Peržengus mirties vartus

Karas prasidėjo 1941 metų birželio 22 dieną ketvirtą valandą ryto. Buvo sekmadienis. Tą rytą saulė pro debesies kraštelį patekėjo liūdna. Vos tik vokiečių armijai kirtus sieną, pasienio miesteliai ir kaimai buvo paženklinti gaisrais. Degė medinė Gargždų bažnyčia, kurioje slėpėsi žmonės.

Pradėjus liepsnoti stogui, visi išsigandę bėgo prie Minijos. Buvo sudeginta Ablinga. Švėkšnos gimnazistai parke šventė išleistuves. Nuo patrankos šūvių išbyrėjo visi gimnazijos langai.

Vokiečiai taikėsi į grafo Pliaterio dvarą, kuriame buvo įsikūrusi rusų pasienio tarnyba.

Liuteronų kunigas Viktoras Kalvanas, pasikinkęs arklį, iš Tauragės važiavo į Šilalę laikyti pamaldas. Šilalės liuteronų bažnyčia jau buvo sudegusi. Melstis nebebuvo kur. Reikėjo sukti ienas atgal.

Buvo pradėti gaudyti žydai. Jau pirmąją karo dieną esesininkai Šilalės miške sušaudė bitėniškius brolius Fabijanus - Gerhardą, Herbertą ir Louisą. Spėjusį pasislėpti Kurtą Fabijoną naciai nužudė vėliau. Jų tėvas su motina ir mažoji sesutė Waltraut dingo be žinios.

Žydų klyksmas pirmąją karo dieną Smalininkuose buvo toks, jog atrodė, kad atsivėrė pats pragaras. Buvo baisu. Smalininkų žydams buvo įduoti kastuvai, idant jie patys sau išsikastų kapo duobę...

Smalininkų žydas Simonas buvo tarnavęs vokiečių kariuomenėje ir už nuopelnus Pirmajame Pasauliniame kare buvo gavęs ,,Geležinį kryžių". Jis daug aukojo Reicho reikalams. Nepadėjo.

Prie duobės buvo atitemta jo žmona su mažąja dukrele Eva. Pažįstamas policininkas, norėdamas ją išgelbėti, šaukė: ,,Bėk šalin, mergaite. Aš tavęs nematysiu." Ne, šaukė ji, kur mano mama, ten ir aš noriu būti. Jos apsikabino ir kartu nugriuvo į duobę.

Tauragės žydai buvo suvaryti į rusų barakus prie Batakių geležinkelio stoties. Vyrai buvo atskirti nuo moterų ir išvežti, atseit, darbams. Prie Ančios upės Gryblaukio miške buvo iškastas gilus griovys. Prie jo buvo suvarytos moterys su vaikais ir seneliais... Vokiečiai komandavo ir filmavo. Neužilgo Tilžėje buvo rodomas filmas, kaip buvo susidorota su žydais.

O Būdviečių kaime tą dieną turėjo būti krikštynos. Nausėdų šeimoje gimė berniukas, kuris Tauragės bažnyčioje turėjo būti pakrikštytas Kazimiero vardu. Motina prikepė pyragų. Vaikai tikėjosi saldainių, suaugusieji - malonaus subuvimo...

Auštančiame danguje nuo Lauksargių pradėjo lėkti ugnys Tauragės link. Iš vakarų į rytus, kur raivėsi ką tik pakilusi saulė, praūžė vokiečių lėktuvai su juodais kryžiais ant sparnų. Jie ieškojo rusų sandėlių, kur buvo slepiami ginklai ir kita amunicija.

Nuo Šakių kaimo pusės, kuris buvo kitoje sienos pusėje, Klaipėdos krašte, vokiečiai pradėjo apšaudyti Būdvyčių kaimą. Šatkų beržas skilo pusiau. Ganyklose krito nušauti gyvuliai. Žmonės bėgo slėptis į bulvių rūsius.

Baužų žemėje jau 1940 metais rusai buvo išsikasę apkasus. Jie kalbėjo, kad bus karas ir ruošėsi jam. Kad jis vieną dieną išlūš, žmonės nujautė abiejose sienos pusėse, bet kurią dieną ir valandą tai įvyks - niekas nežinojo.

Per Kalėdas pas Nausėdas atvažiuodavo gera pažįstama Baufeldienė iš anapus sienos. Ji taip pat nujautė, kad karas bus ir ruošėsi jam iš kalno. Iš Nausėdų ji nusipirko porą šimelių, tiksliau pasakius, išmainė arklius į briką ir gerą vežimą. Kalėdas atšventė drauge su rusų karininkais pasieniečiais.

Ir štai - pragaro vartai tą birželio 22 - osios rytą atsivėrė. Rusai bandė priešintis. Keletą sienos sargybinių žuvo, bet ar gali keliasdešimt kareivių sulaikyti ešeloną? Ne visi rusai spėjo laiku pasitraukti. Sukritę į rugius, jie lūkuriavo: kas bus?

Kai atžygiavo antras ešelonas, vienas vyresnis vokiečių karininkas paklausė kaimiečių, ar rusų čia nėra. Vienas parodė į rugių lauką. Karininkas, išsitraukęs revolverį su ilgu vamzdžiu, užsitaisė šoviniais ir, šaukdamas "Halt, Hande hoh", vienas nubrido į rugių lauką.

Jis parsivarė būrelį rusų, kurie, sumetę ginklus į krūvą, iškėlė rankas į viršų. Priešintis buvo beprasmiška.

Rusai buvo susodinti į mašiną ir išvežti į belaisvių stovyklą netoli Tilžės.

Vokiečių ešelonai nuo jų sušaudė, o tris tūkstančius išvežė į Vokietiją darbams.

Kareivukai bėgo, kur kas išmanė. Vieni bėgo į mišką, kiti į Baltarusiją, o kas nespėjo pabėgti, buvo susodinti į mašiną ir išvežti priverstiniams darbams į Vokietiją.

Vieną dieną toksai Saldukas Leonas, kuris gyveno kitoje sienos pusėje ir turėjo vokiečių pilietybę, atėjo su Būdvyčių kaimo seniūnu Jurkšu ir išsivedė Nausėdų Antanuką darbams į Natkiškių kaimą, kuris buvo Klaipėdos krašte.

Natkiškiai nebuvo toli nuo gimtųjų namų, tačiau kitoje sienos pusėje, kuri tuokart nebuvo lengvai pereinama. Antanukui buvo tik keturiolika, tačiau jis buvo ištįsęs į aukštį ir atrodė kaip geras pusbernis, tinkamas žemės ūkio darbams.

Atvežė Antanuką į Natkiškius pas karininko našlę Bertą Kenklys, kurios vyras, tarnaudamas Romelio armijoje, krito Afrikoje. Naujoji šeimininkė Berta viena valdė ūkį, kuris turėjo 80 ha žemės, trisdešimt karvių, du trakėnų veislės arklius, kurie buvo kinkomi važiuojant į svečius, ir du sunkiuosius belgų veislės arklius, kurie buvo skirti visiems žemės darbams nudirbti.

Be Antanuko Bertos ūkyje jau darbavosi belaisviai: vienas prancūzas ir dvi lenkės - Marija ir visai jaunutė Jadvyga.

Marijos vyrą, Lenkijos karininką, rusai buvo sušaudę Chatynėje. Kiekvieną mielą vakarą, suklupusi prie lovos priešais šventą paveikslą, Marija ašarojo ir širdingai meldėsi už savo vyrą. Marija būgštavo, kad sugrįš rusai, išsiaiškins, kad ji yra lenkų karininko našlė - tuokart ir jai bus galas.

Jaunesnioji lenkaitė Jadvyga buvo įkritusi į akį prancūzui. Jis iš Prancūzijos gaudavo siuntinius, kuriuose būdavo įdėta vyno, šokolado plytelių, rūkalų ir dar kitokių gėrybių. Prancūzas mielai jomis dalinosi su Jadvyga.

Berta griežtai prižiūrėjo, kad belaisviai laiku nudirbtų visus darbus, o ypač akylai sekė prancūzą. Buvo sutarta, kad Antanukas laiku švilptelės, įspėdamas prancūzą, kai šis, užmiršęs visus darbą, meilindavosi Jadvygai. Šis tas už tai kliūdavo ir Antanukui...

Šeštadieniais į Bertos ūkį atsilankydavo kaimo seniūnas su žandaru. Jei Berta būtų paskundusi, kad belaisviai dirba blogai, tokį žandaras būtų pritvatijęs rimbu. Tačiau Berta nesiskundė. Ji sugebėjo tvarkytis viena - be niekieno pagalbos.

Berta visiems buvo išaiškinusi darbo dienos režimą, ir visi privalėjo jo laikytis. Keltis reikėjo ketvirtą valandą ryto.

Pusryčiai buvo neblogi. Davė karštos kavos, užbalintos seperuotu pienu, duonos su šmulte - ir to pakako. Po pusryčių prancūzas kinkėsi arklius, o Antanukas su Marija ir Jadvyga eidavo milžti karvių.

Antanukas pamelždavo daugiau karvių negu abi lenkės, kartu sudėjus. Tą darbą jis buvo gerai išmokęs, nes buvo kaimo vaikas, o Marija su Jadvyga buvo kilusios nuo Varšuvos... Po to Antanukas, susikėlęs kanistrus su pienu į vežimą, važiuodavo į Natkiškių pieninę. Pridavęs pieną, Antanukas pasiimdavo seperuotą ir pasišvilpaudamas grįždavo atgal.

Grįžęs iš pieninės, jis privalėjo pašerti kiaules, kurių buvo apie trisdešimt, išvalyti tvartus, nupjauti pakeles ir pagriovius ir dirbti visus kitus darbus, kurie tuo metu prisiėjo. Vasarą reikėjo skinti trešnes ir serbentus, iš kurių buvo daromas vynas.

Berta skaitydavo laikraščius ir iš jų sužinodavo apie tikrąją padėtį karo laukuose. Juose buvo pranešama apie žuvusius karius. Sekmadieniais Berta liepdavo Antanukui apsirengti savo žuvusio vyro išeiginiais drabužius, o trakėnų veislės arklius pakinkyti į bričęką. Tuosyk juodu važiuodavo į Tilžę, Ragainę, Gumbinę ar Frydlandą aplankyti savo gimines ar šiaip pažįstamas moteris, kurių vyrai buvo žuvę fronte.

Vieną kartą traukiniu abudu buvo nuvažiavę į Karaliaučių. Dar tebestovėjo katedra ir pilis su savo bokštais. Karaliaučius spindėjo tvarka ir švara, o miestiečiai, tarsi nenujausdami, kas jų laukia netolimoje ateityje, dirbo savo įprastinius darbus.

Berta Antanukui duodavo pinigų šokoladukui nusipirkti. Antanukui tai buvo didelis džiaugsmas. Šokoladas karo metu - tai tikras stebuklas. Antanukas Bertai buvo įtikęs. Ji buvo prasitarusi, jei jis būsiąs geras, tai galės pasilikti jos ūkyje, o su laiku jį ir paveldėti, nes Berta savo vaikų neturėjo.

Iš laikraščių Berta sužinojo, kad buvo pasikėsinta į Hitlerį, kuris buvo įsitaisęs ,,Vilko irštvoje" Rytprūsiuose, netoli Angeburgo. Iš tos slėptuvės jis vadovavo frontui. Hitlerio tvirtovės sienos buvo dvigubos, o kiekviena iš jų buvo keturių metrų storio.

Tarp jų buvo storas akmenų sluoksnis, idant pramušus vieną sieną, antroji liktų sveika. Nors Hitlerio irštva kaip tikro vilko buvo įrengta girios glūdumoje tarp pelkių, tačiau Hitleris turėjo visus patogumus ir tiesioginį ryšį su Berlynu.

Frontui grėsmingai besiartinant prie Nemuno, buvusios Vokietijos sienos, Hitleris įsakė gintis ligi paskutiniųjų, bet neleisti rusams įžengti į Reicho žemes. Hitlerio buveinėje buvo baigiamas statyti antras aerodromas. Hitleris tikėjosi, kad frontas ties Nemunu bus sustabdytas.

1944 metų vasarą liepos 20 dieną, frontui besiartinant prie Šiaulių ir Kauno, Hitleris, tikėdamasis pagalbos iš Musolinio, kvietėsi jį į slaptą pasitarimą "Vilko irštvoje". Tą pačią dieną vokiečių rezervinės kariuomenės viršininkas grafas fon Štaufenbergas rengėsi įvykdyti pasikėsinimą į Hitlerio gyvybę. Buvo parengta keletą tonų sprogmenų, kurie turėjo sprogti per numatytąjį pasitarimą.

Musolinis vėlavo. Pasitarimo laikas buvo atidėtas. Sprogimas įvyko anksčiau numatyto laiko. Patalpos, kur turėjo vykti pasitarimas, buvo išsprogdintos. Jų vietoje beliko duobė ir griuvėsių krūva. Gaila, joje nebuvo nei Hitlerio, nei Musolinio. Velnias savo vaiko nerauna be laiko. Savo juodą darbą jis turėjo atlikti ligi galo...

Sprogimo trenksmas buvo toks galingas, kad žemė sudrebėjo už keliolikos kilometrų į visas puses nuo "Vilko irštvos".

Hitleris išliko gyvas ir sveikas. Jam tik sprogo vienos ausies būgnelis.

Tas šizofrenikas, nuo jaunumės sirgęs didybės manija, buvo baisiai išgąsdintas ir įsiutintas.

Buvo suimti penki tūkstančiai karininkų ir eilinių. Pusė iš jų buvo sušaudyti, o likusieji - sukišti į konclagerius.

Kai kurios moterys apgailėjo Hitlerį, girdi, jis turįs tiek daug rūpesčių, kad neturįs laiko nė apsivesti. Vienas fotografas pasišaipė iš tokių kaimo moters pasvarstymų: ,,Hitleris neturi tų daiktų, kurie būtini vedybiniam gyvenimui".

Ir ką manote jūs? Labai greitai tas fotografas atsidūrė Karaliaučiaus sunkiųjų darbų kalėjime, o jo žmona taipogi buvo uždaryta į kitą kalėjimą, nors nieko nebuvo sakiusi.

Po pasikėsinimo į Hitlerį prancūzas ir abi lenkės iš Bertos ūkio Natkiškiuose dingo. Pradingo ir baltas kudlotas šunelis, kuris mėgo daryti pi-pi ant nacių vėliavos su svastika, kuri stovėjo svetainėje ir siekė grindis.

Ta vėliava buvo pačioje garbingiausioje vietoje, svetainės kampe, šalia žuvusio Bertos vyro portreto, kuriam angelas tiesė laurų šakelę. Portreto apačioje kaligrafiškai buvo įrašytas šeimininko vardas ir pavardė, tačiau šuniukui ta vėliava nebuvo šventa. Vieną kartą pabandęs, jis ir toliau ženklinosi toje pačioje vietoje. Berta pabūgo, kad kas nors nepaskųstų. Šuniukas dingo.

Vokiečiai jau buvo nusižiūrėję ir Antanuką paimti darbams, tačiau Berta paskambino telefonu nacių vyresniajam, kurio numerį ji turėjo. Ji skundėsi, kad esanti likusi našle, o Antanukas esąs vienintelis vyras prie visų vyriškų darbų. Į jos prašymą buvo atsižvelgta. Antanukas buvo paliktas Bertos ūkyje.

Vieną vakarą Antanukas, jau pamilžęs karves, iš tolo pamatė, kad su dviračiu į Bertos ūkį atmina tėvas. Pasilabinęs ir pasiteiravęs kaip sūnui sekasi, tėvas prašo, kad vaikas sugrįžtų į namus.

Visi būsime vienoje krūvoje. Mums širdis neskaudės. Visaip gali būti. Už kelių dienų gali atbildėti frontas, o tuokart čia užvirs tikras pragaras.

Antanukas išklausė ir pažadėjo už kelių dienų sugrįžti. Jis, kaip gero ūkininko sūnus, norėtų Bertai pagelbėti nukirsti rugius ir suvežti juos į kluoną. Jis jaučia atsakomybę, kad duona būtų laiku sugabenta po stogu.

Taip ir sutarė, kad Antanukas po savaitės grįšiąs... O rytojaus dieną žandaras, atjojęs į Bertos kiemą, griežtu tonu įsakė, kad iki rugpjūčio 10 dienos visi privalo pasitraukti. Taip Reicho vadovybė rūpinosi savo žmonių saugumu bei jų likimais.

Tai, kas žandaro pasakyta, privalo būti vykdoma be žodžio. Viską palikus, reikės važiuoti Tilžės link, kol dar tebėra Luizės tiltas.

Berta paskubomis krauna į lagaminus patalynę ir drabužius. Antanukas pasisiūlė papjauti paršelį, nors to daryti jam dar niekados neteko. Berta būkštauja, kad nebūtų nubausta, nes viskas turėjo būti atiduota karo reikmėms...

Antanukui ima juokas iš Bertos baimių. Reikės palikti dvidešimt melžiamų karvių, tiek pat kiaulių, visus padargus ir namus, o vieną paršelį pasignybti savo reikmėm, kad nenumirtum iš bado, turto savininkė bijojo... Naciai jau buvo spėję parodyti savo griežtą veidą ir stipriai baudžiančią ranką net ir tuo atveju, jei buvai visai nekaltas.

Antanukui neramu dėl kitų priežasčių. Jis nori bėgti į tėviškę pas saviškius. Berta jį ramina: "Matai, visi važiuoja į vakarus, link Tilžės. Ir taviškiai atvažiuos. Tilžėje susitiksite".

Antanuko širdis plyšta pusiau. Nuojauta jam kužda, kad pavojaus akivaizdoje reikia būti su saviškiais vienoje krūvoje, bet jam gaila ir Bertos. Ji pasiliko viena, o Antanukas visur ligi šiol buvo jos dešinioji ranka. Kur ji dings be jo?

Jei jis važiuos drauge, tuosyk Berta galės išvažiuoti su dviem vežimais: vieną vadelios ji pati, o antrąjį Antanukas. Ir sutarė važiuoti abudu.

Vieną popietę, atsisveikinę su namais ir paleidę šunis bei karves, juodu, išvažiavę pro kiemo vartus, pasuko link Sartininkų, kur be perstojo plūdo vežimų gurguolės. Toje gurguolėje važiavo estai, latviai, žemaičiai ir Klaipėdos krašto žmonės.

Pirmą dieną juodu nuvažiavo gal šešetą kilometrų, bet į Sartininkų kelią jiedviem įsisprausti nepavyko. Tuosyk pasuko link Piktupėnų. Atėjo naktis. Danguje ant žvaigždėmis nuklotos paklodės grūmėsi du lėktuvai.

Vienas iš jų, besisukdamas vilkiuku, degdamas ir rūkdamas smigo žemyn. Antanukui įdomu, ar tas pilotas, kuris krenta žemyn, išliks gyvas. Reikėtų bėgti pažiūrėti.

Dangus nuo vieno krašto ligi kito buvo sujudęs. Žemė suklususi. Rusai meta bombas virš Šiaulių. Anglų lakūnai mėto bombas ant plento, kuriuo traukiasi vokiečių kariuomenė link Tilžės.

Pabėgėliai su savo vaikais ir manta traukiasi tuo pačiu plentu - link Luizės tilto per Nemuną, nes kito tilto tiesiog nėra.

Ties Šilėnais yra keltas. Juo keliasi Bitėnų ir aplinkinių kaimų žmonės. Martynas Jankus su savo dukra Elze, akluoju sūnumi Kristupu, samdine mergele, kuri turi mažą vaikelį, ir dar keletą moteriškių, kurios neturėjo savo arklių. Bertai su Antanuku tik trečią dieną pavyko įsibrauti į magistralinį kelią, kuris vedė į Tilžę. Pabėgėlių vilkstinė judėjo vėžlio žingsniu, nes kas pusvalandį reikėjo trauktis į kelio pakraštį ir praleisti besitraukiančius vokiečių pėstininkus. Tuosyk moterys milžo karves. Senosios moterys meldėsi. Vaikai verkė. Visų akys neramios. Už nugaros bildėjo rusų patrankos. Reikėjo suspėti pervažiuoti tiltą per Nemuną, kol jis dar nesusprogdintas. Ties Mikytais nuo Pagėgių pusės nuokalne leidosi žemyn dar vienas pabėgėlių srautas nuo Klaipėdos ir Šilutės, besitaikantis įsisprausti į pagrindinę magistralę. Tik vienintelis Martynas Stubra, atvažiavęs iš Tauragės, su savo vežimu, kuriame sėdėjo žmona su mažąja mergele Jūrate ir trimis sūnumis, suka į Mikytų plentą ir vienas važiuoja į kalną link Pagėgių - atgal į Klaipėdos kraštą, arčiau savo namų. Juk karas vieną dieną turės baigtis... Prieš porą savaičių tuo pačiu keliu bandė pasprukti rusų belaisvis, kuris Gelžinių kaime buvo iššaudęs visą šeimininkų Tautrimų šeimą, ten dirbusį prancūzų belaisvį ir dvi lenkaites... O buvo taip. Vokiečių naciai buvo prisakę Tautrimui, kad rusų belaisvis negalįs sėdėti prie vieno stalo su kitais belaisviais. Jis privaląs sėdėti kampe , nusisukęs į sieną. Rusas negavo duonos, kaip kiti belaisviai, o tik virtų bulvių su lupena ir vandens. Tas rusų belaisvis buvo karininkas. Nusisukęs į sieną, jis nuolat bumbėjo: ,,Tak dolgo ne budet. Tak dolgo ne budet"... Ir vieną naktį, kai visi buvo įmigę, rusas, pasivogęs šeimininko ginklą, iššaudė visą Tautrimų šeimą su vaikais, nušovė belaisvį prancūzą ir abi lenkes, o pats, pasikinkęs arklį į vežimą, pasuko link Pėžaičių. Jis taikė į rytus link Tauragės, kur tikėjosi pasitikti saviškius. Tačiau, atsidūręs Mikytuose, o buvo naktis, pasuko link Tilžės... Visuose laikraščiuose buvo paskelbta apie tą įvykį, o už ruso galvą buvo pažadėti dideli pinigai. Luizės tilto sargybiniai iš karto suprato, su kuo turi reikalą, nes prie vežimo galo buvo pritvirtinta lentelė su vežimo savininko Tautrimo pavarde ir kaimo pavadinimu. Tilto sargybiniams buvo prisakyta suimti rusą gyvą ir atvesti, kur reikia. Taip jie ir padarė. Nuginklavę rusų belaisvį, varo jį tiltu link sargybos būdelės. Du varosi iš paskos, du ginkluoti kareiviai eina priekyje. Ties tilto viduriu rusų belaisvis tik strykt per tilto atbrailą ir žemyn galva į Nemuno vandenis. Vokiečiai, metę ginklus į šoną, šoko iš paskos... Nuskendo visi. Neišsigelbėjo nė vienas. Keletą kilometrų nuo Mikytų ligi Luizės tilto Berta su Antanuku važiavo visą dieną. Pavakary, leidžiantis saulei, Nemuno vanduo tarsi krauju pasruvo. Išvydęs tokį nekasdienišką vaizdą, Antanukas neteko žado. Tokios didelės upės jis dar nebuvo matęs. Antanukas su broliais žvejodavo Ežeruonoje, maudėsi Jūros upėje, į kurią Ežeruona įteka, tačiau tokios galybės vandens, atplūstančios iš rytų ir tekančios žemyn į vakarus, jis dar nebuvo regėjęs... Temstant bombos pradėjo lėkti virš Tilžės. Zenitiniai pabūklai tratėjo užnugaryje. Kai arkliai užkopė ant Luizės tilto, Antanukas trumpam atsikvėpė, tačiau pamatęs iš abiejų pusių virš tilto atramų išvedžiotus laidus su dinamito gabalais, vaikas nustėro. Kas būtų, jei koks ūkininkas, nieko blogo negalvodamas, botagu pliaukštelėtų per tuos laidus. O jei anglų lakūnai imtų ir numestų bombą ant tilto? Gal rusų kareiviai pro žiūronus jau žvalgosi nuo Mikitų kalno? O kaip reikės sugrįžti, jei tilto nebebus? Sunkios mintys užgulė Antanuko širdį. Nuojauta jam kuždėjo, kad reikėjo klausyti tėvo ir grįžti prie saviškių. Dabar nors nagus graužk - atitaisyti to nebeįmanoma. Norėjosi kuo greičiau pervažiuoti tiltą ir po vežimo ratais pajusti tvirtą žemę. Kitoje Nemuno pusėje, netoli tilto, kur stovėjo lietuvių bažnyčia, turgaus aikštė buvo užstatyta vežimais. Čia jo laukė Berta, nes Antanukas per keletą vežimų buvo atsilikęs. Berta jam ženklais rodė, kad jis turi sukti į turgaus aikštę, kur stovėjo vežimai su būdomis ir pabėgėliais. Čia pasimetusieji ieškojo vieni kitų. Visi šaligatviai buvo nukloti išdužusių langų stiklo šukėmis. Žmonės juos valė nuo šaligatvių, nors po nakties, rytojaus rytą jų bus dar daugiau. Keletą senų vyrų, kurių žilus plaukus taršė vėjas nuo upės, karučiais be jokių karstų vežė žuvusiuosius laidoti į kapines. Vydūnas savo bute Klauzijaus gatvėje vis dar lūkuriuoja dvejodamas,- trauktis ar pasilikti. Jis jau yra senas. Čia jo knygos, paveikslai, arfa ir visi prisiminimai. Tilžėje yra palaidota jo žmona ir bičiulė Marta. Už jos lėšas buvo išleistos veik visos jo knygos. Tilžėje jis liko visiškai vienas. Jo broliai gyveno ir dirbo Klaipėdoje. Kažin kur jie dabar yra? Antanukas su dideliu vargu prisibrovė prie Bertos vežimo. Juodu apsidžiaugė, kad vėl abudu yra drauge. Antanukas dabar abiejų vežimų vadžias laiko savo rankose. Berta ieškojo pažįstamų, tarėsi su jais, kokia kryptimi reikėtų važiuoti toliau. Kol pervažiavo Tilžę, truko visą dieną. Kitoje Nemuno pusėje priešais Ragainę dūlavo tamsus Rambyno kalnas. Šlaitas nuo upės pusės buvo plikas. Molinė kalno šerdis, nušviesta įstrižų besileidžiančios saulės spindulių, raudonavo iš tolo. Kalnas jau prieš daug metų buvo nugriuvęs į Nemuno vandenis, o legenda bylojo, kad šis kraštas bus laimingas tol, kol kalnas stovės, o po juo auksinės akėčios, dubuo ir lopšys... Nieko nebeliko: nei lopšio, nei žmonių, nei vaikų...

Visi bėga į vakarus. Tuo pačiu keliu patraukė grafai ir ūkininkai, bernai ir mergos, kas važiuoti, kas pėsti, o kai kurie laivais, traukiniais ar dviračiais. Vienas senelis stūmėsi vaikišką vežimėlį ir vedėsi du vaiku. Ar toli jie nukeliaus, svarstė Antanukas, tvirtai rankose laikydamas vadžias. Berta laiks nuo laiko teiraudavosi savo pažįstamų, kurios krypties laikytis: ar sukti link Karaliaučiaus, o toliau važiuoti traukiniu, ar laikytis vakarų pusės - sukti link Mozūrijos... Pasirodo, kad krypties pasirinkimas karo sumaištyje gali nulemti visą likusį gyvenimą. Berta važiavo pirmoji. Ji, vis atsigrįždama atgal, ragino Antanuką neleisti kitiems besitraukiantiems įsiterpti į jų tarpą. Antanukas pastebėjo, kad į priešais važiuojančius vežimus įsėdo keletą jaunų vyrukų su kuprinėmis. Tą vakarą pabėgėliai atsidūrė netoli Frydlando. Vilkstinė sustojo. Moterys, pasiėmusios kibirus, milžo karves. Vaikai šmirinėjo šen ir ten. Senukai šėrė arklius. Antanukas taipogi sukiojosi aplink arklius. Berta buvo nuėjusi ieškoti savo pažįstamų. Su vienu sykiu vokiečių žandarai apsupo vežimus ir sučiupo tuos jaunus vyrukus su kuprinėmis. Vokiečiai įtarė, kad jie gali būti iš Plechavičiaus rinktinės. Nespėjo Antanukas nė apsidairyti kaip jis tvirtomis tarsi žnyplės rankomis buvo sučiuptas, įmestas į dengtą sunkvežimį ir sudiev Bertai, tėvams ir gyvenimui... Sumetė visus tarsi bulvių maišus ir niekas nepaaiškino už ką ir dėl ko. Visą naktį Antanukas nė akių nesumerkė. Vežė per pelkes ir miškus. Atvežė prie vartų, už kurių buvo Štuthofo konclageris. Priešais akis styrojo dvejos kartuvės tarsi perspėjimas, kad čia visi nurodymai vykdomi be klausimų. Toliau matėsi trys rūkstantys kaminai ir aukštas pelenų kalnas. Aplinkui, kiek akis užmatė, matėsi ilgos virtinės barakų. Antanukas, visą tai regėdamas, pašiurpo, tačiau vis dar tikėjo, kad bus išklausytas ir paleistas. Jis paaiškins, jog jam tik penkiolika metų, jis apie Plechavičių nėra nieko girdėjęs... Su savo šeimininke, vokiete Berta Kenklys, juodu traukėsi į vakarus, kaip buvo visiems įsakyta. Visi bėgo nuo rusų... Kai vokiečiai viską ištirs, pamatys, kad jis į tą sunkvežimį papuolė per klaidą, tuosyk jis bus paleistas. Antanukas dar nežinojo, kad vokiečiai neklysta. Jie viską žino geriau už tave patį. Niekas nieko neklausinėjo. Nurengė, išdavė kalinio drabužius, medines klumpes, autus ir darbo įrankius : kirką, kastuvą ir šiūpelę. Kalėjimo prižiūrėtojas perskaitė instruktažą: ,,Turėsite atlikti įvairius darbus, kasti apkasus. Darbas jus išlaisvins nuo visokių bereikalingų minčių. Nepaklusnieji bus baudžiami karceriu. Už pabėgimą visų laukia mirtis". Visų akys išsiplėtė. Jose klausimas: už ką? Jokio atsako. Mirtina tyla. Už vokiečių karininko nugaros rūko trys kaminai, kurie grėsmingai visus nusilpusius pavertė dūmais ir pelenais. Dėkokite apvaizdai, kad gavote darbo įrankius ir esate tinkami darbui. Kai jėgų neteksite, būsite paversti dūmais ir pelenais, idant neterštumėte vokiečių žemės. Dūmai dangui. Pelenai žemei. Ordnung ist Ordnug. Visa laimė, kad Antanukas buvo paskirtas į trečią grupę, kuri buvo tinkama darbams. Pirmoji grupė, daugiausia nusilpę žydai, pro kaminą jau rūko į dangų. Antroji grupė laukė savo eilės ant suoliuko. Jiems buvo sakoma, kad juos ves į pirtį... Tie vargšai džiaugėsi, kad vieną kartą galės žmoniškai nusimaudyti, tačiau vokiečių tvarka buvo griežta: nebegali dirbti, nebereikia ir maudytis. Kas per tvarka lageryje būtų, jei visus reikėtų laidoti. Tam tikslui reikėtų pusę kalinių įdarbinti konclageryje, o vokiečiams jau buvo trumpas šuo prie uodegos... Reikėjo kasti apkasus Karaliaučiui ir Pilau įtvirtinimams ginti. Kitą rytą galintieji dirbti buvo susodinti į sunkvežimį su būda ir išvežti prie Karaliaučiaus kasti apkasų. Visiems išdalino po normą. Ta vadinamoji Pancergrabė turėjo būti šešių metrų pločio, trijų su puse metro gylio, o dugne ji turėjo siekti ligi pusės metro pločio. Rusų tankai, įmauroję į tą griovį, turėjo ten ir pasilikti. Antanukas buvo pripratęs prie fizinio darbo, tačiau jam dar niekados neteko kasti tokio gilaus griovio, kuris jam išrodė tarsi kapo duobė. Juo giliau rausėsi, juo sunkiau buvo išmesti žemes į paviršių. Jos birėjo atgal žemyn, besikėsindamos jį patį užkloti ir palaidoti. Ačiū Dievui ir vienam lenkų artistui, kuris vaiko pasigailėjo ir pagelbėjo jam iškasti užduotą normą. Nakvynei kaliniai buvo suvaryti į bažnyčią ant plikų šaltų grindų. Bent šiaudų būtų galėję pamesti kaip gyvuliams, tyliai sau galvojo Antanukas, tačiau žmogus, papuolęs į tų žmogėdrų rankas, nebuvo vertas nė gyvulio... Toje bažnyčioje nakvojo virš penkių šimtų belaisvių. Jų tarpe buvo ir vokiečių. Tai tie, kurie nepakluso Hitlerio beprotybei. Belaisviai buvo pasmerkti. Kai kurie iš jų, negalėdami užmigti ant šaltų grindų, meldėsi. Ypač pamaldūs buvo lenkai. Juk čia neseniai buvo Dievo namai. Dabar Dievas iš savo namų buvo išguitas. Čia karaliavo šėtono valia ir galia. Kažin, ar tie šėtono vaikai pagalvojo, kad neužilgo ateis laikas, kai patys prižiūrėtojai greitu laiku taps belaisviais... Šiaurinėje bažnyčios pusėje į gilų griovį, iškastą pačių belaisvių, buvo laidojami mirusieji, tos vergo dalios neišlaikiusieji, o pietinėje pusėje, buvusiame šventoriuje, buvo iškastas kitas griovys, per kurį buvo permestos kelios lentos. Tai buvo lauko išvietė. Kai kurie belaisviai, nakties metu eidami išsilaukinėti, nušaudavo prižiūrėtoją, o patys, nuklydę nuo bažnyčios, bandė pabėgti į laisvę. Kur tu nubėgsi su kalinio drabužiais? Rytprūsių gyventojai buvo įbauginti. Jiems buvo griežtai uždrausta bet kokį nepažįstamą žmogų pro duris įsileisti, o juo labiau sušelpti pabėgėlį drabužiais ar maistu. Už bet kokį ryšį su pabėgėliais, jei tik kas paskųstų, kalėjimas be jokių pasiaiškinimų. Apie pabėgėlius kuo skubiausiai reikėjo pranešti žandarui. Vasario mėnesį juos išvežė prie Alenšteino. Kasė bunkerius besitraukiantiems vokiečiams. Už savaitės juos išvežė prie Heilsbergo, taip vadinamo šventojo kalno. Belaisviai buvo aptverti spygliuotomis vielomis. Nakčiai paleisdavo vilkšunius, idant šie sulaikytų bėglius. Vieną naktį Antanukas, nuėjęs prie tualeto duobės, nuklydo prie spygliuotos tvoros. Šalta. Dangus juodas be žvaigždžių ir be mėnesio. Bėgsiu, šovė į galvą Antanukui. Kas bus, tas - blogiau nebus. Pralindo pro spygliuotas vielas - nė šuo nesulojo. Matyt, ir jie kartais prieš aušrą užsnūsta. Visą likusią naktį ėjo keliu, idant šuo pėdų nesuuostų. Kai pradėjo brėkšti, įlindo į pakelės daržinę, įsikasė tarp šiaudų ir užmigo. Kur dingsi su kalinio drabužiais... Tavo pavardė, vardas, tautybė nieko, apart žandarų, nedomina. Niekas neklausia, kokios nelaimės prispaustas tu baladojiesi į svetimas duris. Antanukas yra praradęs bet kokį ryšį su tėviške ir saviškiais. Laimei, kad ūkininkas, rytmetį atėjęs į daržinę šieno ir atradęs pabėgėlį, pasigailėjo: davė duonos papentį, pieno ir liepė kuo greičiau pradingti. Antanukas prižadėjo naktį, kai žmonės nueis gulti, išeiti. Ir išėjo Antanukas, galvą nudūręs į žemę, laimės ieškoti. Kitą vakarą, įsilindęs į pašiūrę, Antanukas pro praviras duris mato, kad šeimininkė, šaukdama vištas, joms į geldą įtrupino virtų bulvių su lupena, sumaišytų su miltais... Vištos supuolusios viską sulesė - Antanukui nieko neliko. Paskutinė viltis sudužo. Sąmonė aptemo. Visos mintys sukasi tik apie valgį... Visai nusilpęs, sušalęs, karščiuojantis dėl pakilusios temperatūros, Antanukas vos vos paršliaužė į savo lagerį, kur belaisviai kasė apkasus. Tylomis prisigretino prie dirbančiųjų, susirado šiūpelę ir pradėjo rausti su visais apkasus kaip ligi šiol buvo kasęs. O tą rytmetį, kai jo lageryje nebuvo, viešai buvo paskelbta: Antanas Nausėda bus sugautas ir nubaustas mirties bausme sušaudant. Tą naujieną jam patylomis pranešė vertėjas Juozas Mickevičius. Ką daryti? Abudu slapčiomis nutarė, kad Antanukas turįs sakyti, jog nakčia kažkaip netyčia nuklydęs... Vakare, sugrįžus į lagerį, Antanukas pats nuėjo pas prižiūrėtoją ir, vos liežuvį beapversdamas, prisipažino, kad nuklydęs netyčia - jis turįs karščio. Vachmistras paskyrė dvidešimt penkis rimbo kirčius. Iš tvarto buvo atnešta gelda ir apversta. Antanukas turėjo kniūbsčias pulti ant jos, o vachmistras, atplėšęs varganus drabužius, užsimojo iš viršaus garsiai skaičiuodamas. Kai guminis rimbas smogė pirmą kartą, ant lieso nuogo kūno iš karto ištryško kraujas. Kai rimbas smogė antrą kartą, Antanukas susirietė kaip žalčiukas. Po penkto kirčio neteko sąmonės... Šalia stovintis prižiūrėtojas užpylė kibirą šalto vandens. Antanukui vos atvėrus sunkius vokus, vėl pasipylė smūgiai, kurių jis nebeskaičiavo... Jam jau viskas buvo vis tiek, tačiau Angelas Sargas išlaikė jį gyvą. Apie vienuoliktą valandą Antanukas atgavo sąmonę. Kažkas iš virtuvės atnešė dubenėlį karšto viralo. Antanukas atkuto ir džiaugėsi išlikęs gyvas. Vieną kartą atsidūrus prie mirties slenksčio, gyvybė įgyja neįkainuojamą vertę. Jam nebuvo lemta mirti. Kitą rytą Antanukas, visas žaizdotas nuo kirčių, su vyrais išėjo kasti apkasų. Po kelių dienų belaisviai buvo išvežti prie Marienburgo, kurio apylinkėse vėl kasė apkasus vokiečių kareiviams ir patrankoms lizdus. Prieš daug šimtų metų kryžininkai iš Vokietijos ir kitų kraštų atjojo krikštyti prūsų gentis ne švęstu vandeniu, kaip buvo pradėjęs Adalbertas, o krauju. Jiems rūpėjo prūsų žemės, o ne jų sielos. Dabar reikės palikti aukštus Marienburgo pilies bokštus ir trauktis už Nogatės į vakarus. Grafienė Marjon Donhof išjojo kaip stovi - nieko nepasiėmė. Kaip tuščiomis jos protėviai buvo atėję, lygiai taip ji, nieko nepasiėmusi, išjojo. Frontas, tarsi viską traiškantis volas, ritosi į vakarus. Iš dangaus krito bombos. Jų skeveldros kapojo kareivius tarsi žolę. Žemė degė po kojomis. Girios medžių viršūnės traškėdamos krito žemyn. Gyvuliai, varomi į vakarus, baubė piktu balsu. Žmonės nuo kulkų krito kaip medžių lapai. Tankai maurodami veržėsi į priekį nebodami jokių kliūčių. Štutchofo belaisviai, patekę į tokią sumaištį, nebežinojo į kurią pusę bėgti. Antanukas prisigretino prie varomų gyvulių ir, pasilindęs po karvės papilve, patraukė drauge su jomis. Dabar Antanukas galėjo bent pasimilžti pieno, kuris buvo sumišęs su krauju ir pūliais. Karvių tešmenys buvo perdegę, nes nebuvo kam jas pamilžti. Kovo pabaigoje rusai jau buvo prie Torunės ir toliau veržėsi link Stargardo ir Štetino. Aplinkui tysojo lavonai žmonių ir gyvulių. Žmonių kūno dalys, rankos ir kojos, kabojo pakelės medžiuose. Karvės išvirtusiais pilvais ir išsprogusiomis akimis gulėjo pakelėse drauge su tankais ir kita karo amunicija. Vaizdas buvo sukrečiantis. Atrodė keistai, kad tame pragare tarsi skruzdėlės dar juda išsekusios būtybės, primenančios žmones. Progai pasitaikius, Antanukas nuo karvių pabėgo į netoliese esantį ūkį. Šį kartą jo niekas nebevarė šalin. Ūkio šeimininkas turėjo trauktis į Vokietiją. Antanukas prižadėjo pamelžti karves ir prižiūrėti ūkį, kol jo savininkas sugrįš... Visi tikėjosi sugrįžti. Antanukas pasikvietė savo likimo draugus ir apsigyveno pusrūsyje. Maisto netrūko. Čia, ramiai pragyvenus savaitę, vieną rytą išgirdo rusiškai kalbant. Antanukas lenda lauk iš rūsio, o priešais - automatas, įremtas į galvą, ir komanda iškelti rankas. Kur dingsi. Antanukas, iškėlęs rankas, veblena išmoktą rusišką žodį: rabočij. Parodė, kad tokių yra dar daugiau. Rusas nusegė laikrodžius, kas juos dar turėjo, davė pavalgyti ir paskyrė jiems darbą: laidoti žuvusius. Visas kelias, kur slinko frontas, buvo nuklotas žmonių lavonais ar žmonių kūnų dalimis... Sunkus tai buvo darbas. Po Potsdamo konferencijos Dancigas, Šteinas, Elbingas, Marienburgas, Breslau atiteko Lenkijai, o Karaliaučius Rusijai, kaip buvo rašoma - penkiasdešimčiai metų. Lenkijoje kūrėsi savivaldybės. Antanukas drauge su kitu lietuviu kauniečiu Juozu Čepu, kuris buvo Plechavičiukas, (dėl tos priežasties jis buvo pasikeitęs pavardę iš Čepo į Čepausko), sėdo į traukinį ir išvažiavo į Elbingą. Čia jau tvarkėsi lenkai. Juodu, kaip sugebančius naudotis ginklais, priėmė dirbti į policiją. Jiems buvo išduoti šautuvai. Vaikščiodami būreliais po penketą vyrų, jie darė tvarką: gelbėjo moteris nuo prievartautojų. Elbinge Antanukas susitiko su savo kaimo seniūnu Jurkšumi. Jis, atėjus rusams, prisijungė prie jų savu noru, idant neišvežtų jo į Rusiją. Jurkšas papasakojo, kaip laikosi Antanuko tėvai, kad rūpinasi dėl jo. Karo metais, tėvams su vaikais besislapstant girioje, mirė vienas Antanuko brolis... Antanuko akyse sužvilgo ašaros. Jis gyvas likęs nori grįžti namo ir nuo rugsėjo pirmosios eiti į mokyklą. Rugsėjo pradžioje, atidavęs šautuvą ir uniformą, Antanukas su savo draugu Čepausku, paskubomis įlipę į prekinį traukinį ir pasislėpę ventiliacijos vamzdyje, važiuoja link Lietuvos. Virbalyje traukinys sustoja. Pasienis. Sargybiniai šunys juos suranda, ir vėl Antanukas, murzinas ir paišinas - tik akys spindi kaktoje, patenka į lagerį. Vėl prasideda tardymai. Kas toks esi, ką lesi? Kur važiuoji? Kokiais tikslais? Čepauskas jį buvo pamokinęs: jokių būdu nekeisti savo parodymų, o kartoti tą patį. Kiti vyrai buvo išvežti į Rusiją, o Antanuko buvo pasigailėta. Po septynių dienų tardymų ir ilgų kvotimų, griežtų, švelnių ir draugiškų, siekiant suvilioti gudrumu, Antanukui rusų tardytojas davė keletą rublių traukinio bilietui nusipirkti iki Šiaulių. Išrašęs jam laikiną dokumentą, kad jis yra Antanas Nausėda iš Būdviečių kaimo, Tauragės apskrities, rusų tardytojas išleido Antanuką į laisvę. Iš Šiaulių parvažiavo į Tauragę, o iš jos pėsčiomis patraukė į tėviškę. Buvo ketvirtadienis. Širdis plaka. Kojos virpa. Jėgų nebėra. Išėjo iš namų, būdamas keturiolikos, o dabar jau yra šauniai įkopęs į savo gyvenimo šešioliktus metus. Jis toks sulysęs. Kažin, ar draugai atpažins? Brolis Zidoriukas su Onute žaidžia prie prūdo. Namų angoje trumpam pasirodęs tėvas kažkur pradingo. Jis bėgo pasakyti motinai, kad Antanukas grįžo namo. Kiek visiems buvo džiaugsmo, to apsakyti neįmanoma.

Bus daugiau