Artūras Šulcas: "Geriausia politiko reakcija į straipsnį - mirtina tyla"

Šį kartą kalbiname nuo 1993-iųjų su pertrauka iki 2000 m. žurnalisto duonos ragavusį buvusį kolegą Artūrą Šulcą. Žurnalistą, kuris sugebėjo tapti Tarybos nariu, 2007-aisiais siekė uostamiesčio mero posto, o vėliau dirbo Klaipėdos apskrities viršininko pavaduotoju.

A. Šulcas teigia, kad metai, praleisti "Vakarų eksprese", jam buvo vieni įdomiausių gyvenime.

Kaip prisijungėte prie tų, kurie rašė į "Vakarų ekspresą"?

Tai buvo 1993 metai, aš dirbau Klaipėdos miesto savivaldybės atstovu spaudai ir, žinoma, diena prasidėdavo nuo laikraščių skaitymo. Tais laikais būdavo tokia skiltis kaip "Savaitės apžvalga". Kartą neištvėręs pasisiūliau ir pats parašyti vieną apžvalgą. Leidėjams patiko, todėl vėliau rašiau nuolat kartą per savaitę. Kai kurie straipsniai susilaukė politikų vertinimų.

Buvau parašęs "Durnių maršą". Po to, matyt, ir pagarsėjau. Vienoje savo laidų dabartinis politikas Arvydas Vidžiūnas aiškino, kad žodis "durnius" nevartotinas, esą tai - barbarizmas. Aš ir parašiau: kodėl zuikis (rusiškai "zajec") normalus žodis, o durnius (rusiškai "durak") - ne? Na, buvo rezonansas, mane spardė, trypė kojomis. Užsikabinau, rašiau toliau.

O po to 1995-ųjų pasikeitė mūsų vietinė valdžia, atėjo tie, kurių nemalonėje buvau, tad buvo duota suprasti, kad aš savivaldybės administracijoje nepageidaujamas. Pradėjau ieškoti darbo. Labai norėjau rašyti, atėjau pas "Vakarų ekspreso" vyriausiąjį redaktorių Gintarą Tomkų ir paklausiau: "O gal galėčiau dirbti pas jus?". Buvau priimtas, pradėjau dirbti apžvalgininku, reporteriu. Tai buvo fantastiškas laikotarpis.

Apie ką teko rašyti jau dirbant žurnalistu?

Apžvalgas, klaipėdietiškus eskizus apie politines, komunalines temas, mūsų miesto gyvenimą. Bėgdavau ir į įvykius. Buvau pradėjęs ir kelių straipsnių ciklą, ėmiausi tiriamosios žurnalistikos. Ažiotažą sukėlė 30-40 straipsnių ciklas "Korupcija butų ūkyje: mitas ar realybė?". Rytais rasdavau prie redakcijos durų interesantus su savo dokumentais. Tai buvo įdomus periodas. Ko gero, įdomiausias gyvenime.

Kokį įspūdį susidarėte, kai pasinėrėte į redakcijos kolektyvo gyvenimą, kokią atmosferą pamatėte? Ar nustebino ta žurnalistinio darbo virtuvė bei rutina?

Atėjus į redakciją iškart pasijuto amžiaus skirtumas, nes buvau vienas vyriausių, o dirbo jaunas kolektyvas. Jis priėmė labai šiltai, žurnalistai buvo nusiteikę labai patriotiškai savo leidinio atžvilgiu, kūrybingi, kiekvienas už savo idėją kovėsi. Visi - išradingi, norintys laikraštį leisti kuo įdomesnį, visi man buvo autoritetai.

Kartu nebuvo nė dienos be įvairių juokelių, "šposų". Pavyzdžiui, ateini prie savo darbo stalo ir girdi, kad kažkas tiksi stalčiuje. Bijai jį atidaryti, nes tie laikai juk buvo žiaurūs, o tu rašai straipsnius apie Klaipėdos miesto "prichvatizaciją". Atidarai stalčių - taip, guli trotilo tūtelės, laikrodukas tiksi. Pagalvoji, kas gi čia, o ten - žaislinė "dovanėlė".

Arba kas nors iš kaimo parveždavo naminukės buteliuką. Užsirakiname redakcijoje kabinete, ant durų pakabiname skelbimą: "Tylos! Įeiti draudžiama! Vyksta akcija "Negerk pilstuko kaukolinio". Mat tais laikais daug kas tuos surogatinius alkoholinius gėrimus vartojo...

Bet kokiu atveju jūsų redakcija buvo tokia kalvė, kuri išugdė daug gabių žmonių. Aš, pasukęs į politiką, pamaniau, kad dabar jau dar daugiau padarysiu, bet po kelių metų supratau, kad klydau. Geras žurnalistas ir žiniasklaida gali nuveikti daug daugiau nei geras politikas.

Teko rašyti apie politikus, valdininkus. Kaip pavykdavo kapstytis informacijos laukuose anuomet, kai medžiaga nebuvo pasiekiama internetu?

1993-iaisiais jau dirbome su kompiuteriais, kaupdavome duomenų bazes, bet, aišku, nebuvo tiek viešai prieinamos medžiagos, kiek yra dabar. Tekdavo informaciją išgauti meduolio ir botago metodu. Man buvo lengviau, nes aš žinojau savivaldybės darbą, virtuvę, struktūrą. Bet anais laikais kai kurie žurnalistai net painiodavo, kas yra Vyriausybė, kas Seimas, savivaldybė. Jaunoje valstybėje ne visi galėjo suprasti valdžios struktūros piramidę. Bet "Vakarų ekspreso" žurnalistai būtent tuo ir pasižymėjo, kad buvo landūs, sumanūs, galėjo ištraukti žinias tiek apie asmeninius politikų veiksmus, tiek apie bendrus dalykus. Mes turėjome gerą kūrybinį potencialą.

Kaip politikai reaguodavo į kritiką, kokie buvo santykiai tarp žurnalistų ir valdžios vyrų?

Nepasakyčiau, kad anuometinė situacija buvo kardinaliai kitokia, nei yra dabar. Tiesiog dabar politikai yra užsiauginę storesnę odą, labiau pasirengę, išmokę bendrauti su žiniasklaida. O anuomet... Aš visada sakydavau, kad pati geriausia reakcija į tavo straipsnius - mirtina tyla. Vadinasi, pataikei tiesiai į dešimtuką. Valdininkai ir politikai nunarindavo galvas ir tylėdavo. Po to pačiam reikėdavo eiti ir bandyti išgauti tą reakciją, kad būtų rezonansas.

Pamenu, rašiau straipsnių ciklą apie turto "prichvatizaciją" senamiestyje, centrinėje miesto dalyje. Tada kelios grupės veikė. Kai kurie pažįstami susitikę stebėdavosi: "Klausyk, ką tu čia rašai? Pasirodo, Klaipėdoje jau padorių žmonių nėra". Turėtas omeny vadinamasis verslo elitas, kuris darydavo įspūdį daugeliui, o aiškėjo, kad tas turtas susikrautas, švelniai tariant, ne visai teisėtais, civilizuotais būdais.

Bet jei padarei bent vieną klaidelę straipsnyje, tada jau reakcija būdavo: reikalavimai paneigti informaciją, grasinimai teismais. Buvo iškeltos bylos prieš žurnalistus, bet man neteko su tuo susidurti.

Šiaip tarpusavio santykiai su politikais buvo gal net nuoširdesni, tiesmukesni, ne tokie rafinuoti, nei dabartiniais laikais. Tiesiai šviesiai būdavo pasakoma, kad š... sumalei. Šiuolaikiniai politikai ir valdininkai žino daugiau triukų, išmano ir viešuosius ryšius. O anuomet žurnalistais nelabai buvo naudojamasi, nes niekas nežinojo, kas tie viešieji ryšiai, "juodosios technologijos". Žinoma, būdavo spaudimo, grasindavo ir palaidoti. Bet juk ir tokie laikai buvo.

Tačiau žurnalistai tada buvo labiau gerbiami, visuomenės pasitikėjimas žiniasklaida buvo 80-90 procentų, o dabar smuktelėjo per pusę. Žmonės tikėjo rašytu žodžiu. Tik vėliau verslo grupuotės suvokė, koks didelis ginklas yra viešumas.

Kaip pavykdavo suderinti asmeninius ir darbinius santykius su politikais?

Nori nenori reikėtų pakalbėti apie vieną žmogų, su kuriuo mane suvedė likimas - Eugenijų Gentvilą. 1997 metais jis tapo Klaipėdos meru. Tuo metu buvau didžiausias jo kritikas, nesigailėjau. Pamenu, vieną dieną skambina Gentvilas, mane su juo sujungė, nors asmeniškai nebuvau pažįstamas. Meras sako: "Na, taip, teisybę tu čia rašai, yra visokių čia sprendimų priimama, bet tai ką darom?" Aš juokais pasakiau, kad pasiimtų butelį ir ateitų į redakciją. Kokią aštuntą vakaro meras pasirodė redakcijoje. Sėdime, diskutuojame, ginčijamės... Gyvenime taip įvyko, kad buvau vienas didžiausių kritikų, o dabar Eugenijus yra vienas artimiausių mano bičiulių, net kaimynas. Ką tai reiškia? Jei žmogų pagrįstai kritikuoji, o jis girdi tą kritiką, - tai suartina.

Pamenu, kartą Gentvilas išvažiavo kažkur, jį pavadavo kitas žmogus. Aš eidavau į meriją pasižiūrėti įvairių mero sprendimų. Ogi matau - leidimas išnuomoti 20 metų visas pajūrio gelbėjimo stotis su tualetais. Be konkurso! Kažkokiam privačiam asmeniui. Aš kitą dieną apie tai ir parašiau. Rezultatas buvo toks, kad grįžo meras ir tą sprendimą atšaukė. Tiesiog buvo bandoma primityviai pasinaudoti, nes, matyt, pavaduojantis merą nebuvo įsigilinęs į reikalo esmę, tai ir norėjo "prakišti".

Bet kai buvau žurnalistu, vengdavau asmeninių santykių, kurie gali tapti familiarūs. Tačiau yra ir etikos normos. Gyvenau name, kuriame priešais gyveno kitas labai žinomas Klaipėdos politikas, verslininkas, stambių įmonių vadovas. "Juodos" medžiagos apie jį parašyti turėjau tiek ir tiek, dar ir dabar archyvai lūžta. Bet man vidinė etika neleido rašyti, neparašiau nieko. Su žmogumi prie durų rytais, vakarais sveikiniesi, bendrauji... Man atrodė rašyti neetiška apie jį.

O istorijų būta įvairių. 1995 metais vienas Klaipėdos politikas per spaudos konferenciją vieną aukštą pareigūnę pavadino Monika Levinski. Niekas to nepastebėjo, o aš turėjau garso įrašą, tad kitą dieną mes pirmame puslapyje ir parašėme, kad toks ir toks politikas vieną savivaldybės administracijoje dirbančią damą pavadino pikantišku elgesiu Baltuosiuose rūmuose JAV išgarsėjusia M. Levinski. Reakcija buvo neįtikėtina. Prasidėjo teismai, bet jie galų gale susitaikė.