Vardai. Ketė Kolvic

Vaikystės miesto sodai

Dailininkė gimė 1867 m. birželio 8-ąją Karaliaučiuje ir buvo penktas vaikas Karlo ir Katerinos Šmitų (Carl, Katharina Schmidt) šeimoje.

Jos tėvas turėjo puikų išsilavinimą - jis buvo juristas, tačiau pasirinko statybų verslą. Savo dienoraštyje dailininkė rašė prisimenanti vaikystės miesto sodus ir kiemus, ypač didįjį sodą, kuris driekėsi iki pat Priegliaus, tiltelius skalbiniams skalauti, tėvo laikytus arklius ir vežimus, prikrautais plytų, upėje stovinčias baržas... Plytos, kurias atplukdydavo baržos, būdavo išvežiojamos arklių vežimais į statybų vietas.

Ketės motina buvo garsaus Karaliaučiaus teologo, istoriko ir filosofo Juliaus Rupo (Julius Rupp) dukra.

Senelis J. Rupas buvo Pilies bažnyčios pamokslininkas, kviestinis docentas universitete, redagavo žurnalą "Krikščioniškasis tautos balsas". Kritikavo liuteronų ortodoksiškumą. Už savo pernelyg progresyvią pasaulėžiūrą ne kartą buvo valdžios baudžiamas, galiausiai neteko pamokslininko pareigų, buvo pašalintas iš universiteto. J. Rupas įkūrė Laisvąją evangelikų bendruomenę, toliau atlikinėjo religines apeigas, už tai kelis kartus kalėjo. 1927 m. jo vardu buvo pavadinta viena iš Karaliaučiaus gatvių, pastatytas paminklas (sovietmečiu suniokotas, 1990 m. atstatytas prie katedros).

Artimų santykių su motina Ketė neturėjo. Netgi senatvėje ji kalbėjo apie "madonos nutolimą". Artimiausi jie buvo su seneliu Julijumi. Jo name Raušiuose, Baltijos jūros pakrantėje, Ketė praleido laimingiausias vaikystės dienas. Atvažiuodavo čia ir vėliau, būdama jau suaugusi, kai norėdavosi vienumos ir jūros bangų ošimo.

Atmosfera, kurioje augo Ketė, be abejo, paveikė jos pasaulėjautą. Vėliau ji gailėjosi, kad neatidžiai klausėsi senelio ir neprašė jo paaiškinti to, ko tada nesuprato...

SENELIS. Julius Rupas buvo Pilies bažnyčios pamokslininkas, kviestinis docentas universitete.

Patyrimai ir talentas

Ketės motina iš viso susilaukė penketo vaikų. Paskutinis, sūnus Benjaminas, išgyveno vos metus ir mirė nuo meningito - kaip ir du jos pirmieji vaikai. Devynmetė Ketė labai sunkiai išgyveno broliuko mirtį. Ją vargino priepuoliai - tai užsispyrimo, tai liūdesio, tai baimės, pasibaigiantys laukiniu riksmu, naktimis kamavo košmarai. Mergaitė nuolat bijojo, kad numirs mama, tėvas ir ji pati.

Piešti mėgo visi Šmitų šeimos vaikai, tačiau ryškiausiu talentu išsiskyrė Ketė. Tėvas tai pastebėjo ir samdė privačius mokytojus. Pirmieji Ketės mokytojai buvo dailininkas Gustavas Naujokas ir oforto meistras Rudolfas Maueris.

Laisvu laiku Ketė su seseria Liza klajodavo po Karaliaučiaus pakraščius. Ypač įdomus joms buvo gyvenimas uoste. "Šie, atrodytų, betiksliai pasivaikščiojimai neabejotinai paveikė mano kūrybą. Vėliau ilgą periodą mano darbų turinys buvo darbininkų pasaulis..." - dienoraštyje rašė dailininkė.

Vėliau Ketę mokė dailininkas monumentalistas Emilis Naidė (Emil Neide). Merginų tuo metu į Karaliaučiaus dailės akademiją nepriimdavo - teko tenkintis privačiomis dėstytojo pamokomis.

Metus laiko mergina mokėsi Berlyne, pas akademijos dėstytoją Karlą Štauferį-Berną (Karl Stauffer-Bern). Šis merginą supažindino su Makso Kligerio (Max Klinger) graviūromis. Jo ciklas "Gyvenimas" labai sujaudino Ketę. Mokytojas jai primygtinai siūlė užsiimti grafika, nors iki tol ją labiausiai traukė tapyba.

Po metų, grįžusi į Karaliaučių, septyniolikmetė Ketė susižadėjo su brolio draugu Karlu Kolvicu (Karl Kollwitz), mediku, kuris žavėjosi socializmo idėjomis. Jos, be abejo, padarė įtaką ir pačiai Ketei.

Vėliau tėvas Ketę išsiuntė mokytis į Miuncheną, kur veržėsi viso pasaulio dailininkai. Merginų dailės mokykloje ją mokė tapytojas Liudvigas Gerterichas (Ludwig von Herterich).

Miunchene virė studentiškas gyvenimas. Vakarus Ketė leido su klasės draugėmis ir jaunais dailininkais, aptarinėdama kokią nors pasirinktą temą. Temai "Kova" Ketė pasirinko Emilio Zola "Žerminalį" - sceną, kai prarūkytoje smuklėje du vyrai mušasi dėl jaunos Katrinos; ji nupiešė kompoziciją, kuri buvo įvertinta labai palankiai. "Tą naktį negalėjau užmigti kamuojama laimės nuojautos", - savo dienoraštyje prisimena K. Kolvic.

Darbininkų kvartaluose

Netrukus Ketė grįžo į Karaliaučių. Temų kūrybai ieškojo uosto apylinkėse, jūreivių smuklėse, darbininkų skersgatviuose. Tuo tarpu sužadėtinis daktaras Kolvicas gavo galimybę Berlyne pradėti savo praktiką. Jaunieji pagaliau susituokė ir persikėlė į Berlyną. Gyveno darbininkų kvartale. Šalia vyro kabineto Ketė turėjo savo dirbtuves.

Gimė pirmagimis Hansas. Po ketverių metų - antras sūnus Peteris. Pertraukose tarp gimdymų K. Kolvic rengė parodas. 1898?1903 m. K. Kolvic dėstė Berlyno dailininkių moterų mokykloje. 1902 m. gavo Istorijos instituto užsakymą ir pradėjo kurti ciklą "Valstiečių karas". Dailininkas Maksas Klingeris apdovanojo ją "Villa Romana" premija - suteikė galimybę metus nemokamai gyventi ir dirbti Florencijoje.

KŪRYBA. K. Kolvic kūrė socialinės tematikos piešinius ir metalo raižinius, vėliau litografijas, skulptūras. Ankstyvieji kūriniai dramatiški, realistiniai, vėlesni - labiau stilizuoti, ekspresyvūs.

Grūdai, skirti sėjai

Nuo 1909 m. K. Kolvic kūrybos tema pasikeičia. Ją užvaldo motinos - vaiko - mirties tema, tarsi nuojauta. Apie 1910 m. K. Kolvic pradeda kurti skulptūras. Tuo metu ji nupiešia ir vieną geriausių autoportretų - ir paskutinį, kuriame šypsosi.

Sūnūs užaugo, vyresnysis išvyko į Fraibergą studijuoti medicinos, jaunėlis susidomėjo tapyba, svajojo apie studijas, tačiau 1914 m. planai žlugo. Kai prasidėjo karas, Ketė su vyru buvo Karaliaučiuje ir pro viešbučio langą girdėjo pro šalį ėjusių kareivių dainavimą. "Aš sėdėjau ant lovos ir verkiau. Aš viską žinojau jau tada", - rašo savo dienoraštyje dailininkė. Sūnus Peteris su pulku, kuriame tarnavo, buvo pasiųstas į frontą spalio 12 d. Po dešimties dienų jis žuvo.

2016 m. rugpjūčio 27 d. savo dienoraštyje ji rašo: "Karas tęsiasi jau dvejus metus, penki milijonai jaunų vyrų užmušti. Ar gali kas nors tai pateisinti?.. Grūdai, skirti sėjai, neturi būti sumalti."

Beveik du dešimtmečius K. Kolvic kūrė paminklą sūnui ir visiems jaunuoliams, žuvusiems šiame beprasmiškame kare. Paminklas stovi Vladslo vokiečių karių kapinėse, Belgijoje, kur palaidoti 25 644 kareiviai, tarp jų ir Peteris Kolvicas.

PAMINKLAS sūnui Peteriui ir visiems žuvusiesiems Pirmajame pasauliniame kare. Vladslas, Belgija, vokiečių karių kapinės.

Paskutinis autoportretas

K. Kolvic buvo pirmoji moteris, tapusi tikrąja Prūsijos meno akademijos nare (1919 m.). 1919-1933 m. - Berlyno meno akademijos profesorė, penkerius metus - Grafikos skyriaus vedėja. Po nacionalsocialistų partijos atėjimo į valdžią iš akademijos buvo pašalinta.

Parodų nebebuvo. Vyras susirgo sunkia akių liga.

1935 m. pasirodė K. Kolvic 8 litografijų ciklas "Mirtis".

1936 m. nacistai pašalino K. Kolvic kūrinius iš muziejų. 1937 m. jos kūriniai buvo eksponuoti nacių surengtoje propagandinėje parodoje "Išsigimęs menas".

Paskutiniai dailininkės gyvenimo metai buvo paženklinti ligų, karo ir netekčių. 1940 m. mirė jos vyras.

K. Kolvic save pavaizdavo 90 kartų: litografijoje, oforte, medžio graviūroje, lipdiniuose. Ji vaizdavo save mergaite, jauna ir sena moterimi, nuliūdusia ir ryžtinga, pilna vilčių ir senstančia, girdinčia mirties kvietimą.

Paskutinis portretas ypatingas. Čia nebėra kokių nors dailininko ieškojimų, viskas - tik žmogiška būsena. Sena, be galo nuvargusi moteris, kurios niekas daugiau nebedžiugina; tamsus profilis su sunkiomis akimis, daug mačiusiomis, liūdnomis; praretėję žili plaukai, susikūprinusi figūra. Žvelgiant į šį darbą, galima nubrėžti paralelę su vėlyvaisiais Rembranto autoportretais, kuriuos taip mėgo K. Kolvic.

1942 m. spalį fronte žuvo anūkas. Tais metais pasirodė ir paskutinis jos darbas - litografija, kurioje vaizduojama motina, ginanti savo vaikus.

1943 m. K. Kolvic namai Berlyne buvo subombarduoti. Dailininkė evakavosi į Nordhauzeną. Vėliau Saksonijos princo Ernsto Henriko kvietimu persikėlė į Moricburgą, netoli Drezdeno. Čia ir mirė 1945 m. balandžio 22 d., būdama 78 metų.