VI. Kurfiurstų laikai

Parengta pagal Jono Vanagaičio knygą "Kovos keliais"

(Tęsinys. Pradžia - 2018 m. kovo 3, 17 d.)

Gyvendami svetimoj šaly, kuri su Prūsais net bendrų sienų neturėjo, naujieji valdovai liko svetimi šio krašto žmonėms, nepažinojo šio krašto reikalų ir mažai jais tesirūpino.

Lietuviškoji šio krašto kultūra, taip gražiai pradėjusi vystytis hercogų laikais, dabar sustojo augusi. Berlynas pradėjo nustelbti Karaliaučių. Kultūros smukimą dar pagreitino nelaimingai susidėjusieji vidaus ir užsienio politikos įvykiai.

Jonas-Sigismundas, sunkiai susirgęs, 1619 m. atidavė valdžią savo sūnui Jurgiui-Vilhelmui ir veikiai mirė.

Jurgio-Vilhelmo valdymo laikai buvo labai liūdni ir atnešė šiam kraštui daugybę nelaimių. Kadangi Jurgis - Vilhelmas buvo reformatas (Kalvino tikėjimo), tai Prūsų hercogijos gyventojai, būdami evangelikai liuteronai, nenorėjo jo pripažinti savo valdovu ir jam prisiekti. Be to, ir Lietuva, ir Lenkija darė daug kliūčių jo įsiviešpatavimui. Tiktai 1621 m. karalius Zigmantas III sutiko pripažinti jį Prūsų valdovu, ir tai buvo padaryta vien dėl to, kad artėjo lenkų ir švedų karas ir kad karalius to karo akivaizdoje vengė mažesnės reikšmės kivirčų.

Jurgis-Vilhelmas buvo silpnos valios, pasiduodąs svetimai įtakai. Tuo pasinaudodamas jo patarėjas grafas Adomas Švarcenbergas įkalbėjo, kad 30 metų kare Brandenburgas sudarytų sąjungą su Austrija, o toji sąjunga Brandenburgą įtraukė į baisiausias ano tikybinio karo audras, neišvengiamai atsiliepusias ir jo valdomiems Prūsams.

Šiurpiųjų 30-ties metų karo vaizdelis: išnuogintos kaimietės ir kaimiečiai karių žudomi be pasigailėjimo.

To karo metu Brandenburgas buvo be paliovos svetimų kariuomenių teriojamas ir pagaliau tenai susidarė tokia nepakeliama būklė, kad Jurgis-Vilhelmas pavedė Brandenburgą valdyti savo vietininkui Švarcenbergui, o pats apleido tą šalį ir 1640 m. gruodžio 1 d. persikėlė į Prūsus.

Bet neilgai jis čia gyveno. Tais pačiais metais Jurgis-Vilhelmas mirė, palikdamas Brandenburgą beveik pasprūdusį iš jo rankų, visiškai nualintą ir sunaikintą.

Nedaug geresnė padėtis jo laikais buvo ir Prūsuose. Čia daugiausia žalos padarė karai su švedais, kuriuos tais laikais vedė Lietuva. Į šituos karus Lietuva buvo įtraukta dėl nelemtosios Liublino unijos su lenkais, padarytos 1569 m.

Mirus Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Zigmantui-Augustui, pasibaigė lietuviškojo Jogailos dinastija. Toliau, einant Liublino unijos nuostatais, Lietuvos ir Lenkijos diduomenė rinkdavo abiem valstybėm vieną bendrą karalių.

Trečias iš eilės rinktasis karalius buvo švedų karalaitis Zigmantas Vaza. Jis buvo vienturtis švedų karaliaus Jono sūnus. Tėvui mirus, jis 1593 m. nuvyko į Švediją ir tenai apsivainikavo jos karalium.

Pagyvenęs Švedijoje vienerius metus, Zigmantas sugrįžo į Krokuvą, o Švediją valdyti paliko savo dėdei Sudermanlandijos kunigaikščiui Karoliui. Šis veikiai įsigeidė ne tik karalių pavaduoti, bet ir švedų karaliaus vainiką pasisavinti. Karolio sukurstytas švedų seimas paskelbė, kad Zigmantas, kaipo katalikas, pašalintas nuo Švedijos sosto, kurį užimti galėsiąs jo mažametis sūnus Vladislovas, bet tik ta sąlyga, jei jis bus auklėjamas Švedijoje ir išpažins liuteronų tikėjimą.

Zigmantas nenorėjo atsižadėti švedų sosto ir 1600 m. pradėjo karą, trukusį su pertraukom 60 metų. Karo veiksmai prasidėjo Estijoje, kuri tuomet priklausė švedams, bet veikiai persimetė į lietuvių ir lenkų bendrai valdomą Livoniją.

Žymėtina, kad lietuviai nenorėjo Zigmanto karalium rinkti. Jis buvo išrinktas vienų lenkų balsais, o kai tas jų išrinktasis karalius įsivėlė į sunkų karą su švedais, tai lenkai nedavė jam nei kariuomenės, nei pinigų.

Teko vieniems lietuviams pakelti visus karo sunkumus. Pradžioje karas geriau sekėsi švedams. Jie išstūmė lietuvių kariuomenę iš Estijos, įsiveržė Livonijon ir žygiavo Rygos link.

Bet 1605 m. lietuvių kariuomenės vadas Jonas Karolis Katkevičius pastojo jiems kelią ties Salaspiliu (Kirchholm, arti Rygos) ir ne tik nugalėjo, bet beveik visiškai sunaikino švedų kariuomenę. Į lietuvių rankas pateko 60 Švedijos vėliavų, 20 patrankų ir keli tūkstančiai belaisvių. Užmuštų tose kautynėse buvo apie 9000 švedų.

Sumuštos jų kariuomenės likučiai susėdo į laivus ir išplaukė į Švediją.

Po šių kautynių Zigmanto dėdė Karolis paliko Lietuvą ramybėje. Jis 1607 m. apsivainikavo Švedijos karaliaus vainiku, pasivadindamas Karoliu IX.

Po jo mirties Švedijos karalium buvo paskelbtas jo sūnus Gustavas-Adolfas. Zigmantas bandė sukurstyti švedus prieš Gustavą-Adolfą ir paveržti jo sostą. Todėl pastarasis pasiruošė karui ir vėl pradėjo pulti Livoniją bei Lietuvą.

Lenkai ir dabar lietuviams nepadėjo, o karalius Zigmantas nenorėjo su švedais taikintis. Tada Lietuvos ponai 1627 m. patys vieni, be karaliaus ir lenkų pritarimo, padarė su švedais paliaubas, o Gustavas-Adolfas puolė lenkų žemes. Kadangi kurfiurstas Jurgis-Vilhelmas buvo karaliaus Zigmanto vasalas, tai Gustavas-Adolfas užpuolė ir Prūsus.

Veikiai paėmęs Piliavą ir kitus pajūrio miestus, Gustavas-Adolfas paskelbė, kad jis nenorįs savo švogerio žemių pasisavinti (jis buvo vedęs Jurgio -Vilhelmo seserį Mariją Eleonorą), bet Jurgis- Vilhelmas pasiuntė prieš švedus visą Brandenburgo kariuomenę.

Dėja, jo kareiviai neturėjo noro Prūsijos žemę ginti ir, pasitikę švedus, be šūvio padėjo ginklus. Jurgis-Vilhelmas buvo priverstas pasirašyti paliaubas ir pasižadėjo neteikti lenkams jokios paramos. Kai pagaliau ir lenkai padarė 6 metams paliaubas su Gustavu-Adolfu, švedų rankose pasiliko kai kurie Prūsų uostai, jų tarpe ir Klaipėda.

Tiktai 1635 m., pasibaigus paliauboms, lietuviai užpuolė švedus Livonijoje, o lenkai Prūsuose Švedai buvo priversti iš Mažosios Lietuvos pasitraukti. Galutinos taikos su švedais nei dabar nebuvo padaryta. Pasirašyta Šturmdorfe (netoli Marienburgo) tiktai paliaubų sutartis 26 metams.

Dar daugiau: karo veiksmai su švedais buvo sustabdyti tiktai Prūsuose, gi Brandenburgas po tų paliaubų dar labiau buvo švedų teriojamas, kadangi švedai įsimaišė į tebesitęsiantį Vokietijoje 30 metų karą, o Jurgis-Vilhelmas tame kare rėmė švedams ir liuteronims nedraugingą vokiečių kaizerio pusę.

Nevykusi Jurgio-Vilhelmo laikysena šitame kare, kaip jau minėta, privedė prie to, kad jam teko iš Brandenburgo pasišalinti ir persikelti į Prūsus, kur jis greitai ir mirė.

Jo įpėdinis Fridrichas-Vilhelmas (1640-1688), pramintas didžiuoju kurfiurstu, suprato savo tėvo tarptautinės politikos klaidas ir pradžioje stengėsi taikiai gyventi su visais kaimynais.

Nenorėdamas supykinti Vokietijos kaizerį savo vietininku Brandenburge jis ir toliau paliko uolų kaizerio šalininką Švarcenbergą, bet griežtai uždraudė puldinėti švedus.

Tas gerojon pusėn pakreipė jo santykius su švedais. Mokėjo Fridrichas-Vilhelmas įsiteikti ir lenkams, kurie netrukus jį pripažino Prūsijos valdovu leno teisėmis.

Tada didysis kurfiurstas ėmė reorganizuoti kariuomenę. Visus tėvo samdytus kareivius jis paleido ir suorganizavo nedidelę nuosavą kariuomenę, kurioje pradžioj tebuvo tik 3 000 vyrų.

Tą kariuomenę jis rūpestingai ir be paliovos didino: 1646 m. jau turėjo 8 000 vyrų, 1651 m. - 15 000, o 1655 m. - kada nutrūko Šturmdorfe sudarytos švedų ir lenkų paliaubos, Fridrichas-Vilhelmas turėjo jau 26 000 kareivių ir 72 patrankas.

Atsinaujinus švedų ir lenkų karo veiksmams, Fridrichas-Vilhelmas nesiryžo dėtis nei su vienais, nei su antrais. Tiktai tada, kai karo laimė aiškiai pasviro švedų pusėn ir kai pastarieji, užėmę beveik visą Lenkiją, vėl įsibrovė ir į Prūsus, jis pasidavė Švedijos vasalybėn ir atvirai stojo prieš lenkus.

Tačiau Fridrichas-Vilhelmas nebuvo nuoširdus švedų draugas. Kai tik šiems pradėdavo bent kiek nesisekti, jis grūmodavo persimesiąs lenkų pusėn. Tuo būdu Fridrichui-Vilhelmui pavyko iš švedų karaliaus išsiderėti daug nuolaidų.

Pastarasis pažadėjo atplėšti nuo lenkų ir atiduoti Fridrichui-Vilhelmui net Poznanės, Kališo, Lenčicos ir Sieradziaus vaivadijas. Gavęs tokių pažadų, jis stipriau parėmė švedus ir su savo kariuomene dalyvavo net garsiosiose kautynėse ties Varšuva (1656 m. birželio 28-30), pasibaigusiose Varšuvos paėmimu.

Tačiau didysis kurfiurstas suprato, kad visiškas Lenkijos išdraskymas būtų nenaudingas jam pačiam. Per daug įsigalėję švedai pasidarytų nesukalbami ir prispaustų jį patį. Todėl jis pasitraukė iš kovos lauko.

Tuo tarpu lenkai atsigriebė ir švedų padėtis pasidarė labai sunki. Tuo pasinaudodamas, Fridrichas-Vilhelmas privertė švedų karalių Karolį Gustavą 1656 m. lapkričio 20 d. Labguvoje (Labiau) pasirašyti sutartį, kuria einant, kurfiurstui buvo pripažintos suvereno teisės Prūsuose ir Varmijoje.

Atsipalaidavęs nuo švedų, Fridrichas-Vilhelmas tuojau pradėjo derybas su lenkais, stengdamasis, kad ir Lenkija pripažintų jam viską, kas buvo išsiderėta iš švedų. Lenkai nusileido ir 1657 m. atsisakė jo naudai nuo suvereno teisių Prūsuose. Be to, lenkai apsiėmė jam atlyginti 120.000 talerių karo išlaidų.

Susitvarkęs su lenkais ir bijodamas švedų keršto, kurfiurstas stojo karan prieš švedus, kurie dabar buvo užpuolę Daniją.

Šis karas pasibaigė 1660 m. ir Olivoje pasirašyta taikos sutartimi dar kartą buvo pripažintos ir patvirtintos jam Prūsijos suvereno teisės.

Tokiu tatai būdu 1660 m. Prūsija buvo galutinai atskirta nuo lietuvių - lenkų valstybės ir pateko į Brandenburgo valdovų rankas. Tačiau Prūsijos gyventojai smarkiai pasipriešino šitokiai permainai. Jie buvo įsitikinę, kad Lenkija neturėjusi teisės atiduoti Prūsiją Brandenburgo kurfiurstui, neatsiklaususi Prūsijos gyventojų.

Todėl gyventojai nenorėjo Fridricho - Vilhelmo valdžios pripažinti. Ypatingai didelį pasipriešinimą parodė Karaliaučiaus miestas ir Prūsų bajorija. Sukilusiems prieš kurfiurstą Karaliaučiaus miestelėnams vadovavo Jeronimas Roth, o sukilusiems bajorams - pulkininkas Kalkšteinas. Bet kurfiurstui pavyko numalšinti sukilėlius.

Kalkšteinas buvo 1671 m. suimtas ir nužudytas.

Fridrichas-Vilhelmas pasimirė 1688 m.. Jo sūnus Fridrichas (1688-1713) išsiderėjo iš Vokietijos kaizerio teisę apsivainikuoti karaliaus vainiku, ir 1701 m. tikrai apsivainikavo Karaliaučiuje, pasivadindamas Prūsijos karalium Fridrichu I.

Neramūs ir audringi kurfiurstų laikai neigiamai paveikė Mažosios Lietuvos materialę ir moralę kultūrą. Atvejų atvejais karų naikinamas, krašto ūkis visai smuko.

Kiek tie karai turėjo kraštui padaryti žalos, parodo vienas nedidelis epizodas. Po kautynių ties Varšuva į Prūsus pasitraukė totorių būriai, buvusieji lenkų kariuomenėje. Čia jie pradėjo plėšti gyventojus, sugriovė 13 miestų ir sudegino 37 bažnyčias.

Ypatingai nuo totorių nukentėjo Pilkalnio ir Ragainės kraštai. Greta svetimųjų įsiveržėlių, žmones vargino ir savieji valdovai.

Kurfiurstai be paliovos didino mokesčius ir kitas su karais susi- jusias naštas. Dvarininkai sunkino baudžiavas, o žmonės, tokių naštų prislėgti, iš niekur daugiau nebematė jokios pagalbos, tik iš visagalinčiojo Dievo.

Todėl tatai tais liūdnaisiais laikais Mažojoje Lietuvoje įsigalėjo nepaprastas religingumas, vadinamas pietizmu.

Žmonės liovėsi dainas dainavę bei kuriais nors kitais būdais linksminęsi. Jie glaudėsi prie bažnyčios ar šiaip didesniais būriais susirinkdami meldėsi ir šaukėsi dangaus pagalbos.

Bus daugiau