30 kilometrų už laisvę Kretingos miškų keliais

„Minint Lietuvos šimtmetį, nusprendėme pakviesti visus į išskirtinį, patriotiškumą skatinantį – laisvės kovų pažinimo žygį „Už laisvę“. Tai viena iš projekto „Kultūros pažinimo maršrutas: laisvės kovos Kretingoje“ veiklų“,- kalbėjo projekto vadovė B. Barkauskaitė-Tamašauskė.

Taip pat žygeiviai sužinojo kokį pažangų laisvės kovų maršrutą rengia bibliotekos kolektyvas. Šiuo metu yra rengiamas laisvės kovų pažinimo maršrutas, kuris suteiks galimybe nuskaičius QR kodą išvysti Kretingos kraštotyrininko pasakojimą apie būtent tą vietą, kurioje jis yra.

Po projekto pristatymo žodis buvo suteiktas žygio vedliui, kraštotyrininkui Aurimui Rapaliui. Pristatęs žygio maršrutą vedlys visiems palinkėjo pasisemti stiprybės ir prisiminti, kokia didelė buvo partizanų auka, kad taptume stipriais lietuviais.

Trumpam stabtelėję ties Aukštkalvių mišku žygeiviai išgirdo pasakojimą apie Kardo rinktinės partizanų dislokacijos vietas bei kurioje vietoje stovi paminklas 1947 m. kautynėse su MGB žuvusiems partizanams atminti. Kraštotyrininkas Aurimas Rapalis pasidalino ne tik istorinėmis žiniomis apie partizanų gyvenimą, bet ir parodė nuotraukas, kuriose jie užfiksuoti.

Tęsiant žygį Aukštkalvių mišku ir braudamiesi pro medžių tankumyną, žygeiviai pasiekė vietą, kurioje ilgai slapstėsi Kardo rinktinės Kretingos kuopos partizanai Augustinas Kiesas-Jūra ir Juozas Zubernis-Ukmergis.

Toliau žygiuojant miško gilumos link, sustojime keliautojai susipažino su TV laidos „Praeities žvalgas“ vedėju Šarūnu Jasiukevičiumi. Keliautojas papasakojo, kaip išgyventi pirmąsias 72 val., jei prasidėtų karas. Pasak keliautojo, peilis, palapinsiaustė, kirvukas, virvė ir vaistinėlė yra reikalingi norint išgyventi pirmąsias 72 val. Žygeiviai išgirdo daug naudingos informacijos, kaip susiplanuoti maršrutą keliaujant vienam ar su šeima, įvertinti savo fizines galimybes ir kokie būtini daiktai žygyje. Įdomiausia buvo pamatyti, kaip atrodo žygeivio kuprinė, kurioje telpa daugiau negu 30 būtinų daiktų.

Diskusijai pasibaigus, žingsniuojant Vaineikių miško link žygeiviai sužinojo, kodėl šis miškas laikomas Kardo rinktinės partizanų respublika. Vaineikių miško glūdumoje, sustojime ties Kardo rinktinės štabo žūties vieta žygio dalyviai klausėsi partizanų karo klubo „Partizanas“ partizanų rekonstruktorių Ramūno ir Liutauro Svireckų pasakojimų ir diskutavo kuo ypatingi buvo šioje vietovėje besislapstantys partizanai. Suvalkijos partizanus atstovaujantys partizanų karo klubo nariai parodė ginklus, tipinę partizanų aprangą ir papasakojo daug įdomios informacijos apie partizanų gyvenimą.

Pasiekę žygio finišą – Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejų, paragavę kareiviškos košės, žygeiviai buvo pakviesti dalyvauti ekskursijoje po muziejaus teritoriją.

Vakarą žygeiviai užbaigė žiūrėdami komiko Olego Šurajevo filmą „Grąžinti nepriklausomybę“. Filmo peržiūroje taip pat dalyvavo vietiniai gyventojai ir kiti šio naujo filmo gerbėjai.

Žygeivių ispūdžiai

Žygio vedlys, kraštotyrininkas Aurimas Rapalis:

„Žygio maršrutas pasirinktas visapusiškas. Buvo ir kaimų žvyrkelių, ir miškų keliukų, ir miško paklotės. Kad nebūtų monotoniško ėjimo, tuo labiau, kad prie partizanų žūties vietų, bunkerių įdubų norint jas aplankyti nepasirinksi geresnio kelio, tiesiog reikia tas vietas pasiekt ir kartais braunantis per krūmynus, upelius ir t. t.”.

Žygio savanorė Vitalija Razmaitė:

„Žygyje patiko tai, jog viskas vyko sklandžiai ir nebuvo jokių nesklandumų, maršrutas buvo sudėliotas įdomiai, nebuvo nuobodu žygiuoti. Didžiausias iššūkis - save motyvuoti, nesustoti ir keliauti mišku, nes po lietaus  buvo visur šlapia ir drėgna”.

Žygio dalyvė Viktorija Petrutytė:

„Buvo įdomu žygiuoti, nes nežinojome tiksliaus maršruto. Patiko ir keliu eiti, ir ieškoti kur koją pastatyti einant mišku. Ne kiekvieną dieną įveikiam 25 km, kojoms teko nemenkas išbandymas, bet kareiviška košė viską atpirko”. 

Žygio dalyvė Toma Montrimienė:

„Viskas buvo puiku. Dalyvaučiau dar kartą. Labiausiai patiko susitikimas su karo istorijos klubo „Partizanas“ partizanais rekonstruktoriais, buvo įdomu klausyti jų pasakojimų. Kitą kartą dar norėtųsi nukeliauti į patį Vaineikių kaimą, išgirsti dar daugiau istorijų“.