio pirmininkui pasodinti parką. Idėja pirmininkui patiko ir netrukus buvo įgyvendinta. Suformavome grupes iš introdukuotų medžių: balkaninės pušies, europinio maumedžio, dygiosios eglės sidabrinės formos, kalninės pušies. Pasodinti pavieniai introdukuoti medžiai: europinis, pilkasis, balzaminis kėniai, Duglaso pocūgė, juodoji pušis, Bankso pušis, raudonlapis klevas ir kt. Parką agluoniškis Steponas. Labokas aptvėrė akmenine lauko riedulių tvora.

Šalia parko už kelio 1990-1995 metais šio krašto autochtonai – lietuvninkai pasodino ąžuolyną. Šios idėjos iniciatoriai buvo Lietuvninkų bendrijos pirmininkas Viktoras. Petraitis ir landšaftininkas Jonas Čepas. Nuo tada 30 metų ąžuolyną nuolat prižiūrėjo J. Čepas: organizavo talkas išretėjusioms alėjoms papildyti, suformavo vejas, jas šienavo. Dabar parke auga 350 įvairių rūšių ąžuolų.

2009 metais, minint Lietuvos vardo tūkstantmetį, ąžuolyne pastatytas paminklas Mažosios Lietuvos gyventojams atminti (autorius J. Čepas). Tai griūvanti siena ir raudonų plytų arka (vėliau panaudota Agluonėnų herbe), simbolizuojanti tragiškus šio krašto gyventojų likimus, krašto dvasinio ir materialiojo paveldo sunaikinimą. Už arkos, alėjos gilumoje ant supilto kalnelio, Mažosios Lietuvos iškiliems veikėjams atminti pastatyti Klaipėdos krašto liaudies meistrų išdrožti  krikštai: Herkui Mantui, Martynui Mažvydui, Kristijonui Donelaičiui, Vydūnui, Liudvikui Rėzai, Ievai Simonaitytei, liaudies meistrui Vytautui Majorui, Tilžės akto signatarams.

2014 metais atidengtas krikštas vokiečių klasikinės filosofijos pradininko Imanuelio Kanto proseneliui Richardui Kantui (autorius Jonas Čepas), 18 amžiuje gyvenusiam gretimame Kontvainių kaime. Konferenciją šiam įvykiui įprasminti organizavo Agluonėnų seniūnė Laima Tučienė, dalyvavo svečiai iš Vilniaus prof. Alvydas. Jokūbaitis ir filosofė Nerija Putinaitė.

2018 metais, artėjant Lietuvos valstybės šimtmečiui, J. Čepas pasiūlė projektą „Pažink ir prisiliesk prie Lietuvos istorijos“. Akcijos esmė – 100 ąžuolų pasodinimas. Pritarus rajono valdžiai projektas buvo sėkmingai įgyvendintas. Šimtmečiui paminėti, kaip ir buvo numatyta projekte, spiralės forma, simbolizuojančioje laiko vyksmą, pasodinome 100 piramidinių glaustašakių ąžuolų. 39 ąžuolai skirti iškiliems valstybės veikėjams, svarbiems istorijos įvykiams, lėmusiems Lietuvos valstybės raidą - pradedant ąžuolu, skirtu Lietuvos valstybės atkūrimo aktui ir baigiant ąžuolu, skirtu prezidentei Daliai Grybauskaitei pagerbti. Projektą, pirkdami ąžuolų sodinukus ir patys juos pasodindami, parėmė 61 fizinis asmuo, šeimos, ūkiai, visuomeninės organizacijos. Kiekvienas ąžuolas turi savo atpažinimo ženklą. Vardiniai medeliai lankomi švenčių progomis ir iki šiol prižiūrimi juos pasodinusių žmonių.

Per 30 metų susiklostė palankios sąlygos parkui vystytis, nereikėjo nei didelių projektų, ar „didelių pinigų“. Viskas padaryta organizuojant talkas, kurias iš pradžių suderinus su kolūkio valdžia, vėliau seniūnija,  rėmė vietos verslininkai.

Per 30 metų Lietuvoje buvo daug parkų sodinimo iniciatyvų, bet pavyko tik vienetams. Ir vienas iš jų „Agluonėnų parkas – lietuvninkų ąžuolynas“, kurio pagrindinė idėja – paminklas šio krašto senbuviams - lietuvninkams. Prisidėjo daug žmonių, vieni savo darbu, kiti – lėšomis. Pavyko pritraukti dabar jau sparčiai išeinančius vietinius gyventojus autochtonus. Pamenu, kad per pirmą sodinimą jų susirinko apie šimtą.

Parkas yra landšaftinio – klasikinio stiliaus. Jo pagrindiniai akcentai skirti istorijai: aukuras 450 metų Agluonėnų kaimo jubiliejui, alėja Mažosios Lietuvos gyventojams atminti ir Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui įamžinti iš ąžuolų suformuota laiko spiralė. Be to yra pasodinta apie 70 vardinių ąžuolų.

Pravažiuojant Agluonėnus džiugu matyti sutvarkytą ir poilsiui pritaikytą sodą. Tai didelis Agluonėnų bendruomenės nuopelnas. Tačiau liūdna, kai matai rodyklę „Agluonėnų parkas“. O kur pradingo „Lietuvninkų ąžuolynas“? Dėl pavadinimų ir dėl parko statuso nebuvo tariamasi nei su iniciatoriais, nei su lietuvninkų bendrija. Negerai, kai parko sukūrimą savinasi žmonės, kurie apie jį turi labai menką supratimą, dažnai net medžių nepažįsta. Taip trinama istorinė atmintis, švelniai tariant, sakoma neteisybė, o parkas praranda savo aurą, tikslingumą, istoriškumą. Panašiai kaip sovietmečiu, kada kolūkiečiai per „leninines talkas“ pasodindavo parką, o vėliau jį užardavo. Dabar jau nebeužars, fiziškai nesunaikins, bet dvasiškai nustums į užmarštį, į kaimo istorijos paraštes. Juk nėra didesnės netiesos už pusiau tiesą. Ta nutylėta arba sąmoningai nepasakyta tiesa ir yra tai, kas ilgainiui išvirsta į netiesą, kuri metams bėgant tampa paprasčiausiu melu. Kodėl taip elgiamasi sunku pasakyti, gal dėl kokių tai ambicijų, ar abejingumo, gal dėl per didelio susireikšminimo, o gal dėl to, kad ilgai būnant valdžioje pradeda išsitrinti atmintis? Tada „smulkmenos“ jau neberūpi.

Laikas bėga greitai, žmogus keičiasi lėtai. Valdžia rotuojama mūsų. Yra vilties, kad į gerą pusę.